Sore

PusėŠiandien mačiau mėlyną drakoną. Sutikau drąsių ir kvailų. Gavau dovanų knygą. Padėjau suvargusiam.

Nuo ėjimo ėmė pėdos kraujuoti.
O rytoj… eisiu vėl.

Prisiminė Skaudančių Pėdų daina. Veda link minčių apie ribas. Jei dėl kažko galėtum padaryti viską, ar įmanoma tai pateisinti? Vogti, žudyti, kankinti save. Vardan ko. Ir ką jie išreiškia? Šiurpoki žodžiai, švelnūs garsai.

I walked ten thousand miles,
ten thousand miles, too see you
And every gasp of breath,
I grabbed it just to find you
I climbed up every hill too get to you
I wandered ancient lands too hold just you

and every single step of the way
I paid…
Every single night and day
I search for you
through sandstorm and hazy dawn
I reached for you

I stole ten thousand pounds,
ten thousand pounds to see you
I robbed convenience stores
’cause I thought they’d make it easier
I lived of rats and toads and I starved for you
I fought off giant bears and I killed them too

and every single step of the way
I paid…
Every single night and day
I search for you
through sandstorm and hazy dawn
I reached for you

I’m tired and I’m weak, but I’m strong for you
I wanna go home but my love gets me through… Ally Kerr

Ribas matyti sunku. Jos lyg ir juntamos, bet gal tai tiesiog vaizduotė? Kas nutinka jas peržengus?
Prisiminimuose atsakymu tūno spalvotos miglos laukai. Koks jausmas buvo apėmęs tada? Baimė. Baimė visko. Nes už ribos gąsdinančiai pilna erdvės. Tiek, kad atrodo, gali savęs ir nebesusirinkti. Tik ko šis ‘aš’ vertas… Norisi pažadėti vėl žengti tenai. Siela lyg ir grįžo. Tad… balandį, kai bus ramiau? Gegužę, kai nebūsiu užsiėmus? Viskas neegzsituojančiam Rytoj.

Sore

Where are the angry people?

The insecurity in jobs, no prospective carrers, low wages, high competition.

And yet, we do nothing.

Tuition fees tripled.

We kept going to our lectures as if nothing happened.

Do we care? Maybe.

The revolution seems to be a part of the faded glorious past. Such things do not happen any longer, not in our world.

The theorists fall. We are not rebels.
We are children of calculations. We are part of a digital world.

So what, if we stood up. For what price we would achieve those kind of aims?

It’s not worth it. We are still paying the old fees, future students will pay more. There will be less competition, right?

We can’t change it.
We can’t change.

All that’s left- 4 A’s.
Anxiety. Alienation. Anomie… No. 3 A’s. We are not
even Angry.

P.S. Šis įrašas šiek tiek skiriasi nuo prieš tai buvusių. Tiek kalba, tiek turiniu. Bet galbūt tai pirmas kartas, kai jo esmė susišaukia su projekto pavadinimu. Bent kalbant apie manuosius.

Inspired by G. Standing

Where are the angry people?

47. Tvarkingas chaosasAtrodo, gyventi su tvarkingais būtų maloniau.
Jokių keistų žuviškų kvapų mikrobangėje, jokių po to savaites džiūvančių indų su žuvies odom ir kitais likučiais prie kriauklės. Nei įvairiausių prietaisų virtuvėje, kurių visvien nenaudoji. Taip, močiutei atrodo, kad keptis duoną namie yra pigiau, nei parsinešti ją iš Tesco. Tam kampe stūkso didelė neišpakuota dėžė su ‘duonos darytoju’. Net nežinau, kaip tiksliai jis veikia. Ir maistą gamintis didžiuliam garpuody daug sveikiau. Blenderis irgi gali prie sveikos mitybos prisidėti. Tik tiek, kad prietaisų šeimininkė vakarais sakosi picą ir gaminimui laiko neskiria.

