nušvitimai

Neabejoju, kad daugelis iš jūsų esat susidūrę su nušvitimo momentais, kuomet ilgą laiką gvildentas klausimas ar idėja, kurios kampai nevisai tiksliai iki šiol suėjo, taip paima, magiškai atsisuka ir naglu žvilgsniu taria “o dabar žiūrėk kaip čia viskas iš tikrųjų yra“. Norisi įsivaizduot, kad būtent taip ir ne kitaip jautėsi didieji mokslininkai ir atradėjai kuomet įvykdavo lūžis toliau nulėmęs mūsų gyvenimų supratimą tokį koks jis yra dabar. Ir manau, kad tai galioja net ir iš esmės daug neigiamo potencialo turintiems atradimams. Kaip pavyzdžiui atomo skaldymas ir galimai iškart po jo atradimo sekusi mintis, kad tai gali tapti visą griaunančiu ginklu. Įsivaizduoju, kad net siaubingo potencialo suvokimas nesumenkino to momento euforijos. Maždaug reikėjo to, bet nevisai to, ir gal net rezultate nuo to bus tik blogiau, bet tai veikia, ir neaiškinkit jūs man, kad čia kažkas blogo yra, man ir pačiam tai aišku.

Šitie pasvarstymai, kaip jau galėjot įtarti, atėjo paties apšviesto nušvitimo šviesoje. Į detales kol kas nežinau ar labai velsiuosi, bet problema visoje šitoje situacijoje yra ta, kad aš turiu tokį labai šachmatinį mąstymą, kurio dėka labai didelis kiekis minčių greit būna įvaromos į šachmatą (supraskit, situaciją be išeities). Dėl to nors esamu metu ir kamuoja kažkas panašaus į didį džiugesį (principai tiesiogiai džiugiai to įvardinti neleidžia), kad vat, kažkas pasidarė aiškiau ir kad dabar viskas iš esmės keičiasi, nors ir iš esmės niekas nesikeičia, nu bet, apšvietimas pasikeičia, tai dabar matosi naujos detalės, bet iš esmės niekas nesikeičia, bet dabar užtat atsirado naujas pretekstas kitam nušvitimui, nors iš esmės tai niekas esamu metu ir nepasikeičia, žodžiu, mintį pagavot.

Kad ir kaip ten bebūtų, natūraliai ateina pasvarstymas, kažin kokia dalis žmonių nuolat būna per žingsnį nuo asmeninių nušvitimų, kurie galėtų pasukt gyvenimą nauja (pozityvumo dėlei sakykim, kad dar ir teigiama) kryptimi, bet jau po ilgų ieškojimų yra nuleidę rankas arba tiesiog nežino, kad jų kasdienybėje dar viena lemputė nepamaišytų. Įprantam mes prie tos oranžinės senų lempučių šviesos ir net nepagalvojam, kad jaukiau galėtų būt pakeitus baltom ekonomiškom. Čia pastebiu jau truputį per dažnai pasikartojantį motyvą savo tekstuose, tai bandymas parodyt kitiems žmonėms kažką gero, ko jie dar nežino, kad jiem reikia. Vieni sako, kad kartojimas padeda įsimint, kiti, kad tai nuobodu ir neoriginalu, bet nepaisant to, šią idėją gi sėkmingai Jobsas pasauliui pardavė, ir dabar visi turi devaisus, kurių net nemanė, kad jiem gali prireikti. Tai va, grįžtant prie apšvietimo. Juk pažįstat žmonių (būkit sąžiningi, ir patys tokie galimai esat), kurie akivaizdžiai jiems aktualius klausimus paliko savo gyvenimo nuošaly, nes susikaupė per daug bagažo ir racionalu buvo atsikratyti papildomo svorio. Ar tai būtų sferos savęs realizavimui ieškojimas, ar santykiai reikalavę daugiau nei nuo metu galėjot duot ar tiesiog kažkuo visad traukusi ir žavėjusi idėja, kuriai trūko suvedimo. Bet niekur tas palikta bagažas nedingsta (na gerai, priklauso nuo konkretaus atvejo, nes kartais ir dingsta), tad galima atsigręžt ir pabandyt išspręst tą rebusą, užuot ėmusis eilinio sudoku iš šeštadieninio laikraščio, tam, kad numalšinti tvarkos ieškojimo poreikį.

nušvitimai

apie kalbas

Galbūt esat pavadinę kažką neteisingu terminu ir netyčiomis sukurdami aibe naujų reikšmių. Mane toks atradimas netyčiomis aplankė prieš pusmetį, kuomet bandydamas pripratinti savo smegenis prie džiazo, savo galvoje šią muziką prilyginau atskirai kalbai. Menkas dalykas atrodo, bet tuomet visos komunikacijos formos mano galvoje įgavo naują reikšmę. Tuomet ir atskiri muzikos žanrai, bei begalė kitų žmonėms būdingų raiškos formų atsiveria ne kaip kažkas tiesiog duota ar atsitiktinai įgauta, o kaip dalykai, kuriuos galima išmokti suprasti. Galima išmokti suprasti džiazą, klasikinę muziką, šokį, žvilgsnį, betkokią kitą neverbalinę komunikaciją. Žodžiu viską. Ir taip atsiveria visai naujas pasaulis, kuriame galima po žingsnį suprasti viską (bent jau teoriškai). Turbūt esat girdėję smegenų mankštai skirtą klausimą “jei galėtumėtė turėti betkokią nors super-galią, tai kokią galią pasirinktumėte?. Kiek pamenu savo atsakymą į šitą klausimą jis visuomet buvo “suprasti ir gebėti komunikuoti visomis esamomis kalbomis“, kalbomis tradicine prasme. Nes, na, patys pagalvokit, kaip būtų nuostabu galėti skaityti knygas iš bet kurio pasaulio kampo originalia kalba, gaunant viską, ką autorius įdėjo, o ne vertėjo interpretaciją, kuri be abejonės pasiekia skaitytoją jau be kaikurių subtilių detalių, kurios buvo išskaitomos tik originaliojoje versijoje. Galbūt dėl mano atsakymo į šitą klausimą mane taip ir sužavėjo atradimas, kad visą komunikaciją galima pavadinti kalba. Vien pagalvojus apie kasdienį gyvenimą, atrodo, kad neskaitant elementaraus tiesioginio nesusikalbėjimo, dėl polinkio vien tam tikru klausimu neišlavinta intuicija remiantis, žmonės nuolat papuola į nesusipratimus ir neteisingą vienas kito supratimą. O kai atsitrauki ir pažiūri į viską iš šalies, tai pasidaro dar aiškiau, kokio mąsto problema yra nesusikalbėjimas. Iš esmės daugelis pasaulio konfliktų egzistuoja dėl nesusikalbėjimo. Bet čia jau truputį per plati tema, kurios moralas galiausiai būtų apsiašarojęs klišinis grožio konkurso I wish for world peace.

