apie trumparegiškumą

Kaip karts nuo karto pasitaiko, nepaisant to, kaip tai liūdna, šiomis dienomis mūsų šalyje vėl įvyko kažkas baisaus. Dėl to kalti apmaudžiai iškreiptų motyvų žiaurūs žmonės. Tragedija. Taip būti neturėtų. Bet pasitaiko. Tačiau visuomet, kai kažkas tokio įvyksta, masės žmonių, užsidėję geradarių ir teisuolių kaukes prašo vos ne viešai tuos žiaurius žmones taip pat žiauriai nugalabyti. Nematant tame jokios problemos. Cituojant sraute matytą mintį “nužudžius žudiką, žudikų kiekis pasaulyje nesumažėja“. Ir apskritai, idėjos taip elgtis su nusikaltėliais ateina dėka trumparegiškumo (norėtųsi sakyti siauraprotiškumo, bet tai truputį grubesnis pavadinimas, kurio dėka žmonės gali iškart nurašyti visas tolesnes mintis, nes, žinot, bus įsižeidę pamatę savyje tokių minčių užuomazgas). Trumparegiškumas yra žalingas ne tik kalbant apie mirties bausmės sugrąžinimą, bet ir apskritai visose gyvenimo srityse. Trumpai tariant, žmogus, matantis tik tai, kas yra prieš jį, dažniausiai nebus naudingu visuomenės nariu, nes, iš esmės, jis bus varomas vien tik prieš nosį kabančios morkos, o ne kažko didesnio, vertingesnio, prasmingesnio. Ir nereikia to suprasti, kaip kritikos morkų gainiojimuisi. Anaiptol, kiekvienas turėtų turėti savo morką, kuri varo į priekį, tačiau akys neturėtų susifokusuoti vien į tai kas yra prieš nosį, bet pažiūrėti, o kokios gi kryptys matosi už tos morkos. Apkritai, tai atsiremia į paprasčiausią savanaudiškumą. Taip, suprantu, kad betkokia veikla iš esmės yra varoma asmeninės naudos, net jei iš pirmo žvilgsnio tai yra žalinga pačiam asmeniui ar labai naudinga aplinkiniams, visa tai yra savanaudiškumas, kuris kartais išsikreipia iki kančios, o kartais iki gryno altruizmo. Bet po visu tuo nuolat slepiasi asmeniniai lūkesčiai. Tai yra normalu. Kadangi jau aptarėm, kad viskas iš esmės yra savanaudiška, ar prasminga yra kalbėti apie skirtingas to išraiškas? Netgi galime žodį savanaudiškumas pakeisti žodžiu elgesys, nes skirtumo tarp to nėra daug, o ir kalbėti apie tai kažkaip maloniau, nekartojant tiek savyje priešiškumo nešančio žodžio. Taigi, elgesys gali remtis labai skirtingais dalykais. Elgesys remiantis asmenine gerove skirsis nuo elgesio besiremiančio visuotine ar bent jau aplinkinių gerove (tai irgi nevisai geras variantas, bet apie tai vėliau). Taip, aš suprantu, kad gyvename laikais, kuomet nėra taip viskas paprasta ir kartais atrodo, kad norėdami paprasčiausiai išgyventi turime pasirinkti tiesiog asmeninės gerovės kelią. Bet aš manau, kad toks įsitikinimas yra klaidingas. Kad kartais būtent tas asmeninės gerovės motyvas kartais ir užkerta kelią tai asmeninei gerovei. Galvoje turiu atvejus, kuomet stengiantis rasti išgyventi padėsiančios veiklos (darbo – red.past) žmonės kartais užuot pažiūrėję į pasaulį ir pasistengę įgyti pasauliui reikalingų įgudžių, toliau daro tai, kas akivaizdžiai neveikia. Asmeninės gerovės siekimas nepažiūrint toliau. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl trumparegiškumas iš esmės gali būti žalingas. Prie trumparegiškumo taip pat norėtųsi priskirti ir elgesį varomą aplinkinių gerovės siekio. Taip, reikia galvoti apie kitus, tačiau neužtenka galvoti apie siaurą ratą žmonių, nes tuomet vis tiek lieka atskirtis nuo plačiojo pasaulio. Čia į galvą ateina palyginimas su radikaliosiomis grupėmis, kurių vienas iš įtraukimo metodų yra “mes ir jie” pasaulėžiūros įskiepyjimas. Taip, žmogus negalvojantis apie pasaulį, bet besirūpinantis savo artimaisiais vargu ar padarys tiek blogo, kiek padarys neonacis vardan savo naujosios šeimos, bet tai vis tiek yra atskirtis. Čia vėlgi noriu pabrėžti, kad padėti artimiesiems ir dėl jų stengtis nėra blogai, netgi priešingai, tuo stipriai grįsta mūsų visuomenė, tačiau nepaisant to, dėl ko pasirenkama stengtis, niekuomet nereikia užmiršti žiūrėti plačiau ir bent kažkiek bandyti judėti bendros gerovės link.