Kitavertus… visi turim prikaupę kažko nereikalingo ir nevisad palaikom tvarką. Tiek spintose, tiek viduj. Kiek nereikalingo mąstymo apie tai, ko nepakeisi. Kiek kažkur girdėtų/skaitytų gairių, taisyklių, patarimų… Joms galėjo baigtis galiojimo data. Ir gal tai labiau skirta dviračiui, nei motociklui. Per daug skirtingų aplinkybių, per daug neaiškumo, lėkimo… netvarkos, kad kažką būtų galima aiškiai sudėlioti ir pritaikyti vieną ar kitą pasakymą. Nevisad, bet kodėl neugdžius savos filosofijos. Ar tie, kurie kalba jaučiasi savo vietoje? Pasiekę, ko norėjo? Vis dar nežinau, ar pagyvenus tęsiama kelionė link troškimų, ar jie tiesiog užsimiršta, kartais skausmingai. Kol kas dar nepamiršau. Tačiau imu suprasti, kad tai įmanoma. Studijos, ‘antraplanis’ darbas. Kai užsiimi keliais dalykais vienu metu, dingsta svarbos jausmas, seniau kilęs iš tam tikrų dalykų. Mažiau reikšminamos studijos, kai dar nebaigus jų iš papilodmo darbo gali save išlaikyti. Viskas vienu metu… Ne itin geras derinys. Jei bent darbas būtų tai, ko norisi ateityje. Nors kas žino. Gali imti norėti…

Kaip tvarkantis. Perrenki, rūšiuoji, atiduodi. Kai ką išskalbi, išvalai ir su meile toliau priglaudi, žinant, kad dar ilgai neištrauksi į šviesą.

Gūdus ruduo, gelsva šviesa

Ruduo guldo vienas po kito kolegas studentus… Ir lėtai lėtai padeginėja velnio medžių viršūnes. Daug jų, bet didieji pirštai niekur neskuba.
Nebeskubam ir mes.

Prieš porą dienų iš lauko atsklido balsai: ‘It stopped raining. It’s a miracle!’.
Trumpas tas stebuklas buvo, bet truputis saulės tarp liūčių man patinka.

Dienose daug abejonių. Ateitis nesustodama deda žingsnius, ‘rytoj’ paversdama į vakar, praeitą savaitę į seniai… Ir grįžta jausmas, tas pats, kaip vėl stovint ant kalvos, keliant vėjui, atsivėrus tolumai.
Atrodo, dienos neša išminties. Kaip bitės medų. Pamažu, kartais spalvotą (Prancūzijoje ir taip būna, kai jos apsivalgo saldainių). Medų, kurį galiausiai lyg skystą auksą pasiima žmogus, mainais cukrinio sirupo įpildamas.
Ir tos savos mintys, per laiką subrandintos, gyvenimo srovėj į kažką kita išsimaino. O gal tetampa šuoru, skraidančio milžino nugara, nuo kurios pakilus bent trumpam žvilgetli savom akim, grįžti, pilnais plaučiais vasariškai rudeniškos nakties. Nors tas ‘trumpam’ drauge ir visad.

Rudeniški rytai ir vakarai. Atsibundi- gūdu. Jau pasitraukė saulė iš kambarių. Ankstyvos paskaitos nuvedė prie maudynių naktimis. Kaip senais laikais, kai dar mažutėm pėdutėm pratindavausi prie karšto vonios vandens. Ir grįžta vakarui šiluma. Iš praieties. Lyg kūrentųsi namų krosnis, jaukiai degtų gelsvos lempos ir širdy būtų ramu ramu, priimant viską taip, kaip yra. Ir džiaugiantis tuo.

Turbūt, tai- ilgesys, kurio vardas jau kiek banalus…

Gūdus ruduo, gelsva šviesa

Apie laisvę

Paskutinįkart, turbūt, apie ją skaičiau Durkheim’o žodžius. Žmogus niekad nėra laisvas, jei nėra suvaržytas. Nes tuomet jis į visas puses draskomas savo įgeidžių…
Atsakomybė. Patikimumas.
Ramybė.

Gan keistas dalykas. Įsivedus internetą namie, pakriko mintys. Susidrumstė protas.
Nors sutapimai, pilna jų.
Ir pilnatis. Ant gatvės katinų, bėgančių nugarom anapus.

Išsitiesti. Ir šokti. Per naktį, lyg tamsų sodo tvenkinį, tokį mažą, bet talpinantį mėnulį…
Palikti nerimą. Pamiršti netikrumą.
Nors dar vakar (ar kada?) buvo minčių likti žemai, taip arti, kaip arti turi būti, kad užuostum dirvą. Arti gyvenimo. Arti realybės. Kiek galima stovėti tarp vartų…
Kaip kartais norisi gyventi.

Apie laisvę

Apie pasaulėjautą

Taigi.. ir vėl laukimas. Ir vėl žvakės. Kartais visai gerai pabėgti nuo purvo, triukšmo, to, kas, rodos, teršia ir taip tuščiai išgraužtą vidų. Jausmas, lyg kartočiau savus žodžius.