Žodžiu, nesusikalbėjimas yra blogai. Bet dar blogiau yra nesusivokimas, kad vyksta aktyvus nesusikalbėjimas arba suvokiant tai pastangų nedėjimas tam išspręsti. Nors pažįstu žmonių kurie labai ginčytųsi su manimi dėl to, bet visgi manau, kad nevisuomet yra žmogiškai įmanoma pasiekti tarpusavio supratimą. Teoriškai, tai visuomet įmanoma, tačiau praktiškai nuolat pasitaiko situacijų, kuriose didžiuliai asmeninio konteksto skirtumai nudriekia kelią per mordorą iki susikalbėjimo kalnelio. Tik stipriausi ir atkakliausi (bei su patikimiausiais palydovais, shout out to you, Sam!) tokiomis aplinkybėmis gali pasiekti susišnekėjimą. Bet nežinau ar tai yra visapusiškai blogai. Yra pusė, sakanti, kad normalu žmonėms būti skirtingais, kad gal net visas pasaulis sukasi dėl to, ir nepaisant vidinio apmaudo koks kiekis žmonių turi įsimūriję savo galvose abejotinos vertės nuostatas ir idėjas, gal taip ir geriau. Kam tai yra geriau, tiksliai pasakyti negaliu, bet juk yra ten kažkokios visatos teorijos apie balansą, jin-jan ir panašiai.

apie kalbas

apie racionalumą

Dar praėjusiais metais (kaip skambiai atrodo, kuomet dar tik pradžia naujųjų), buvau nusiteikęs reguliariai ir aktyviai čionais rašyti, tačiau vat paėmė ir nutiko kažkas, galbūt gyvenimas, kad taip ėmiau ir nustojau. Paskutinis šiam blogui skirtas draftas buvo pradėtas rašyti naujųjų metų naktį, kuomet ligotas trumpam pakilau iš lovos pasidalint mintimis, kai tuo tarpu kitame kambaryje vyko naujųjų metų sutiktuvių šventė. Kad neskambėtų taip liūdnai, pranešu, kad galiausiai sukaupiau visas jėgas ir pakilau bent simboliškai pašvęsti šventės su fanfarom. Tas draftas buvo standartinis biškį passive-aggressive pakalbėjimas apie nereikšmingą simboliką tiek skaičių tiek ritualų forma. Bet tuo ir pasibaigė viskas. Vėliau peržvelgęs tekstą jau be temperatūros nusprendžiau, kad gal visgi tą tekstą reikia padėti prie kitų į gal kadanors sąrašą. O tas sąrašas nerimą keliančiai auga, nes temų, kuriomis pradėta rašyti, bet galiausiai nustota, atsirado daugiau nei norėčiau. Populiariausia tema “kalbos”, šitos jau kokie keturi draftai guli. Gal someday.

Taigi, kur aš čia baigiau. Kad nustojau rašyti. Turbūt daugelis pažįsta jausmą, kuomet atrodo, kad geriau būtų patylėti, nes dėl vienokių ar kitokių priežasčių atrodo neverta garsiai artikuliuoti savo minčių. Ar tai būtų šventinis stalas su giminių ratu, kuomet prasideda diskusija apie tai, kad mokyklose vaikus reikėtų mušti, ar tai būtų draugų kompanija, kuri aptarinėja rasių skirtumus (garbės žodis, šitie scenarijai beveik išsigalvoti ir beveik neturi nieko bendro su realybe). Žodžiu, situacijos, kuriose būti išgirstam yra gerokai sunkiau, nei naktiniame klube prie stovint netoli garso kolonėlių bandyti su atsitiktiniu žmogumi aptarinėti šio laikmečio Lietuvos rašytojus. Kėbloka. Aišku, suprantu, kad esama neracionalumo tokiuose pasvarstymuose, nes šiais laikais klubuose aptarinėti reiktų užsienio rašytojus, o ne vietinius. Bet pastaruoju metu racionalumo sąvoka man pačiam pradeda kelti daug klausimų. Keisčiausias atradimas buvo tai, kad mintis gali būti visiškai logiška, tačiau neracionali (Dikleimeris, aš čia dabar kalbėsiu apie žodžių interpretavimą visiškai nepažiūrėjęs į žodynus ar dar kur, tai gali būti, kad riebiai nusišnekėsiu. Įspėjau). Čia vėlgi prasideda sąvokų aiškinimo klausimas. Nes galimas daiktas, kad skirtumo tarp šių sąvokų kai kurie žmonės gali ir nematyti, nes, na, jos beveik kaip sinonimai. Tuo tarpu mano pasaulėžiūroje pastaruoju metu racionalumas įgavo pasaulyje realiai vykstantys procesai ir ryšys su jais prasmę. Pavyzdžiui, logiška yra galvoti, kad šalį turi valdyti išsilavinę ir savo sritį suprantantys specialistai, esantys kuo mažiau šališki ir pagrindiniu savo tikslu laikantys visuotinio gėrio šalyje ugdymą. Tai yra logiška. Tačiau neracionalu, nes populizmas ir gelbėtojai ir žadėtojai visuomet sulauks daugiau dėmesio ir balsų, o žadėtojai retai papuola į mano aprašytą logišką variantą. Šiuo atveju racionalu yra tikėtis kiek įmanoma mažesnio blogio ir kiek įmanoma stipresnės opozicijos, kuri sugebės reikšti savo nuomonę ir nors kiek pašturmanauti akis užsirišusiam šalies vairuotojui, kurio instinktai vis skatina sukti vairą bedugnės pusėn. Trumpai tariant, racionalumas yra sugebėjimas susitaikyti ir prisitaikyti prie realybės, o logika, tiesiog mąstymo mechanizmas, kuris nuosekliai ir be klaidų prieina savo tikslo. Tai nebūtinai eina kartu. Aišku, logika gali tarnauti racionalumui, tačiau tokiu atveju reikia labai detaliai aprašyti tikslą, kad į jį įeitų visi su racionaliąja realybe susiję kintamieji, nes kitu atveju, vėlgi, būsim tik naivūs svajokliai.