Grįžtant prie pradžios, manau, kad kai kuriais atvejais mes kaip per daug į savo asmeninius siekius susitelkusi visuomenė ir sukuriame tokius žmones, kuriuos po to norim viešai pakarti už jų nusikaltimus. Nes mes nepagalvojom apie tokius kaip jie, kol pagalvojimas galėjo vesti prie kažką pakeitusių veiksmų, mes taip pat nepagalvojame ir dabar apie tuos žmones, kurie tuoj priartės tą gyvenimo kryžkėlę, kurioje reiks pasirinkti eiti savos gerovės link betkokia kaina ar visgi pažiūrėti plačiau. Mes, kaip visuomenė, esame už tai atsakingi. Ir nesvarbu, kad galbūt darom viską, kad tokių dalykų šiame pasaulyje būtų kuo mažiau, kad pamokome artimuosius, kurie apie tai nėra pagalvoję, kad viskas ką darome yra dėl bendro gėrio, net padarę viską, mes esame atsakingi. Nebent, aišku, pasirenkame izoliuotą gyvenimą sau, tuomet be abejonės – bauskim, karkim, kovokim, bet gink dieve ne susitaikykim su pasauliu ir nebandykim gyventi pasaulyje, kuriame norėtųsi gyventi visiems.

apie trumparegiškumą

pamąstymai

Kartais čia rašau su beveik konkrečiomis temomis galvoje, kurios pavirsta beveik konkrečiais tekstais apie tai. Kartais prisėdu rašyti ir tiesiog žiūriu kas tą kartą gausis. Bet tiek vienu, tiek kitu atveju vis stengiuosi praskanuoti galvoje ankstesnius tekstus, ar nesikartoja mintys ir temos. Nes, žinote, kažkodėl būtų blogai, jei porą kartų parašyčiau apie tą patį. Nors iš esmės tai visai ne. Nors protas neturėtų būti baigtinis daiktas, kur pasiekiami pakraščiai, bet kartais taip jau sutampa, kad tos pačios idėjos vis išlenda į priekį ir nori būti pastebėtos. Dėl to, manau, atsisakysiu to nuoseklaus stebėjimo, ar nesikartoja čia mintys. Atskiria tas stebėjimas nuo daugybės galimų tekstų, kurie naujomis spalvomis pakalbėtų apie seną. Dar viena priežastis, dėl kurios norėčiau atsisakyti to stebėjimo, yra tai, kad kartais nebeišeina susekti, kur kurios mintys buvo išsakytos. Prieš metus diskutuojant su prarastaisiais, prieš savaitę šio meto kompanijoje, prieš tris mėnesius šitame bloge, ar tiesiog keliasdešimt kartų prabėgo galvoje per pastarąją savaitę. Visa tai susimaišo ir tampa vienu. Kartais sustabdant norą parašyti apie tai. Įdomu, kaip kartais suveikia atmintis. Kartais faktą, kad esu kalbėjęs konkrečia tema įrašo, bet neįrašo kur. Tuo pačiu kartais įrašo visą dieną prieš pusantrų metų, su tąkart išsakytom idėjomis, bet neįrašo praėjusios savaitės dialogo, kuris, žinau, bet nepamenu, kad turėjo kažką svarbaus savyje. Tarsi kaskart patiriant aplinką būtų ridenami kauliukai nulemsiantys kiek tos informacijos liks galvoje, o kiek ne. Taip būna dienų, kai nors tu ką, nesėkminga ranka pasitaiko, nepaisant objektyviai įvertinamos įvykių svarbos.

