Ar neatrodo kartais, kad gyvenimas panašus į bėgimą griūvančiu tiltu, kuomet viskas kas pasilieka kiek per toli galiausiai nugarma prarajon arba jau vos spėja ir yra ant ribos prapult? Kad tikrai išlieka tik tai, ką stengiamės laikyt šalia? Ajo, durnas palyginimas, bet dalis jo kartais atrodo labai gyvenimiška… Buvę svarbūs dalykai, buvę svarbūs žmonės, kurie vienom ar kitom aplinkybėm pasiliko kiek toliau dabar atrodo gan svetimi, prarasti be galimybės bent dalies to susigrąžinti. Kartais ir pats būni tas, kurį tempia kartu, kad nenugarmėt…

Bet gyvenimas, deja, nėra lengvai kičinis filmas, kuriame viskas taip paprasta ir kur svarbūs dalykai ištveria tuos nugarmėjimus. Mes patys pasirenkam, ką išstumt iš savo gyvenimo, ką pamiršt, kokius ryšius prarast, o ką saugot kiek tik įmanoma, nes mums tuo metu tai atrodo svarbu… Išsaugotųjų atveju, manau, retai būna gailesčio, kad taip buvo pasirinkta, o su prarastaisiais nebūna taip paprasta. Atmintis karts nuo karto primina prarastus draugus, mėgtas vietas, žavėjusius užsiėmimus ir begales kitų gyvenimo savo laiku teiktų džiaugsmų, kurių vienaip ar kitaip atsisakėm, net kartais sau aiškindami, jog mes dėl tokio jų likimo nekalti. Tie prisiminimai ne visada būna džiaugsmingi. Tada ta tilto analogija ir ateina į galvą. Prieini prie krašto, o ten tamsu, žinai, kad ten yra artimų dalykų, bet jų nematai. Vienintelis sprendimas tai susikurt iš naujo, tik šįkart taip, kad nepalikt to.

Užtat gera gyvent, kuomet apsidairai ir supranti, kad viskas, ko reikia, šiuo metu yra gyvenime ir yra saugoma, puoselėjama ir ugdoma. Belieka viltis, kad tai dar bent kurį laiką tęsis.

Dingęs miegmaišis.

Ką mąstom, a..? Kuo ilgiau gyveni žmogus, tuo giliau protan rėžiasi įsitikinimas, kad tai, ką tu mąstai, yra niekam neįdomu… Na, nebent tiems, kurie mąsto tą patį ar bent panašiai. (yra ir treti, kuriem nuoširdžiai įdomu, ką galvoja kiti, bet tokių pakankamai nedaug ir pasiekt juos neretai būna tiesiog per sunku, todėl šįkart apie pastaruosius ir nekalbėsiu). Liūdna, bet visos viešos diskusijos būna tokios, kad susiduria pora ožių (kartais ir pora ožių bandų, kartais banda ir ožys, visokių derinių būna, bet faktas, kad ten ožiai, nesikeičia), kurie iškart pateikia savo vienas kitam priešingas nuomones ir ginčijasi, neįsiskaitydami į kitų mintis, kol pavargsta ar kuri nors pusė būna prievarta pašalinama iš diskusijos… Įpratus nuolat visur tai matyti, pradedu vengti diskusijų, nes jaučiuosi netinkamas tam, nes iš principo stengiuosi per daug neįsikibti savos nuomonės ir diskusijos metu galbūt priimti svetimą, priešingą manajam požiūrį. Taip tame ožių pasistumdyme jautiesi, kaip kokiose tai nors varžybose, kuriose nesieki pergalės, o kai kuriuo atveju netgi tikslu tampa pralaimėjimas…

Kaip keistai kartais veikia netvarka namuose. Sėdi, matai, kad reiktų susitvarkyt, nori susitvarkyt, bet kažko trūksta, tarsi būtų dar ne laikas tam. (ne, taip yra ne dėl tinginystės). Kartais pradeda atrodyt, kad vat, jau laikas, bet, deja, išlenda kokia kvailystė (kaip pavyzdžiui dingęs miegmaišis, kurio už kelių dienų reiks), kuri viską sugrąžina į pradinį tašką laukti kitos įkvėpimo bangos.

Reiktų dažniau rašyti. Retai tai darant mintys užkemša visą savo tėkmę ir ant liežuvio galo taip lieka tik gausybės nuotrupų, fragmentų, kurie net man pačiam nelabai ką reiškia.

Kažin, miegmaišis atsiras laiku ar ne.

http://www.youtube.com/watch?v=8NWaJ05bLLc

Dingęs miegmaišis.