Kaip man dažnai būna padarius tokį atradimą, pirmiausia ateina gili abejonė, ar tai tikrai toks jau dideli atradimas? Man, aišku, taip, tačiau kaip yra kitiems žmonėms. Galbūt tai viena iš tų idėjų, kuri daugeliui atėjo dar darželyje, kuomet spalvinimo knygelėje praslydus rankai mikė pukuotukas gavo trečią ausį, ir pasaulis pasirodė visu gražumu, kad lūkesčiai ir realybė visgi gali prasilenkti. Ir tada iškyla klausimas, ar mano realybė ir mano atradimai turi vertės? Natūraliai ateina mintis, kad gali turėti, jeigu tie atradimai toliau racionaliai panaudojami kažkokio realybės fragmento gerinimui, kažką kuriant arba griaunant. Pakalbėjau apie spalvinimo knygutes ir visai užsimaniau vienos iš tų suaugusiems skirtų, kur ten tipo gėlės ir paukštukai pavaizduoti, su tikslu neišeit už krašto.

apie racionalumą

atsakymai

Radau atsakymą. Neišsakytą, ne lauktą, bet sulauktą. Tokį pat, bet atvirkščią. Iššvirkščia, bet siūlės dar negraužia. Pasiūlys ir sugrauš.

Rytoj užges, o gal liepsnos lik galo. Liks gal šviesos ir geriau matysis dagtys, kad atspindys dar neišnyktų, su kuriuo apkeista vietom. Pakeistos vietos, keistos vietos.

Bet vis tiek, rytojus pasakys arba kaiptik tylės užtušavęs atsakymą. Tuščia ir vėl. O gal ir ne. Per daug praleista piešiant į priekį. Bet atsigręžus per daug pribraukymų, kimūs žodžiai – neišskaitysi. O dabar reikia rašyt toliau ir žodžio nepradėsi juk nežinodamas jo pabaigos. O baigtis turi, nes kitaip, kam jis išvis jei vis taip švysčios be prasmės. Prasmės šviesoj nereikia, bet žodžiai turi baigtis. Jei prasidėjo tai ir baigsis. Galima ir pabaigtus juos apvedžioti, vedžiojant link prasmės save. Neįprasta ir keista ir norisi sustot, išbraukt, patraukt, pakeist, bet keista kartais paprasčiau. O gal ir ne. Juk paprasta niekad nebuvo. O pakeist norėtųs.

Nors ko norėt, kai viskas pavogta. Iš šian bei ten, kad šiandien būtų dėl rytojaus. Nes rytojus neklaus iš ko jo šiandien pastatyta. Tik gaila, kad raktų pakabukas nulūžo.

atsakymai

ateities disneilendas


Galvojau, kaip čia reikėtų pristatyti naujausią HBO ir Jonathan Nolan (Christopher brolis, kartu rašęs tokius filmus kaip “Interstellar” ar “The Dark Knight”) šedevrą “Westworld”, tuomet prisiminiau, kad berods antros serijos viduryje taip užsikūrė smegenys, kad teko sustabdyti žiūrėjimą, griebti popieriaus ir rašiklį ir pasižymėti atėjusias mintis. Taigi, pristatymui pateiksiu mintis, kurias sukėlė serialas. Originaliai tekstas, dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių, buvo rašytas anglų kalba, bet kadangi šiek tiek gėdyjuosi savo akcento, pateiksiu jį išverstą.

