Apie idiotus

Pakalbėkime apie idiotus. Žodynuose šis žodis apibūdinamas dviem formomis, viena iš jų kalba apie proto vystymosi sutrikimą, kita apie tiesiog kvailumą, kuris žodynuose apibūdinimas kaip intelekto arba sveiko proto trūkumą. Kalbėdamas šia tema labiau linkstu prie kvailumo varianto, nes ši forma nereikalauja medicininio išsilavinimo ir yra ganėtinai subjektyvi, žodžiu, puikiai tinka tam, apie ką noriu pakalbėti.

Turbūt vien iš pavadinimo ateina mintis, kad bus kalbama apie konkrečią žmonių grupę (socialiniais, ekonominiais, politiniais ar ideologiniais aspektais), bet viskas yra gerokai paprasčiau, mano manymu, absoliučiai visi žmonės yra idiotai (teksto autorius nėra išimtis). Tai tiek.

O jeigu rimtai, tai reikėtų pradėti nuo subjektyvumo temos. Trumpai tariant, viskas yra subjektyvu, netgi dalis tiksliųjų mokslų (subjektyviai pasirenkama siaura tyrimo tema, dažniausiai atsiribojant nuo didžiulių kiekių galimai aktualios informacijos, vardan siauro ir apčiuopiamo rezultato, bet čia kita labai plati tema). Kiekvienas iš mūsų augdami susiduriame su skirtinga aplinka, kuri dažniausiai turi bent kažkiek skirtingas vertybes, idėjas, pasaulėžiūrą. Nepaisant vienodos informacijos, su kuria susiduria daugelis, vystymosi metu įtakos turėjusios savitos idėjos lieka ir tampa savotišku pagrindu tam, kaip vertiname pasaulį. Kitaip tariant, nepaisant to, kad visi mokyklose susiduriame su vienoda informacija, visi ją priimame ir vertiname skirtingai. Tai galiausiai pasireiškia ir mūsų pasaulio vertinime. Rezultate, dėl skirtingų šaknų ir aplinkos tą pačią informaciją galimai suprantame skirtingai, iš to ir ateina visuotinio subjektyvumo idėja. Aišku, čia turbūt būtų galima prasiplėsti, bet paliksiu tai ateičiai, tai įsivaizduojamai knygai būtent šia tema, kurią kada nors parašysiu. Taip taip.

Kadangi jau, sakykim, išsiaiškinome kaip čia yra su subjektyvumu, galime grįžti prie idiotizmo temos. Neabejoju, kad visi yra susidūrę su žmonėmis, kurių idėjos vienais ar kitais klausimais atrodė, jūsų manymu, objektyviai neteisingos, gal netgi nutolusios nuo realybės (jūsų suvokimu), ką beveik būtų galima pavadinti kvailumu. Dažniausiai tokiose situacijose imamės atvesti tuos žmones į doros kelią ar bent jau išvadinti kvailiais, kokie jie ir yra, ar ne? Na, kad jie susiprastų ir magiškai kitą rytą pabustų jau su teisingomis idėjomis galvoje. Tačiau tokiose situacijose yra ir antra pusė apie kurią retai pagalvojame – ogi tie žmonės, kurie yra tokie neteisūs mūsų akimis, į mus žiūri lygiai taip pat. Natūraliai čia iškyla pasipiktinimas dėl tokios šventvagiškos minties, nes mes gi daugiau laiko skyrėme domėdamiesi šia konkrečia tema ir mes turime be abejonės tikriau išgrynintas ir teisingesnes idėjas! Bet tiesa yra tokia, kad visi mąsto taip pat, netgi tie, kurie galimai nėra skyrę pakankamai laiko domėtis tema, apie kurią kalbama. Tačiau nors pašiūrė iš šakų ir lapų yra gerokai jautresnė oro sąlygoms, nei tvirto mūro rūmai, atstatyti nupūstą pašiūrę gerokai lengviau, o pagrindinę funkciją ji visgi atliks.