Dar kart atsiprašysiu už šį įrašą (pirmas atsiprašymas buvo nebylus, kažkur pradžioj teksto), pagrinde dėl to, kad čia vargu bus išplėtota tema ar bent kažkiek struktūruotai apie kažką pakalbėta. Šiandien čia tiesiog kalbėsiu ir greičiausiai kartosiuosi per daug dėl to nesukdamas galvos. Sako, geras idėjas pasikartoti yra sveika. Šiuo atveju, teks pasitenkinti tiesiog idėjom. Kartais savo tekstuose čia lengvai save pašiepiu dėl vienokių ar kitokių mąstymo apraiškų, pakritikuoju idėjų vertę ir kitaip netyčiomis ginuosi nuo kažko. Nuo baisaus skaitytojo, kuris supras viską, pamatys kiek tai tuščia ir balsu ar nebyliai išjuoks. Ir išties ilgą laiką net vengiau rodyti žmonėm savo tekstus dėl tos priežasties. Lig šiol truputį baisoka, bet kaip ten sako, reikia išeit iš komforto zonos, net jeigu kalba eina apie internetinius tekstus, kuriuos perskaito kokie keturi žmonės. Aš tikiu savo tekstais, bet nepasitikiu jais. Nerašau netiesos, esamu laiku visuomet rašau tiesą, kuri kartais laikui bėgant, aišku, gali pasikeisti. Kvantinė tiesa. Viskas gali būti teisinga vienu metu, net ir priešybės. Nepasitikiu, nes nevisuomet žinau, ką čionais įdedu. Kas paslapčiomis prasprūdo pro tankias proto grotas ir rado savo vietą tekste. Tikiu, kad būna tokių dalykų, bet bijau, kad tai pastebėti galima tik iš šalies.

Dabar rašant po truputį užslenka liudesys, atvestas klausimo sau, o kam ir kodėl visgi rašau? Šiandien, turbūt, nes noriu. Bet neapleidžia nerimas, kad yra gilesnių, užmaskuotų priežasčių, dėl kurių po truputį ir atslenka debesys. Gal ne tiek dėl kažko užmaskuoto, o dėl to paties nerimo, kad turėtų būti kažkas čia daugiau apart noro. Nes, na, gi visad būna. O blogiausiu atveju galima ir tą patį norą išskrosti, išskaidyti į detales ir grynas idėjas ir pasakyti, kam ir kodėl, išnarsčius vargšo noro maitą. Makabriško žavesio galvoje sukėlė toks idėjų vaizdavimas. Galbūt dėl to, kad dabar atrodo, jog neretai mano galvoje taip ir atrodo mąstymo procesai. Paaukojamos iš savęs galinčios funkcionuoti mintys skrodimam, kurie turėtų vesti link aukštesnių ir grynesnių atsakymų. Grynumas čia svarbiausia. Tą grynoji nedaloma visko šerdis, kuri viską paaiškintų. Nėra jos, aišku, nes ne taip veikia pasaulis, bet to iki galo turbūt niekad tvirtai nepripažinsiu, nors kartais išties nemalonu teptis rankas kaikurių idėjų krauju. Įpratimas daro savo.