Ar žinot kodėl dirbtinis intelektas arba vien dirbtinio intelekto idėja yra tokia trigdanti? Ne dėl to, jog kažkur giliai galvoje manome, kad vos tik pradėjęs mąstyti kompiuteris per akimirką susivoks, kokia iš esmės sugedusi yra žmonija ar kad tiesiog prasidės matricoje ar terminatoriuje pavaizduota revoliucija. Vos tik sukursime kažką, kas sugebės samprotauti pats, mūsų pačių egzistavimas pasuks abejonių keliu. Sukūrus smegenis ilgainiui sukursime ir kūną. Iš pradžių minimalų, paprastų darbų atlikimui, po to žmogiškesnį, kad nebūtų taip keista žiūrėti į po namus zujantį ir dulkes valantį burzgiantį metalo gabalą. Tada ateis mintis šiek tiek optimizuoti jį. Žinot, kad patogiau būtų galima eksplotuoti įvairiomis sąlygomis ir kad apskritai būtų toks biški ekologiškesnis daiktas. Bioinžinerija čia ras sau veiklos ir taip pradėsim juos maitinti deguonimi ir grūdais, nes instaliuosim biologinius organus į juos. Tuomet bus tik laiko klausimas, kol po mūsų namus slankios ir patarinės dėl rytojaus pokalbio dėl darbo pilnai organiškas mūsų pačių kūrinys. Gal net ir vidinę reprodukcijos sistemą kokią tai sukalsim, kad patogiau juos daugint būtų. Ir kai visa šita bus įgyvendinta kils visai pagrįstas klausimas, o kuo gi jie skiriasi nuo mūsų ir pala pala, o tai gal ir mus kas nors taip sukonstravo? Ir dabar natūraliai daugeliui kyla tokie egzistencialistiniai klausimai, tačiau visa tėra smegenų joga, kurios realios įtakos ir naudos vis dar lieka diskutuotinos. Tačiau kuomet sukurtume savo atvaizdus iš nieko, šitie klausimai pasirodytų visai kitoje šviesoje, kur religija, vertybės ir apskritai kultūra turėtų būti peržvelgta iš naujo, nes galbūt tąkart kažką praleidome nepagalvodami apie tokias galimybes. Bet kita vertus, mūsų naujasis kūrinys sugebėtų mums visa tai paaiškinti, jei tik išdrįstume paklausti.

Tokias mintis gali sukelti šitas serialas. Kaip jau turbūt įtarėt, jame stipriai figuruoja dirbtinio intelekto tema. “Westworld” vaizduoja laukinių vakarų tematikos, pavadinkim, atrakcionų parką, į kurį atvažiuoja pailsėti ir pasilinksminti žmonės. Kadangi visi parko “darbuotojai” yra androidai, tai iš esmės tas parkas yra didžiulis, realaus pasaulio, RPG, kuriame apstu veiklos ir questų. Žodžiu, linksmybės visai šeimai ir visų iškrypimo laipsnių žmonėms.

Kaip visoje geroje mokslinėje fantastikoje, serialas kalba apie tai, kas mus daro žmonėmis, kokią atsakomybę turime prieš savo kūrinius, bei apskritai kur užsibaigia moralės normos. Visi šie klausimai atrodo labai laiku ir vietoje, kuomet mes kaip civilizacija esame ankstyvajame dirbtinio intelekto saulėtekyje.

ateities disneilendas

apie humorą ir veganus

Lietuvos viešojoje erdvėje vis daugėja idėjų pasisakančių prieš patyčias, už safe space bendravimą ir panašias tiesioginės cenzūros formas. Iš principo aš esu prieš cenzūrą, tad tokios idėjos kartais lengvai varo į neviltį, nes atrodo, kad bandoma spręsti problemos rezultatus, o ne priežastis. Ypač apmaudu, kai dėl to nukenčia blogo nelinkintys juokautojai. Kalbant apie humorą, stengiuosi vadovautis požiūriu, kad nėra temų, kuriomis nebūtų galima juokauti ir kad įsižeidimas yra asmeninis žmogaus pasirinkimas (kaip ir bet koks psichologinis kentėjimas civilizuotame pasaulyje. aišku, tai ne taip paprasta kalbant apie vaikus ar psichologinių problemų turinčius žmones, bet apie tai kitą kart). Tačiau nepaisant to, manau, kad juokavimo intensija ne visuomet ištransliuojama kartu su juokeliu, dėl to reiktų turėti omenyje, kaip tai gali paveikti aplinkinius ir suvokti galimą atsakomybę prieš žmones, kurie humorą gali priimti kaip tiesioginę neapykantos sklaidą. Atrodo, kad pasisakęs prieš cenzūrą dabar skatinu cenzūruoti save, a? Šitoje vietoje atsiranda tokia labai keista riba. Galimai esat buvę situacijose, kuomet dalinamasi labai juodais juokeliais, su tikslu pasijuokti iš absurdiškų stereotipų egzistavimo, o ne iš pačių pokštų veikėjų tipo, kai kas nors pradeda visai neironiškai juodai juokaut, sukeldamas labai nuoširdžią abejone, ar jis kartais nebus rasistas/seksistas/ksenofobas/etc… Ir čia yra tas momentas, kuomet visiškai nekalta intensija gali virsti aplinkinių tamsos paskatinimu. Aš pats turiu bičiulių, kurių kompanijoje kartais juokaujama taip, kad santūrūs konservatoriai pradėtų alpti nuo padidėjusio kraujospūdžio, tačiau tame nieko blogo, nes žinau, kad tos aplinkos supranta, kad tame nėra nė trupučio priešiškumo kažkam kitam išskyrus patį stereotipą, kurio egzistavimo absurdiškumas ir yra juokingiausia dalis. Dėl šito aplinkos skirtumo aš ir svajoju apie pasauly, kuriame savęs cenzūruoti niekuomet nereikėtų, nes žmonėms net nekiltų mintis, kad juokavimo šaknimis galėtų būti neapykanta ir priešiškumas.

Šitie apmąstymai atėjo stebint eilinį konfliktą viešojoje erdvėje tarp veganų ir ne veganų. Apskritai, visas antiveganiškas kultas pasirodė naujoje šviesoje, nes pasidarė aišku, jog visi tie juokeliai prasidėjo nuo stereotipo pašiepimo, bet galiausiai virto tiesiog neapykantos skleidimo forma, kuri visiems labai juokinga. Žmonės, besijuokiantys iš absurdo buvo išgirsti kaip linksmi kritikai, taip paskatinantys ir patiems laisvai dalintis neapykanta veganams.

