nušvitimai

Neabejoju, kad daugelis iš jūsų esat susidūrę su nušvitimo momentais, kuomet ilgą laiką gvildentas klausimas ar idėja, kurios kampai nevisai tiksliai iki šiol suėjo, taip paima, magiškai atsisuka ir naglu žvilgsniu taria “o dabar žiūrėk kaip čia viskas iš tikrųjų yra“. Norisi įsivaizduot, kad būtent taip ir ne kitaip jautėsi didieji mokslininkai ir atradėjai kuomet įvykdavo lūžis toliau nulėmęs mūsų gyvenimų supratimą tokį koks jis yra dabar. Ir manau, kad tai galioja net ir iš esmės daug neigiamo potencialo turintiems atradimams. Kaip pavyzdžiui atomo skaldymas ir galimai iškart po jo atradimo sekusi mintis, kad tai gali tapti visą griaunančiu ginklu. Įsivaizduoju, kad net siaubingo potencialo suvokimas nesumenkino to momento euforijos. Maždaug reikėjo to, bet nevisai to, ir gal net rezultate nuo to bus tik blogiau, bet tai veikia, ir neaiškinkit jūs man, kad čia kažkas blogo yra, man ir pačiam tai aišku.

Šitie pasvarstymai, kaip jau galėjot įtarti, atėjo paties apšviesto nušvitimo šviesoje. Į detales kol kas nežinau ar labai velsiuosi, bet problema visoje šitoje situacijoje yra ta, kad aš turiu tokį labai šachmatinį mąstymą, kurio dėka labai didelis kiekis minčių greit būna įvaromos į šachmatą (supraskit, situaciją be išeities). Dėl to nors esamu metu ir kamuoja kažkas panašaus į didį džiugesį (principai tiesiogiai džiugiai to įvardinti neleidžia), kad vat, kažkas pasidarė aiškiau ir kad dabar viskas iš esmės keičiasi, nors ir iš esmės niekas nesikeičia, nu bet, apšvietimas pasikeičia, tai dabar matosi naujos detalės, bet iš esmės niekas nesikeičia, bet dabar užtat atsirado naujas pretekstas kitam nušvitimui, nors iš esmės tai niekas esamu metu ir nepasikeičia, žodžiu, mintį pagavot.

Kad ir kaip ten bebūtų, natūraliai ateina pasvarstymas, kažin kokia dalis žmonių nuolat būna per žingsnį nuo asmeninių nušvitimų, kurie galėtų pasukt gyvenimą nauja (pozityvumo dėlei sakykim, kad dar ir teigiama) kryptimi, bet jau po ilgų ieškojimų yra nuleidę rankas arba tiesiog nežino, kad jų kasdienybėje dar viena lemputė nepamaišytų. Įprantam mes prie tos oranžinės senų lempučių šviesos ir net nepagalvojam, kad jaukiau galėtų būt pakeitus baltom ekonomiškom. Čia pastebiu jau truputį per dažnai pasikartojantį motyvą savo tekstuose, tai bandymas parodyt kitiems žmonėms kažką gero, ko jie dar nežino, kad jiem reikia. Vieni sako, kad kartojimas padeda įsimint, kiti, kad tai nuobodu ir neoriginalu, bet nepaisant to, šią idėją gi sėkmingai Jobsas pasauliui pardavė, ir dabar visi turi devaisus, kurių net nemanė, kad jiem gali prireikti. Tai va, grįžtant prie apšvietimo. Juk pažįstat žmonių (būkit sąžiningi, ir patys tokie galimai esat), kurie akivaizdžiai jiems aktualius klausimus paliko savo gyvenimo nuošaly, nes susikaupė per daug bagažo ir racionalu buvo atsikratyti papildomo svorio. Ar tai būtų sferos savęs realizavimui ieškojimas, ar santykiai reikalavę daugiau nei nuo metu galėjot duot ar tiesiog kažkuo visad traukusi ir žavėjusi idėja, kuriai trūko suvedimo. Bet niekur tas palikta bagažas nedingsta (na gerai, priklauso nuo konkretaus atvejo, nes kartais ir dingsta), tad galima atsigręžt ir pabandyt išspręst tą rebusą, užuot ėmusis eilinio sudoku iš šeštadieninio laikraščio, tam, kad numalšinti tvarkos ieškojimo poreikį.

