Sore

PusėŠiandien mačiau mėlyną drakoną. Sutikau drąsių ir kvailų. Gavau dovanų knygą. Padėjau suvargusiam.

Nuo ėjimo ėmė pėdos kraujuoti.
O rytoj… eisiu vėl.

Prisiminė Skaudančių Pėdų daina. Veda link minčių apie ribas. Jei dėl kažko galėtum padaryti viską, ar įmanoma tai pateisinti? Vogti, žudyti, kankinti save. Vardan ko. Ir ką jie išreiškia? Šiurpoki žodžiai, švelnūs garsai.

I walked ten thousand miles,
ten thousand miles, too see you
And every gasp of breath,
I grabbed it just to find you
I climbed up every hill too get to you
I wandered ancient lands too hold just you

and every single step of the way
I paid…
Every single night and day
I search for you
through sandstorm and hazy dawn
I reached for you

I stole ten thousand pounds,
ten thousand pounds to see you
I robbed convenience stores
’cause I thought they’d make it easier
I lived of rats and toads and I starved for you
I fought off giant bears and I killed them too

and every single step of the way
I paid…
Every single night and day
I search for you
through sandstorm and hazy dawn
I reached for you

I’m tired and I’m weak, but I’m strong for you
I wanna go home but my love gets me through… Ally Kerr

Ribas matyti sunku. Jos lyg ir juntamos, bet gal tai tiesiog vaizduotė? Kas nutinka jas peržengus?
Prisiminimuose atsakymu tūno spalvotos miglos laukai. Koks jausmas buvo apėmęs tada? Baimė. Baimė visko. Nes už ribos gąsdinančiai pilna erdvės. Tiek, kad atrodo, gali savęs ir nebesusirinkti. Tik ko šis ‘aš’ vertas… Norisi pažadėti vėl žengti tenai. Siela lyg ir grįžo. Tad… balandį, kai bus ramiau? Gegužę, kai nebūsiu užsiėmus? Viskas neegzsituojančiam Rytoj.

Sore

Where are the angry people?

The insecurity in jobs, no prospective carrers, low wages, high competition.

And yet, we do nothing.

Tuition fees tripled.

We kept going to our lectures as if nothing happened.

Do we care? Maybe.

The revolution seems to be a part of the faded glorious past. Such things do not happen any longer, not in our world.

The theorists fall. We are not rebels.
We are children of calculations. We are part of a digital world.

So what, if we stood up. For what price we would achieve those kind of aims?

It’s not worth it. We are still paying the old fees, future students will pay more. There will be less competition, right?

We can’t change it.
We can’t change.

All that’s left- 4 A’s.
Anxiety. Alienation. Anomie… No. 3 A’s. We are not
even Angry.

P.S. Šis įrašas šiek tiek skiriasi nuo prieš tai buvusių. Tiek kalba, tiek turiniu. Bet galbūt tai pirmas kartas, kai jo esmė susišaukia su projekto pavadinimu. Bent kalbant apie manuosius.

Inspired by G. Standing

Where are the angry people?

47. Tvarkingas chaosasAtrodo, gyventi su tvarkingais būtų maloniau.
Jokių keistų žuviškų kvapų mikrobangėje, jokių po to savaites džiūvančių indų su žuvies odom ir kitais likučiais prie kriauklės. Nei įvairiausių prietaisų virtuvėje, kurių visvien nenaudoji. Taip, močiutei atrodo, kad keptis duoną namie yra pigiau, nei parsinešti ją iš Tesco. Tam kampe stūkso didelė neišpakuota dėžė su ‘duonos darytoju’. Net nežinau, kaip tiksliai jis veikia. Ir maistą gamintis didžiuliam garpuody daug sveikiau. Blenderis irgi gali prie sveikos mitybos prisidėti. Tik tiek, kad prietaisų šeimininkė vakarais sakosi picą ir gaminimui laiko neskiria.

Kitavertus… visi turim prikaupę kažko nereikalingo ir nevisad palaikom tvarką. Tiek spintose, tiek viduj. Kiek nereikalingo mąstymo apie tai, ko nepakeisi. Kiek kažkur girdėtų/skaitytų gairių, taisyklių, patarimų… Joms galėjo baigtis galiojimo data. Ir gal tai labiau skirta dviračiui, nei motociklui. Per daug skirtingų aplinkybių, per daug neaiškumo, lėkimo… netvarkos, kad kažką būtų galima aiškiai sudėlioti ir pritaikyti vieną ar kitą pasakymą. Nevisad, bet kodėl neugdžius savos filosofijos. Ar tie, kurie kalba jaučiasi savo vietoje? Pasiekę, ko norėjo? Vis dar nežinau, ar pagyvenus tęsiama kelionė link troškimų, ar jie tiesiog užsimiršta, kartais skausmingai. Kol kas dar nepamiršau. Tačiau imu suprasti, kad tai įmanoma. Studijos, ‘antraplanis’ darbas. Kai užsiimi keliais dalykais vienu metu, dingsta svarbos jausmas, seniau kilęs iš tam tikrų dalykų. Mažiau reikšminamos studijos, kai dar nebaigus jų iš papilodmo darbo gali save išlaikyti. Viskas vienu metu… Ne itin geras derinys. Jei bent darbas būtų tai, ko norisi ateityje. Nors kas žino. Gali imti norėti…

Kaip tvarkantis. Perrenki, rūšiuoji, atiduodi. Kai ką išskalbi, išvalai ir su meile toliau priglaudi, žinant, kad dar ilgai neištrauksi į šviesą.