Anksčiau esu šiek tiek kalbėjęs apie dvilypį mąstymą, bet šitoje temoje jaučiu pareigą pasikartoti. Galbūt man vienam kyla šitas klausimas, bet ar tikrai yra normalu valgyti mėsą, bet tuo pačiu metu kreivai žiūrėti į skriaudžiamą šunį ar katę? Na, aišku, kad normalu, nes daugelis mūsų yra šitaip užauginti. Daugelis iš mūsų buvo nuosekliai vedami keliu pasaulėžiūros, kad ne visa gyvybė yra lygiavertė, pagrindu, kuris priklauso nuo to, kas yra patogiau, net neiškeliant klausimo apie tai ar kai kurie gyvūnai gali kentėti ar ne ir ar apskritai ką nors reiškia jų kančia. Bet juk tai nesvarbu, nes žmonės yra kiečiausia rūšis šioje planetoje ir galim daryt ką norim ir patys susigalvot taisykles gyvybės vertinimui. Apsibrėžiant skirtumus tarp vištos, kačiuko ir juodaodžio. Kaip patogiau. Bet man atrodo, kad kuomet pradedame lyginti gyvybės reiškmę, natūraliai galima nuslysti į rasizmą, seksizmą ar betkokį kitą racionalaus pagrindo neturintį diskriminavimą. Nes juk ne visi gyvenimai vertingi. Bet jeigu tavo kančia dėl netenkinančio darbo, socialinės aplinkos ir kitų aplinką sudarančių kintamųjų, yra svarbi, tai tuomet kodėl nesvarbi visą gyvenimą uždaryto gyvūno kančia, kuris gyvena tam kad mirtų? Pasakysit – dėl sąmonės, ar dar blogiau – intelekto. Ir jeigu išties taip manot, aš negaliu ginčytis ir nepalaikyti jūsų, tačiau tokiu atveju jūs prarandat teisę piktintis dėl netinkamos valdžios ar pasaulį valdančio vieno procento, nes tai yra žmonės kuriem pasisekė labiau nei jums. Taip pat, kaip žmonėms pasisekė evoliucionuoti į protingesnį gyvūną už kitus likusius. Aš palaikysiu beveik bet kokią pasaulėžiūrą, kuri bus nuoširdžiai nuosekli ir sau neprieštaraujanti, nes kitu atveju tai yra gyvenimas meluojant sau ir pasauliui.

apie humorą ir veganus

Savaitės projektas ir dirbtinis intelektas

Prieš kokius metus turėjau mintį kas savaitę sukurti kažką kokia nors konkrečia tema. Tačiau vienam tokiais dalykais užsiimti truputi nuobodu, tad pasiūliau prisijungti vienam bičiuliui. Atsitiktinių idėjų generatoriumi susigeneravom savaitės temą, sutarėm, kad kažką pristatysim už savaitės ir galbūt kažkur papostinsim. Taip jau gavosi, kad tą savaitę nieko nesigavo, tad nusprendėm, kad planuoti projekto ateinančiai savaitei, kurio nepadarysi, prasmės truputį per mažai. Neseniai sugrįžo ši idėja. Pasiūliau tam pačiam bičiuliui, jis sutiko. Temą šį kart parinkau pats, pagal tai, kas pastaruoju metu vis patraukdavo dėmesį ir, kuri, žinojau, tiks ir kolegai (tiesa, šią savaitę jam pritrūko laiko kažką sugeneruoti, tad pasidalinsiu tik savo dalimi). Taip praėjusį, berods, ketvirtadienį, buvo nuspręsta kažką sukurti dirbtinio intelekto tema.

Kodėl dirbtinis intelektas? Prieš mėnesį youtube man pasiūlė pažiūrėti Sam Harris TED kalbą apie dirbtinį intelektą. Tuo metu Sam Harris vardas buvo girdėtas tik labai specifiniuose kontekstuose, kaip pavyzdžiui jo susikirtimas su Ben Affleck, “Real Time with Bill Maher” laidoje. Žodžiu – neįsiminė, tačiau dirbtinio intelekto tema visuomet buvo ta įdomi fantastikos, virstančios realybe, idėja, apie kurią visad įdomu paskaityti/paklausyti. Ši kalba labai nustebino dėl iki tol nematyto priėjimo prie šios temos, ko pasekoje negalėjau nepasidomėti kuo užsiima šis žmogus. Taip atradau labai aukštos kokybės kas savaitinį jo podcastą, kuriame paliečiamos religijos, mokslo, moralės, AI temos. Vieno iš podcastų tema buvo išskirtinai apie dirbtinį intelektą. Taip pat prie šios temos vietos galvoje prisidėjo ir šį rudenį išleistas HBO serialas Westworld, kurio ašį sudaro dirbtinio intelekto idėjos tyrinėjimai (bet galimai apie šį serialą daugiau parašysiu ateityje, tad dabar neišsiplėsiu). Iš krūvos įvairiausių nuotrupų ir atsirado idėja pabandyti kažką sukurti šia tema.