Įdomu ar kadanors viso šito gailėsiuos. Tiek minčių skrodimo, tiek rašymo apie tai čia, tiek apskritai rašymo čia. Ne dėl to, kad būčiau labai linkęs kažko gailėtis, priešingai, yra labai nedaug dalykų, dėl kurių galėčiau pasakyti, kad gailiuosi, bet kartais taip nutinka, kad kuomet iš esmės tikrai nebegali kažko pakeisti, atsiranda tas natūralus poreikis to gailėtis. Laikas parodys. Kokia tuščia frazė, a? Kaip lietus lis, o saulė švies, nors pastaroji kadanors visgi nustos, bet kita vertus ir laikas galbūt kadanors baigsis, tai viskas tvarkoj su šituo palyginimu.

pamąstymai

Pasikeitei

You‘ve changed, man.
Frazė, kurią visi yra girdėję bent jau kokiame nors amerikoniškame sitcome. Frazė, kuri savyje neša priekaištą, nusivylimą ir įžeidimą tuo pačiu. Frazė, kurios reikšmės stiprumas proporcingas sakančiojo ryšiui su tuo, kuriam tai sakoma. Na taip, taip veikia daugelis ižeidimų. Tačiau ši mintis labiausiai ir taiko į tą ryšį, neretai kuriam laikui jį suspenduodama.

„Pasikeitei“ pasakytas priekaištingu tonu iš esmės gali turėti daug reikšmių. Pavyzdžiui, kad kažkam labiau patiko tavo senesnės versijos bruožai. Kas liūdnai gali signalizuoti, jog santykis su tuo žmogumi neturėjo pakankamo ryšio, kad būtų suprasti lūkesčiai asmeninio kelio, kuriuo buvo einama ir galimai nueita. Įsivaizuotinas stiprus ryšys šiuo atveju gali stipriai paveikti pasitikėjimą ir tolimesnį bedravimą su tuo žmogumi. Na, arba nepakeisti nieko, jei santykis nesirėmė supratimu ir lūkesčiais. Kitas, šiek tiek baisesnis variantas yra paklysti kelyje ir nueiti ne ten, kur norėta, tuomet šis priekaištas vikriai smeigia tarp šonkaulių, primindamas apie klaidas, nulėmusias stabtelėjima vienam kryžkelėje, kurios kelrodžiai nerodo nei vienos norimos krypties. Lipant laiptais aukštyn situacijos blogumo link, įmanomas ir toks variantas, kad priekaišto adresatas tapo ne tik ne tuo, kuo norėjo tapti, bet netgi priešingai – tapo tuo, kuo būti nenorėjo. Ir vien mintis, kad tapai žmogumi, kokiu nenorėjai būti yra nežmoniškai gąsdinanti, ypač atsigręžus atgal ir susipratus, kiek daug būta ženklų rodžiusių, kad tampi tuo, kuo netgi garsiai buvai prisiekęs netapti (juk visi pažįstame žmonių, kurie teigia nebūsiantys tokiais, kaip kas nors turėjęs įtakos ir artimųjų rato, bet palaipsniui virsta į savo tėvus, motinas ar mokytojus, išskirtinai neigiamų bruožų pagrindu.). Aišku, nėra neištaisomų klaidų, tačiau kaikurios klaidos ir jų suvokimas gali parklupdyti taip stipriai, kad sunku ne tik pamatyti sprendimą, bet ir apskritai, pamatyti bent sprendimo galimybę. Dar vienas, ne mažiau parklupdantis variantas yra tapimas tuo kuo norėjai tapti, po laiko suvokiant, kad norėjai neteisingų dalykų. Kad tapai blogu, nedėmesingu, savanaudišku, ir visokiu kitokiu neigiamu žmogumi. Nors iš tolo ta rolė atrodė tokia teigiama ir viliojanti. Taip žmogus apskritai gali atprasti norėti, kuomet norų išsipildymas atneša daugiau tamsos, nes laimės. O praradus norus, nori to ar nenori, tamsa pati pradeda augti.

Iš dalies paradoksalu, kiek neigiamų atspalvių gali turėti pasikeitimo pabrėžimas, turint galvoje, kad iš esmės viskas egzistuoja vien dėl nuolatinės kaitos.

Pasikeitei