Viskas turi priežastis. Kiekviena idėja, kuriai jūs pritariate arba nepritariate arba kuri jums neįdomi arba su kuria dar nesate susidūrę, yra kažkokios racionalios sekos rezultatas (čia reikėtų pabrėžti, kad racionalumas, taipogi yra subjektyvi idėja, nes tai vėlgi remiasi asmenine pasaulėžiūra plačiąja prasme, pradedant vertybėmis, baigiant tikslu, kurį matote sau arba pasauliui). Kadangi nėra universaliai sutarta, ko turėtų siekti žmonija ir pavieniai individai, viena tiesa į kurią turėtume eiti esamu metu neegzistuoja. Iš to išeina, kad dvi visiškai priešingos idėjos yra vienodai teisingos ir kadangi tos idėjos yra kažkokios racionalios sekos rezultatas, dažniausiai jos turi pagrindą ir jų požiūriu pakankamą kiekį argumentų paneigti priešingą idėją. Dar kartą noriu pakartoti, kad kadangi nėra universalaus susitarimo ko mes siekiame ir kur mes einame, negali egzistuoti teisingesnė tiesa. Kai nėra krypties, negalima apibrėžti, kas eina tiesiausiai. Taigi, tas politikas, kuris kalba apie lėšų didinimą švietimui yra idiotas, nes tūkstančiams pensininkų reikėtų didesnių pensijų šiandien, o ne už dvidešimties metų, nes juk net ir senu žmogumi reikia rūpintis. Tas politikas, kuris kalba apie pensijų didinimą yra idiotas, nes šiuo metu yra daugybė svarbesnių problemų, kurias reikėtų spręsti teisingai paskirstant finansus, tam, kad visuomenės ateitis būtų gerokai šviesesnė ir geresnė. Priklausomai nuo perspektyvos taško, abu šie hipotetiniai žmones yra vienodai teisūs ir vienodai neteisūs. Ir visuomet bus perspektyvų, iš kurių jie abu atrodys kaip gryni idiotai. Pavyzdžių būtų galima pateikti (žmonių skaičius žemėje x vidutinis unikalių idėjų kiekis žmogui) kiekį, nes galimai tiek yra perspektyvų matyti pasaulį.

Prieš kalbant apie tai, ką visa tai reiškia praktiniame lygmenyje, norėčiau pabrėžti, kad pasaulyje, kuriame galimai visi yra idiotai, būti pavadintu vienu iš jų dėl savo idėjų ar veiksmų nereiškia nieko kito, kaip tik tai, kad jūs susidūrėte su žmogumi, kuris dalykus mato kitaip nei jūs. Dėl to nereikėtų nei įsižeisti, nei supykti, nes nors tai ir taikoma prieš jūsų asmenį, nuo tokio jūsų identifikavimo jūsų vertė nė kiek nepasikeičia. Taigi, kokią praktinę reikšmę turi mintis apie tai, kad visi yra idiotai ir visi yra neteisūs (tame tarpe ir jūs (ir aš, aišku, kad nemanytumėte, kad aš čia visiškai vienpusiškai kritikuoju pasaulį))? Mano manymu tai reiškia, kad, visų pirma, vertėtų pagalvoti apie asmeninį savo tikslą, tiek asmeninių pasiekimų/darbų klausimu, tiek pasaulio, kokį norėtumėte matyti atžvilgiu, nors tiesą sakant, nieko baisaus turėti tikslą, kuris neturi nieko bendro su aplinkinių augimu/tobulėjimu/kitimu. Tai sau apsibrėžus, manau, galima įgauti pagrindą po kojomis, padėsiantį išlaikyti asmeninį nuoseklumą ir suteikiantį pasitikėjimo siekti savų tikslų. Kita šios idėjos praktinė reikšmė galėtų būti atviresnis ir mažiau kritiškas požiūris susiduriant su priešingomis idėjomis. Jeigu jums svarbi idėja yra kritikuojama arba susiduriate su savo mąstymo priešingybe, kurią galbūt norėtumėte atvesti į savos tiesos kelią, užuot jėgą bandę sugrūsti savo pasaulėžiūrą, dėka supratimo, kad tie žmonės yra tiek pat teisūs kiek ir jūs, galite bandyti ieškoti priežasčių tos idėjos buvimui kitame žmoguje, suprasti, ir jei yra poreikis, rasti įtaigesnių argumentų palenksiančių jūsų pusėn. Tai, aišku, tik tuo atveju, jei jums svarbu vieningas ir teisingas pasaulis. Taip pat visiškai sveika išvada būtų susitaikyti su visuotiniu idiotizmu, ieškoti žmonių, kurių perspektyvos labiausiai sutampa su jūsų ir sau ramiai gyventi atsiribojant nuo visko, kas jums nepatogu. Manau, svarbiausia būtų atsisakyti konfliktų, kurie dažniausiai tik didina sienas ir atskirtį, daugiau klausti ir klausyti, nei teigti ir agresyviai įrodinėti. Bet ką aš čia, gi vis tiek idiotų neįtikinsiu.

Apie idiotus