Ištirpęs triukšmas

  Pabėgimas, kiti pasauliai.  Kažkas, praeitą gyvenimą nupučiantis kaip smėlį. [Arba įprasminantis jį]. Ir net jei veikiantieji priešinasi, nieko negali. Lieka. Ir neretai pamėgsta naująjį gyvenimą, kuriame nėra praeities ženklų.
Iš dalies gera palikti. Sugrįžimas liūdnas ir sentimentalus.

…ir dar yra tie, kurie nuolat klajoja.

Ima atrodyti, kad geriausia susitramdyti ir likti. Kur rasi tą, su kuriuo iškęstum viską?
Ar žmonės gali būti Kobo Abės smėliu. Niekad nesustojančiu, amžinai… beprasmiu. Tik judančiu ten, kur neša vėjas. Ar jie

gali būti laimingi..?

Ištirpęs triukšmas

Kaulai. Rodos, tepalaiko.
Kai vietoj suglebimo čia pat, vidury gatvės, tarp srauto, kasdienio srauto žmonių, lyg kažkokios jėgos, pėdų prilimpančių ir atsiplėšiančių nuo tako… eini toliau. Lyg judanti konstrukcija. Toli nuo už pusmetrio rudens lapuose beiskuičiančio voveriuko.
Kartais taip netikra… lyg lipdukas ant mandarino. Nei čia priklausai, nei labai naudingas… kažkam norėjosi palikti ženklą. Ir tiek.

Aside

Kąsnis oro


…bet juk niekas neatsiranda taip staiga, ar tai būtų metai artumos, devyni mėnesiai laukimo ar visas gyvenimas, tai, kas padėjo ateiti iki to, kas esi dabar.
Idėjos, ko reikalauja darbdaviai, kokios savybės vertinamos aplinkinių, padeda jaustis vietoje… O jei visa tai nusistatei klaidingai. Kas, jei visko siekei bergždžiai.

Kas svarbu jums?
Daiktai tikriausiai šį tą reiškia, ar tai būtų šiltas megztinis, jaukus ir saugantis ar kas kito.  Pirkimas, vartojimas. Reklamos duria pirštais, lipniais ir komerciškais, į tobulybę. Susikurtą, todėl kiek tuštoką. Kaip įsikuriant. Nenatūralu, negyvenama. Ši tuštuma irgi jausmas, trūkumas toks pat reikšmingas kaip ir buvimas. Kartais suteikiantis net daugiau… Gal gerai, kad visiem kažkada tenka pasijusti vienišiems.

Kas yra kas. Nejučiom sutikus, kad nėra vienos tiesos, dingo ir užsidegimas. Galvos gaisras. Nėra prasmės ginčytis.
Nieko nežinai. Žinojai viską.

Pelkės valgo batus. Ir kartais vaikus. Kaulėtos medinės rankos, didesnės už žmogų. Balkšvai siekia dangaus. Ir drėgmė. Rūkas, rūkas, maži susivėlę vandens kūnai, niukinantys šaligatvio pasaulį. O ar jis sukasi…
Aplink
Daug niekų
Sukrovusių dienas
Ant skaičių.
Šalta ir nyku
Praeis, praeis,
Praeis,Išnyks
Už kampo
Pilkumos.

Kąsnis oro

Laiškas

Miela Empatija,

 

Mane knisa tavo nesusipratimai. Nesusipratimai tiesiogine to žodžio prasme. Kai žmonės nori gero, nes santykiai apskritai ir turėtų būti tuo paremti, tačiau norėti gero ir daryti viską kitaip. Kitaip suvokti, kitaip elgtis einant link tos pačios esmės. Ir tas nesusipratimas, tas žmogaus suvokiamas subjektyvus kelias, kitoks nei tavo – knisa. Nors ir pats supranti, kad tavo kelias lygiai toks pat subjektyvus. Paradoksas siekti bendrų tikslų skirtingomis interpretacijomis ir per tą per daug didelį interpretavimą sužlugdyti rezultatą. Gal metafora ‚kelias‘ ir labai paviršutiniška, tačiau dabar labiausiai tinkanti. Ir kodėl tai taip erzina? Kodėl negali būti taip, o ne kitaip? Kodėl yra ir taip, ir taip? Bemąstydamas pats pradedi abejoti savim, savo ‚keliu‘. Ir nebesvarbu, ar tavo gyvenimas kaukėtas lyg lėlių teatro trupė, ar manipuliuojantis lyg žaidimas, ar galiausiai vienas didelis ginčas. Taip ir norisi pasakyti aplinkiniam pasauliui – tu viską darai ne taip, po velnių. O po to žiū – su pasauliu viskas tvarkoj. Ir net nebedrįsti pažiūrėti į savo pusę.

 

Empatija, Empatija, Empatija! Durnesnė už motiną viltį.

Laiškas

klausykit ką vyresni sako

Kartais stebiesi žmogus, kaip iš savų klaidų nepasimokai… Sugebėjau apleist sekamus blogus savaitei su trupučiu, tai net tik akim permetant dalį įrašų jau praėjo apie porą valandų… O tiesiog brutaliai numygt “mark all as read” atrodo per žiauru, o jei ką įdomaus praleisi? tai bent antraštes perskaityt atrodo reikėtų… Ir ne pirmą kart šitaip suklystu, kad prisikaupia informacijos, kuri man per daug lengvai pateikiama ir neretai ne iš kart įvertinama, reikia jai dėmesio ar ne…

Bet ne vien apie tai norėjosi pasisakyt. Beskaitinėjant ką žmonės rašo, galvon sugrįžo karts nuo karto pasitaikantys pamąstymai apie tai, kaip vat praeities neišnaudojau pakankamai. Kaip, pavyzdžiui, nelabai mėgau lietuvių kalbos pamokų, nes nemėgau rašyt visų ten prašomų rašinių ir interpretacijų (paaiškinimų turėjau tam pakankamai, nors mokytojom tai nelabai patikdavo, bet bent sąžinė ramesnė budavo, kad ne iš tinginystės taip darau), o vat dabar pažiūriu į tuos laikus ir pikta ant savęs darosi, nes žinau, kad tikrai būtų buvę ne taip ir sunku pasistengt tinkamai motyvavus mane. Buvo panašiai ir su kitais dalykais. Nesistengta, nesidomėta pakankamai, nes geriem rezultatam to nevisada reikėdavo (būna sėkmingų žmonių). Ir taip, atrodo, buvo nuolat. Su amžium vis plečiasi akiratis, vis įvairesni dalykai domina, vis daugiau norėtųsi suprast, žinot, mokėt. Aišku, viską galima pradėt nuo nulio ir tai taip pat savotiškai įdomu, bet kartais slegia suvokimas, kad prie visos tos informacijos ar bent jos pagrindų buvo gan geras priėjimas, kuriuo pasinaudot nereikėjo tiek daug pastangų, tereikėjo noro. Keista, kad jo nebuvo, keista, kad tuo metu lyg ir jau buvo norima žinot, suprast, bet kodėl ne tai, kas buvo siūloma? Lengva iš tokios perspektyvos kalbėt, kai viskas jau senokai praėjo ir atminty neabejotinai pasikeitė, bet vistiek, žinau, kad tereikėjo geriau galinčių motyvuot mokytojų/tėvų/pažįstamų/dar kas galėjo paveikt arba tiesiog panašiom mintim pasidalijusių vyresniųjų, kas galbūt taip pat būtų šiek tiek atmerkę akis. Na, bet kol jaunas ir sveikas, visko dar galima išmokt, ar ne? Ne…? Na ir tiek to.

klausykit ką vyresni sako