O dabar apie tai, ką apie dirbtinį intelektą sugeneravau aš. Pirmiausia atėjo mintis ką nors padaryti iš turimų filosofijos knygų (žinot, dirbtinis intelektas, šmaikštu…), ar tai nufotografuoti jų krūvą, ar iš jų padaryti loadingo animaciją, bet greit numečiau šias idėjas šalin, nes na, truputį lame. Tačiau vis tik dėmesį patraukė lentynoje gulintis Arno Anzerbacher “Filosofijos įvadas”, kuris kai kuriose Lietuvos aukštosiose mokyklose naudojamas kaip pagrindinis bendrųjų filosofijos paskaitų šaltinis. Taigi, tai yra dalies Lietuvos jaunimo pirmas sąlyčio taškas su filosofija. Šioje vietoje prisiminiau dar vieną TED kalbą, kurioje buvo pateikta idėja apie tai, kad abstrakčios formuluotės uždavinių padaugėjimas mokyklose gali tiesiogiai sietis su jaunesniųjų kartų aukštesniais IQ rezultatais. Toliau galvojant apie tai, kas yra intelektas ir kuo apskritai skiriasi žmogiška sąmonė nuo žmogaus sukurtos, iškilo vienas esminių skirtumų – mūsų sugebėjimas kurti asociacijas tarp iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčių dalykų. Taip su viename iš ankstesnių įrašų minėto komikso apie žmones atsitiktinių skaičių generatorius mintimi kilo idėja ridenant dešimtbriaunius ir dvidešimtbriaunius kauliukus atsitiktinai parinkti puslapį ir sakinį iš jau minėtos knygos, taip sukuriant smegenis laužančią sakinių pastraipą filosofijos tema. Viskas aišku, ar ne? Taigi, pristatau jums dirbtinį intelektą, arba kitaip “Ką būtų rašęs Škėma, jeigu jis būtų filosofas“.

Tuo tarpu tobulas gėris priklauso nuo daugelio aplinkybių (pvz. nuo sveikatos, kitų asmenų moralumo, visuomeninių ir politinių santykių ir kt.), kuriomis mūsų valia negali disponuoti. Stačiakampiai, kurie nėra kvadratai, sudarys skirtumo klasę „K“ – „L“. Jie praktiškai apsiriboja kategorijų nagrinėjimu arba gamtamokslio išvadų apibendrinimu. Fizikas man sako, kad tam būtinas tam tikras poveikis („iš išorės“), ir pasakoja man apie fotonus. Mašina-aparatas reikalauja duomenų ir teikia rezultatą. Kalba, kaip konstitutyvus objektiškumo apskritai įtarpinimo momentas, ir konkreti kalba, kaip konstitutyvus konkretaus objektiško kalbinio pasaulėvaizdžio įtarpinimo momentas, turi būti skiriami, bet vis dėlto jie išlieka susiję, nes galiausiai ir fundamentalioji, filosofiškai reikšminga objektiškumo konstitucija visuomet vyksta konkrečioje kalboje. Kaip anot vėlyvojo Wittgensteino, loginė analizė tik sąlyginai gali aprėpti gyvąjį kalbos vartojimą kalbiniuose žaidimuose, taip ji tik sąlyginai gali aprėpti ir filosofinių kalbinių žaidimų kalbos vartojimą. Gyvūno elgseną valdo priežastingumas (3.2.6), kuris visiškai sutampa su instinktine malonumo-nemalonumo motyvacija. Pirmo kryptis būdinga platonizmo tradicijai. Viskas, ko žmonės apskritai gali siekti, galiausiai `ra būtis. Vanduo stiklinėje yra substancija taip pat, kaip vanduo statinėje. Žinoma, šis procesas gali būti pratęstas: keletas teorijų gali būti aiškinamos viena aukštesnio tipo teorija, ir iš jų taip pat gali būti išvedamos naujos žemesniojo tipo teorijos. Būtybės pažinumas – patyrimo faktas, kuriuo remiasi bet kokia filosofija (1.3.1). Juslumas yra pasyvi potencija, kurios prigimtis tokia, kad išorinis juntamas daiktas ją keičia. Kadangi tokiu būdu jis turi praeitį ir ateitį savo dabartyje, mes jį vadiname istorine būtybe. Logistikai rūpi atlikti tokį griežtą formalizavimą, kad ženklais (simboliais) galima būtų „skaičiuoti“, laikantis nustatytų operavimo taisyklių (kaip matematikoje). Ši teorija teigia, kad pasaulis yra „faktų, o ne daiktų visuma“ (Tractatus 1.1).

Savaitės projektas ir dirbtinis intelektas

Pamokančios istorijos apie technologijas

Galvojant apie pamokančias pasakas ir istorijas, visuomet pirmiausiai į galvą ateina „Struwwelpeter“ (anot interneto „Vaikai vanagai“ lietuviškai). Plona iliustruota knygutė, kurioje šūsnis grafiškų pasakojimų apie vienaip ar kitaip negerai besielgiančius vaikus bei žiaurias to elgesio pasekmes (sudeginta mergaitė, nukarpyti pirštai ir kitokios mielybės). Sunkoka suvokti, iš kur vaikystėje į mano rankas pateko šita knyga, ypač turint galvoje, kad visi, kurių klausiau apie šią knygą, teigia su ja nesusidūrę. Nežinau ko ta knygutė išmokė, bet atmintyje tikrai paliko ankstyviausio siaubo antspaudą.

Kad ir kaip ten bebūtų su tais „Vaikais vanagais“, pamokančios pasakos būna ne tik vaikams. Ir būtent vieną tokį nevaikiškų pasakų rinkinį norisi pristatyti jums. Tai Charlie Brooker sukurtas serialas „Black Mirror“. Įtariu, kad žodis pasakos, apibūdinant šitą serialą, gali truputį sudirginti jo fanus, bet būkim neturtingi, bet teisingi, kaip sako liaudis.