Ima atrodyti, kad norai pildosi. Bet kitavertus… ar kai dėl ko nors pasijunti laimingas… ar tada ir nesumąstai, kad to norėjai? Nes žodis ‘svajonė’- jau seniai paskendęs sąmonės sutemose. Nes lengviau nuo to nusisukti.
Bet ar ne išsipildymo metu pasijunti gyvas? Štai, kas paverčia gyvuoju mirusiuoju… Nesugebėjimas tikėti.
Apsižvalgyk. Kiek dar atsisakiusiųjų… prarastųjų. Nykstančių, kol paskutinėms dienoms einant nebepaklūsta nė savas protas.
Mums reikia tikėti savo norais. Iš to atsiranda kažkas gero.

***
Pasaulėjauta. Išties, įdomi tema. Būna, per lėkimą net nesusimąstai. O… kur esi dabar?
Tai, kaip priimi pasaulį, negali būti įgimta. Tai formuota metų metus. Lęšis, surenkantis šviesą į tamsų vidaus kambarį. Na, nebūtinai tamsų.

Už lango vėjo srovės plevena lapus, skamba varpai, krankia varnas… Kur esu aš?
Atrodo, neveikiančioj degalų kolonėlėj. Senoje, kur visa ką apėmę augalai. Su kuprine stovi vienas keliautojas. Būna, klausosi žmonių, supranta, bet nevisad girdi. Kad ir kokia kalba kalbėtų… Ir kiti panašiai keliauja. Mato veidą. Siekia sielos. Lyžteli savo.
Išeina.

***
Vis dar įstrigusi mintis, kad pilnos laimės nebūna. Bet tobulybės nebuvimas trupa.
Pamažu…

Apie pasaulėjautą

Prieš kelionę

Baigiasi dar vienas ciklas. Kampuose ramiai stovi krepšiai, maišeliai. Pabus dar, kol važiuosiu. Per britų salą, prancūzų keliais, tarp vėjo malūnų ir duobėmis iki namų. Paskui- atgal.

Seniai seniai vienuose namuose gyveno didelis šuo. Kolis. Mažas stebuklas tuo pačiu, nes partrenktas ir pervažiuotas mašinos, sulaužytu stuburu gyveno ir vaikščiojo toliau, kol suseno ir savo laiku pasimirė.
Tada krikštamotė prisiekė, kad daugiau šuns nebeaugins.

Labai artimos mintys, kai ir į savus namus grįžus mūsų nenustygstantis baltasis nebepasitiks…  Jau kurį laiką namai be augintinio. Kažkas išlėkusį pasigrobė arba…

Sunku suprasti tuos, kurie nukankina gyvūnus. Balkone pakarti balandžiai, šaudomi ir skerdžiami katinai, sukiojamos mažų šuniukų kojytės…  Baisu, kai tai dedasi tavo kaimynystėje.

Prieš kelionę

Pagal Juodą Vaivorykštę

‘a black rainbow

Bent in emptiness

over emptiness…

but flying’

T. H.

Būna, kad skaitant poeziją kartais vis dar lieki nustebintas, kad ir kaip atsiragautum klišių ar to magiško realumo, verčiančio autorius atrodyti netikrais stikliniais dariniais, amžinybėje pūvančiais už pasaulio ribų, tarsi mediumus, siejančius mus su kažkuo, šnekančius kalba, kuri mūsų kraujyje, nors jau pamiršta…

Grįžtant už šitų žodžių, čia atsiranda Ted Hughes. Pastebėtas jau prieš daugelį metų.
Iš dalies gera, kai žinai apie ką nors nedaug ir trūkumą užpildai pats. Idealizuoji. Gal dėl to kartais trumpos eilės reiškia tiek daug. Kaip ir migloti išsireiškimai.
Gal dėl to kelios jo eilutės apie avis ir naktį taip užbūrė…

Ir štai po tiekos metų vėl žvelgiu į jo teksto dalis. Šįkart- Crow, ‘Juodoje Vaivorykštėje’.

Kai esi vienas geriau girdi mintis. Ir tylą. Kurios nebesinori žeisti. Bet su mintim ji dera, apsigaubia  švelniu jų šiltumu. Netikru, žinoma. Tuo, kuris dabar keliauja raitas ant galvos skausmo.
Geriau, nei nieko, aišku.

Pats esi niekas. Menkas. Dėžutėmis kaip etapais, skirtingais kadratukais, laipsniais ir kvalifikacijom lipdomas.

Mintis, kad ateityje gailimasi to,kaip gyventa, vis sugrįžta. Bet pažvelgi atgal… ir ar tikrai kažko gailiesi? Nelabai ką norisi keisti.
Dabar truputį kas kita. Bet tos juodos skylės irgi turi prasmę. Net jei neatrodo, kad labai gyvenai.

