Prieš kelionę

Baigiasi dar vienas ciklas. Kampuose ramiai stovi krepšiai, maišeliai. Pabus dar, kol važiuosiu. Per britų salą, prancūzų keliais, tarp vėjo malūnų ir duobėmis iki namų. Paskui- atgal.

Seniai seniai vienuose namuose gyveno didelis šuo. Kolis. Mažas stebuklas tuo pačiu, nes partrenktas ir pervažiuotas mašinos, sulaužytu stuburu gyveno ir vaikščiojo toliau, kol suseno ir savo laiku pasimirė.
Tada krikštamotė prisiekė, kad daugiau šuns nebeaugins.

Labai artimos mintys, kai ir į savus namus grįžus mūsų nenustygstantis baltasis nebepasitiks…  Jau kurį laiką namai be augintinio. Kažkas išlėkusį pasigrobė arba…

Sunku suprasti tuos, kurie nukankina gyvūnus. Balkone pakarti balandžiai, šaudomi ir skerdžiami katinai, sukiojamos mažų šuniukų kojytės…  Baisu, kai tai dedasi tavo kaimynystėje.

Prieš kelionę

Pagal Juodą Vaivorykštę

‘a black rainbow

Bent in emptiness

over emptiness…

but flying’

T. H.

Būna, kad skaitant poeziją kartais vis dar lieki nustebintas, kad ir kaip atsiragautum klišių ar to magiško realumo, verčiančio autorius atrodyti netikrais stikliniais dariniais, amžinybėje pūvančiais už pasaulio ribų, tarsi mediumus, siejančius mus su kažkuo, šnekančius kalba, kuri mūsų kraujyje, nors jau pamiršta…

Grįžtant už šitų žodžių, čia atsiranda Ted Hughes. Pastebėtas jau prieš daugelį metų.
Iš dalies gera, kai žinai apie ką nors nedaug ir trūkumą užpildai pats. Idealizuoji. Gal dėl to kartais trumpos eilės reiškia tiek daug. Kaip ir migloti išsireiškimai.
Gal dėl to kelios jo eilutės apie avis ir naktį taip užbūrė…

Ir štai po tiekos metų vėl žvelgiu į jo teksto dalis. Šįkart- Crow, ‘Juodoje Vaivorykštėje’.

Kai esi vienas geriau girdi mintis. Ir tylą. Kurios nebesinori žeisti. Bet su mintim ji dera, apsigaubia  švelniu jų šiltumu. Netikru, žinoma. Tuo, kuris dabar keliauja raitas ant galvos skausmo.
Geriau, nei nieko, aišku.

Pats esi niekas. Menkas. Dėžutėmis kaip etapais, skirtingais kadratukais, laipsniais ir kvalifikacijom lipdomas.

Mintis, kad ateityje gailimasi to,kaip gyventa, vis sugrįžta. Bet pažvelgi atgal… ir ar tikrai kažko gailiesi? Nelabai ką norisi keisti.
Dabar truputį kas kita. Bet tos juodos skylės irgi turi prasmę. Net jei neatrodo, kad labai gyvenai.

Jungtis su Hughes. Kilo minčių, kad ‘Crow’ gimsta iš to, į ką pažvelgi atsisukęs atgal. Kai jau matai kažką blogiau už juodąsias skyles. Dėl to negalima leisti sau supūti.

Varnas perkerta slieką, Dievo vienintelį sūnų- mirtį (vienas ir tas pats),  pusiau.

“He stuffed into man the tail half
With the wounded end hanging out.

He stuffed the head half headfirst into woman
And it crept in deeper and up
To peer out through her eyes
Calling its tail- half to join up quickly, quickly
Because O it was painful…”

    ‘Juoda Vaivorykštė’- tai esė rinkinys. Apie kultūros nuosmukį. ‘Crow’- vienas pavyzdžių, pasak autoriaus. Nes dabartinis menas nekovoja su nihilizmu. Jis pats tapo bjaurastim, šlykštumu, įkūnijančių mūsų gyvenimus, plėšomus modernumo.
Kad ir kaip bebūtų, ‘Crow’ su visu savo šleikštuliu man kalba. Bet geriau nežinoti per daug; raištis ant akių- teisinga.

Pagal Juodą Vaivorykštę

Apie tikėjimą

Kartais atrodo, kad norėčiau tikėti. Įsilieti į masę, skatinančią gėrį, draugiškumą, naikinančią tamsą. Peržengti savas ribas, įgauti jėgų, kurias suteikia atsidavimas. Atrodo, kad žmogus toks jau padaras, varžo, menkina save. Būna, tai pasireiškia ir pasipūtimu. Tai, kas yra sunku rasti- savastis, būsena, kurioje viskas atrodo taip, kaip reikia.

Kita vertus, ar religija gali šias ribas subalansuoti? Rodos, dažnai viso labo keliama masinė isterija, panieka.

Dalis mūsų šeimos istorijos glūdi Šiluvos žemėse. Kartais ten apsilankom. Būna, ir per atlaidus. Apsižvalgai, ir tave lyg ir supa geranoriški žmonės. Bet tada įsiklausai, kuo jie seka. Virš galvų jūros skamba pamokslas, nematomom gijom sliuogiantis į galvas. Apie ką? ‘Išsigimėlius’, blogį, grėsmę gerovei ir ‘natūraliai’ šeimai. Visos pamazgos iš žodyno- ant homoseksualų.

Tokia stipri, nepagrįsta neapykanta. To nesinori nė prisileisti.
Ir staiga jų pasaulis tampa svetimas.

Nemažai metų atgal tekdavo susidurti su aršiais savų religinių tiesų gynėjais. Tiesa, kai kurie jų pabendravus atsiskleisdavo kaip ramūs, išmintingi žmonės. Pikti ir garsūs pareiškimai niekaip nederėjo su tuo, kuo jie atrodė beesantys. Netgi susimąstai, gal jiems taip norėjosi priklausyti miniai arba pažinti ją iš vidaus, kad kartais prisidengti tos aklos neapykantos kauke neatrodė taip nepriimtina?  Kitu atveju, sunku suprasti.

Pokalbiai apie tikėjimą su aktyviais tiesų išpažinėjais taip pat glumina. Aiškiau suvoki, kad kai kurie ne tik priima ir palaiko idėjas, skleidžiamas dvasinių lyderių. Jie tiki ir istorijomis iš praeities.

-Ar tiki Jėzumi Kristumi?.
Sunku tramdyti šypseną. Na, galėjo egzistuoti tokia istorinė asmenybė. Bet tada…
-Aš tikiu visais stebuklais, užfiksuotais šioje knygoje.

Akimirksnio sumišime smalsu, kame to šaknys.
-Ką tau duoda tikėjimas?
-Mano šeima suartėjo. (Toliau- istorija apie jaunystės klaidas ir kaip religija viską sutvarkė.)

Dabar jaunuolis klajoja gatvėmis su draugu ir ieško tų, kurie norėtų prisijungti prie mormonų gretų. Po ilgų kalbų jų istorijos išsenka, gaunu dovanų ‘kitą Jėzaus Kristaus testamentą’ bei atviruką su numeriais susisiekimui.  Pabandomas išgauti ir manasis, pasisiūloma pakalbėti ir su mano draugais.

Tai kelią taikų pasipriešinimą. Proto ir moralės, kuri egzistuoja ir be religijos.

Ir visgi, būtų įdomu pažinti religiją be aklumo ir neapykantos.

Apie tikėjimą