Black Mirror daugiau yra trumpų filmų rinkinys, nei serialas, nes vienintelis dalykas, išskyrus pavadinimą, jungiantis atskirus epizodus, yra visus filmus vienijanti dabarties ir ateities technologijų keliama grėsmė ir jų įtaka įvairiausiems gyvenimo aspektams. Kartais šiek tiek technofobiškai, o kartais tiesiog smalsiai tyrinėjant, kaip viena ar kita technologija gali paveikti, o galbūt jau ir veikia mus. Pradedant norma tapusiu žavėjimusi ekranuose rodomu smurtu, baigiant distopinėmis, socialinių tinklų like‘ais grįstomis, visuomenėmis. Kaip ir pridera pasakoms, nuosekliai ir aiškiai parodoma, kaip veikia istorijos pasaulis, kas to pasaulio žmonėms atrodo normalu ir priimtina, ir kaip, galbūt, nevisai priimtinai elgiasi kai kurie pasakos veikėjai. Pasakomis vadinu epizodus todėl, kad beveik kiekvienas epizodas turi moralą, kurį galima įtarti jau įpusėjus epizodą (žodžiu, kaip ir pasakose, kuomet vien pristačius brolius, pasidaro aišku, kad tas bukiausias, dėl niekam nesuprantamų priežasčių, galiausiai taps karaliumi). Dėl to ypatingai vertinant turinį ir mintį, šis serialas gali truputį erzinti. Tik reikia pastebėti, kad moralas čia ne toks vienpusiškas, koks dažniausiai būna tradicinėse pasakose (manau, nes, turiu pripažinti, senokai beskaičiau tradicines pasakas). Kiekvienas filmas pateikia technologiją ir didžiules jos nešamas pasekmes, o žiūrovui lieka nuspręsti, kalta technologija ar tiesiog žmonės, kurie nemokėjo su ja elgtis (gilu, ar ne?).

Žodžiu, jeigu domitės technologijomis ir kartais apima siaubas matant kavinėje prie vieno staliuko sėdinčią į telefonus dėmesį sutelkusią kompaniją, jeigu smalsu ką žada ateitis, gerąja ar blogąja prasmėmis, jeigu patinka britiška TV produkcija, užmeskit akį į šitą filmų rinkinį pavadintą „Black Mirror“.

Pamokančios istorijos apie technologijas

Idėjų kleptomanija

Turbūt visi esat girdėję apie netyčinį plagijavimą, kuomet giliai iš pasąmonės išlenda kažkokia labai faina ir gudri idėja, kurią įgyvendinus paaiškėja, kad kažkas jau anksčiau tai padarė. Ir netgi labai panašiame kontekste/formoje. Ir nebežinai žmogus, zeitgeistas čia ar tiesiog smegenai trolina. Vieniems tai nutinka dažniau, kitiems rečiau, tačiau man, atrodo, kad tai nutinka nuolat. Idėjos ir planai ateina į gyvenimą kaip kokiam paliegusiam ir mažiau kanibalistiškam Kirbiui (toks kompiuterinių žaidimų personažas, kuris suvalgęs priešininką įgauna jo galias. žodžiu Lekterio spirit animal). Kartais tiesiogiai suvokiant, kad va, tai ką dabar matau noriu pakartoti savaip, o kartais paslapčiomis ir iš minties gelmių, kai net nesuvoki kad plagijuoji. Pirmu atvejo atvejo pavyzdys būtų kolegos pradėtas, pavadinkim (čia ne nuvertinant, o tiesiog, nerandant tinkamesnio žodžio), blogas, kurio forma ir poetiškumas žavi ir tiesiogiai primena tai, ką ilgą laiką norėjosi pabandyti sukurti ir pačiam. Bet tada pagaunu save, kad va, jeigu bandyčiau ir pats kažką tokio daryt, tai jau būtų kaip ir plagijavimas, vienoks ar kitoks (nors iš esmės tai ne), o tiesiogiai savinantis, rezultatas vargu ar gautųsi įdomus, ir nesvarbu kad kažkada jau buvo minčių apie tokios formos raišką, bet na vis tiek, na suprantant, gi būna taip, ne? Na, ir dar būna netyčinio plagijavimo atvejai, kuomet sugalvoji labai konceptualią fotografijų seriją, didžiuojiesi atlikimu ir idėja, o tada po metų atrandi, kad žiauriai panašų projektą yra atlikęs kitas, menininkas, kurio pavardė labai neraminančiai girdėta, ir tada žmogus pasimeti, pavagei dalį idėjos ar visgi ne.

Kad ir kaip ten bebūtų, plagijavimas kūryboje, tyčinis ar netyčinis, yra gan dažnas reiškinys, su kuriuo vienaip ar kitaip yra susidūrę visi kuriantys žmonės (noriu tikėti). Gerokai baisiau būna, kuomet pagauni save plagijuojant gyvenimo fragmentus. Taip pasirinkau ir pirmąsias savo studijas, nes kažkas užsiminė, kad visai smagi specialybė būtų, o ir man visai tiktų. Bent laiku iš ten pabėgau, kai susipratau, kad gal nevisai man tai. Net kai kurie ryšiai su žmonėmis buvo užmegzti panašiu pagrindu. Žodžiu, daug visko.

Pradedant į krūvą dėti visus atvejus, kuriais, atrodo, kažką į savo gyvenimą pasiskolinau iš aplinkos, pasidaro neramu, kad galbūt manęs iš esmės nėra. Juk Dekartas nesakė, „plagijuoju, vadinasi esu“. Bet tada iškyla kitas klausimas, kad galbūt visi taip gyvena, tiesiog daugelis turi geresnius vidinius encoderius, kurie absorbuotą aplinką paverčia jų identiteto dalimi ir nepalieka vietos klausimams apie asmeninį originalumą. Nes juk iš esmės tai niekas nieko naujo nesukuria. Geriausiu atveju sujungia iki tol nesujungtus pasaulio fragmentus, kurie galimai taip pat atsirado sujungiant kažką netikėto. Net ir gyvybė atsiranda tokiu pat principu. Ką tuomet galima vadinti originalumu? Bet kokias naujas sąjungas ar tik ypač netikėtai susietas? Taip į galvą ateina vienas trumpas internetinis komiksas, kuriame ateiviai užvaldę žmoniją pasilieka vieną žmogų nelaisvėje, vien tam, kad jis atliktų atsitiktinių skaičių generatoriaus funkciją. Įdomu ir liūdna tuo pačiu, kad tiek daug mūsų būties yra nulemta atsitiktinumų. Pradedant žmonių evoliucija, baigiant uogienės pasirinkimu rytinių blynų pagardinimui.