Jungtis su Hughes. Kilo minčių, kad ‘Crow’ gimsta iš to, į ką pažvelgi atsisukęs atgal. Kai jau matai kažką blogiau už juodąsias skyles. Dėl to negalima leisti sau supūti.

Varnas perkerta slieką, Dievo vienintelį sūnų- mirtį (vienas ir tas pats),  pusiau.

“He stuffed into man the tail half
With the wounded end hanging out.

He stuffed the head half headfirst into woman
And it crept in deeper and up
To peer out through her eyes
Calling its tail- half to join up quickly, quickly
Because O it was painful…”

    ‘Juoda Vaivorykštė’- tai esė rinkinys. Apie kultūros nuosmukį. ‘Crow’- vienas pavyzdžių, pasak autoriaus. Nes dabartinis menas nekovoja su nihilizmu. Jis pats tapo bjaurastim, šlykštumu, įkūnijančių mūsų gyvenimus, plėšomus modernumo.
Kad ir kaip bebūtų, ‘Crow’ su visu savo šleikštuliu man kalba. Bet geriau nežinoti per daug; raištis ant akių- teisinga.

Pagal Juodą Vaivorykštę

Apie tikėjimą

Kartais atrodo, kad norėčiau tikėti. Įsilieti į masę, skatinančią gėrį, draugiškumą, naikinančią tamsą. Peržengti savas ribas, įgauti jėgų, kurias suteikia atsidavimas. Atrodo, kad žmogus toks jau padaras, varžo, menkina save. Būna, tai pasireiškia ir pasipūtimu. Tai, kas yra sunku rasti- savastis, būsena, kurioje viskas atrodo taip, kaip reikia.

Kita vertus, ar religija gali šias ribas subalansuoti? Rodos, dažnai viso labo keliama masinė isterija, panieka.

Dalis mūsų šeimos istorijos glūdi Šiluvos žemėse. Kartais ten apsilankom. Būna, ir per atlaidus. Apsižvalgai, ir tave lyg ir supa geranoriški žmonės. Bet tada įsiklausai, kuo jie seka. Virš galvų jūros skamba pamokslas, nematomom gijom sliuogiantis į galvas. Apie ką? ‘Išsigimėlius’, blogį, grėsmę gerovei ir ‘natūraliai’ šeimai. Visos pamazgos iš žodyno- ant homoseksualų.

Tokia stipri, nepagrįsta neapykanta. To nesinori nė prisileisti.
Ir staiga jų pasaulis tampa svetimas.

Nemažai metų atgal tekdavo susidurti su aršiais savų religinių tiesų gynėjais. Tiesa, kai kurie jų pabendravus atsiskleisdavo kaip ramūs, išmintingi žmonės. Pikti ir garsūs pareiškimai niekaip nederėjo su tuo, kuo jie atrodė beesantys. Netgi susimąstai, gal jiems taip norėjosi priklausyti miniai arba pažinti ją iš vidaus, kad kartais prisidengti tos aklos neapykantos kauke neatrodė taip nepriimtina?  Kitu atveju, sunku suprasti.

Pokalbiai apie tikėjimą su aktyviais tiesų išpažinėjais taip pat glumina. Aiškiau suvoki, kad kai kurie ne tik priima ir palaiko idėjas, skleidžiamas dvasinių lyderių. Jie tiki ir istorijomis iš praeities.

-Ar tiki Jėzumi Kristumi?.
Sunku tramdyti šypseną. Na, galėjo egzistuoti tokia istorinė asmenybė. Bet tada…
-Aš tikiu visais stebuklais, užfiksuotais šioje knygoje.

Akimirksnio sumišime smalsu, kame to šaknys.
-Ką tau duoda tikėjimas?
-Mano šeima suartėjo. (Toliau- istorija apie jaunystės klaidas ir kaip religija viską sutvarkė.)

Dabar jaunuolis klajoja gatvėmis su draugu ir ieško tų, kurie norėtų prisijungti prie mormonų gretų. Po ilgų kalbų jų istorijos išsenka, gaunu dovanų ‘kitą Jėzaus Kristaus testamentą’ bei atviruką su numeriais susisiekimui.  Pabandomas išgauti ir manasis, pasisiūloma pakalbėti ir su mano draugais.

Tai kelią taikų pasipriešinimą. Proto ir moralės, kuri egzistuoja ir be religijos.

Ir visgi, būtų įdomu pažinti religiją be aklumo ir neapykantos.

Apie tikėjimą