random

Idėjų kleptomanija

Burbulai

sutemos

Šiandien JAV išsirinko naują savo prezidentą. Kaip daug kas pasakytų – didesnę blogybę iš dviejų. Prieš kurį laiką mes Lietuvoje išsirinkome valstiečius, kurie, vėlgi, daugelio aplinkinių požiūriu nėra pats geriausias variantas, labai švelniai tariant. Aišku, už Atlanto išrinktas prezidentas turbūt neturės tokios įtakos gyvenimui Lietuvoje, kaip turės mūsų naujasis seimas. Stebėdamas diskusijas internete dėl Trumpo jau prieš porą mėnesių sakiau žmonėms, kad jis bus išrinktas, nepaisant to, kad sveiku protu tai atrodė neapčiuopiama. Prieš pirmą turą mūsų rinkimuose taip pat kalbėjau apie valstiečius. Vėlgi, stebėdamas diskusijas internete ir spėdamas, kad tauta nuspręs priešingai. Paliekant politiką nuošalyje man įdomesnis nutolimo nuo realybės faktas. Vienu metu pats turėjau tokių problemų, kuomet galvoje susikurtas pasaulis stipriai kirsdavosi su socialine ir apskritai realybe. Šį mėnesį stebint kiek daug žmonių buvo nutolę nuo politinės realybės ir užsidarę savuose siauruose burbuluose, kuriuose žmonių pažiūros daugeliu klausimu yra identiškos, darosi truputį ramiau dėl savo būsenos, bet tuo pačiu ir liūdna, kad labai normalia praktika tapo užsidarymas vertybių ir požiūrių nečelandžinančiuose burbuluose.

Juk kyla mintis, jog kas čia tokio suburti aplink save ratą žmonių, kurie turi panašias pažiūras arba vertybes ir kartu diskutuoti ar kurti. Tai netgi labai natūralu, gi esame socialiniai gyvūnai, kuriems būtinas ryšis su kitais. Tačiau pamirštame, kad gyvename platesniame pasaulyje, kuris neapsiriboja mūsų draugų kompanija, mikrorajonu ar miestu. Taip susikuriame aido kambarius, kuriuose girdime tik tai ką sakome patys, taip tik stipriau įmūrydami savo požiūrį. Jokios kaitos, jokio progreso. O po to baisimės, kad tauta patikėjo melais apie išganymą, nors patys reguliariai dalyvaudami diskusijose svarbiais klausimais, jau ilgą laiką nesusidūrėme su radikaliai nuo mūsų pačių besiskiriančiu požiūriu. Ir net jeigu ir susidūrėme, galimai nurašėme tą požiūri, ar dar blogiau, tą požiūrį išsakiusį žmogų. O po to stebimės, kad dauguma mąsto kitaip nei mes. O po to nurašom daugumą taip pat kaip nurašom tuos pavienius mūsų mąstymui iššūkį iškėlusius žmones ir jų vertybes. Taip ir gyvenam kokonuose. O tada mes ir patys tampame pažeidžiami naujų pranašų idėjoms, kurie pamato jog atsirado nauja nusivylusiųjų grupė. And the cycle continues, kaip sakant. Taip radikalios idėjos įgalina ir įprasmina mus visuomenėje, kuri anot tų pačių mūsų yra neteisinga ir nusipelniusi „sutaisymo“.

Baisoka tai pripažinti, bet šiandien ateina mintis, kad teisingiausias būdas gyventi yra ignoruojant bet kokią politiką. Teisingiausias individo atžvilgiu. Pasirinkdami aktyviai dalyvauti politikoje, mes natūraliai susiduriame su begale išorinių bei vidinių priešpriešų, kurios dažniausiai daro vieną – kartoja mums, kaip kažkas yra negerai. Tad ar žmogus išties gali būti laimingas, jeigu nuolat kažkur minčių kamputyje kažkas burba, kaip vis viskas yra negerai. Aišku, galima rasti ir kitą priėjimą į šią problemą. Galima stipriai įsikabinti į idėjas, kurios paaiškina visą tą neteisingumą ir tuo pačiu pateikia sprendimą joms. Bet būtent taip veikia šiuo metu žinomiausia teroristų organizacija, bei begalės radikalių politinių partijų. Beveik be išimties visuomet tai veda į suvaržymą ir tam tikrą kenkimą kitam žmogui. Dėl to natūraliai pasidaro aišku, kad buvimas politiškai aktyviu veda arba į tamsiąją pusę, arba į džiugesio neturintį gyvenimą. Dėl to dar labiau padidėja pagarba žmonėms, kurie dalyvauja politikoje ir bent jau nėra akivaizdžiai paklydę.

Pasirinkdami nedalyvauti politikoje mes sugrįžtame iki savęs ir savo pasaulio. Pasaulio, kuriame moralę galime formuoti pagal tai, ką patiriame ir ko išmokstame, o ne pagal tai, kaip diktuoja dauguma ir įstatymai (įstatymų reikia laikytis). Reaguojame į pasaulį esama diena, o ne remdamiesi į praeities kontekstus ar ateities baimes. Elgiamės su žmonėmis taip, kaip mums atrodo teisinga. Suklydę pamatome tai, nes nebeesame įsikabinę taisyklių, kurios pateisintų net ir kenkiančius veiksmus, o pamatę iš to mokomės ir jei galima ištaisę skriaudas jų nebekartojame. Gražu būtų, ar ne? O gal kažkam ir ne. Bet šiaip ar taip, kiekviena distopija yra kažkieno utopija.

Burbulai