nušvitimai

apie kalbas

Galbūt esat pavadinę kažką neteisingu terminu ir netyčiomis sukurdami aibe naujų reikšmių. Mane toks atradimas netyčiomis aplankė prieš pusmetį, kuomet bandydamas pripratinti savo smegenis prie džiazo, savo galvoje šią muziką prilyginau atskirai kalbai. Menkas dalykas atrodo, bet tuomet visos komunikacijos formos mano galvoje įgavo naują reikšmę. Tuomet ir atskiri muzikos žanrai, bei begalė kitų žmonėms būdingų raiškos formų atsiveria ne kaip kažkas tiesiog duota ar atsitiktinai įgauta, o kaip dalykai, kuriuos galima išmokti suprasti. Galima išmokti suprasti džiazą, klasikinę muziką, šokį, žvilgsnį, betkokią kitą neverbalinę komunikaciją. Žodžiu viską. Ir taip atsiveria visai naujas pasaulis, kuriame galima po žingsnį suprasti viską (bent jau teoriškai). Turbūt esat girdėję smegenų mankštai skirtą klausimą “jei galėtumėtė turėti betkokią nors super-galią, tai kokią galią pasirinktumėte?. Kiek pamenu savo atsakymą į šitą klausimą jis visuomet buvo “suprasti ir gebėti komunikuoti visomis esamomis kalbomis“, kalbomis tradicine prasme. Nes, na, patys pagalvokit, kaip būtų nuostabu galėti skaityti knygas iš bet kurio pasaulio kampo originalia kalba, gaunant viską, ką autorius įdėjo, o ne vertėjo interpretaciją, kuri be abejonės pasiekia skaitytoją jau be kaikurių subtilių detalių, kurios buvo išskaitomos tik originaliojoje versijoje. Galbūt dėl mano atsakymo į šitą klausimą mane taip ir sužavėjo atradimas, kad visą komunikaciją galima pavadinti kalba. Vien pagalvojus apie kasdienį gyvenimą, atrodo, kad neskaitant elementaraus tiesioginio nesusikalbėjimo, dėl polinkio vien tam tikru klausimu neišlavinta intuicija remiantis, žmonės nuolat papuola į nesusipratimus ir neteisingą vienas kito supratimą. O kai atsitrauki ir pažiūri į viską iš šalies, tai pasidaro dar aiškiau, kokio mąsto problema yra nesusikalbėjimas. Iš esmės daugelis pasaulio konfliktų egzistuoja dėl nesusikalbėjimo. Bet čia jau truputį per plati tema, kurios moralas galiausiai būtų apsiašarojęs klišinis grožio konkurso I wish for world peace.

Žodžiu, nesusikalbėjimas yra blogai. Bet dar blogiau yra nesusivokimas, kad vyksta aktyvus nesusikalbėjimas arba suvokiant tai pastangų nedėjimas tam išspręsti. Nors pažįstu žmonių kurie labai ginčytųsi su manimi dėl to, bet visgi manau, kad nevisuomet yra žmogiškai įmanoma pasiekti tarpusavio supratimą. Teoriškai, tai visuomet įmanoma, tačiau praktiškai nuolat pasitaiko situacijų, kuriose didžiuliai asmeninio konteksto skirtumai nudriekia kelią per mordorą iki susikalbėjimo kalnelio. Tik stipriausi ir atkakliausi (bei su patikimiausiais palydovais, shout out to you, Sam!) tokiomis aplinkybėmis gali pasiekti susišnekėjimą. Bet nežinau ar tai yra visapusiškai blogai. Yra pusė, sakanti, kad normalu žmonėms būti skirtingais, kad gal net visas pasaulis sukasi dėl to, ir nepaisant vidinio apmaudo koks kiekis žmonių turi įsimūriję savo galvose abejotinos vertės nuostatas ir idėjas, gal taip ir geriau. Kam tai yra geriau, tiksliai pasakyti negaliu, bet juk yra ten kažkokios visatos teorijos apie balansą, jin-jan ir panašiai.

apie kalbas

apie racionalumą

Dar praėjusiais metais (kaip skambiai atrodo, kuomet dar tik pradžia naujųjų), buvau nusiteikęs reguliariai ir aktyviai čionais rašyti, tačiau vat paėmė ir nutiko kažkas, galbūt gyvenimas, kad taip ėmiau ir nustojau. Paskutinis šiam blogui skirtas draftas buvo pradėtas rašyti naujųjų metų naktį, kuomet ligotas trumpam pakilau iš lovos pasidalint mintimis, kai tuo tarpu kitame kambaryje vyko naujųjų metų sutiktuvių šventė. Kad neskambėtų taip liūdnai, pranešu, kad galiausiai sukaupiau visas jėgas ir pakilau bent simboliškai pašvęsti šventės su fanfarom. Tas draftas buvo standartinis biškį passive-aggressive pakalbėjimas apie nereikšmingą simboliką tiek skaičių tiek ritualų forma. Bet tuo ir pasibaigė viskas. Vėliau peržvelgęs tekstą jau be temperatūros nusprendžiau, kad gal visgi tą tekstą reikia padėti prie kitų į gal kadanors sąrašą. O tas sąrašas nerimą keliančiai auga, nes temų, kuriomis pradėta rašyti, bet galiausiai nustota, atsirado daugiau nei norėčiau. Populiariausia tema “kalbos”, šitos jau kokie keturi draftai guli. Gal someday.

Taigi, kur aš čia baigiau. Kad nustojau rašyti. Turbūt daugelis pažįsta jausmą, kuomet atrodo, kad geriau būtų patylėti, nes dėl vienokių ar kitokių priežasčių atrodo neverta garsiai artikuliuoti savo minčių. Ar tai būtų šventinis stalas su giminių ratu, kuomet prasideda diskusija apie tai, kad mokyklose vaikus reikėtų mušti, ar tai būtų draugų kompanija, kuri aptarinėja rasių skirtumus (garbės žodis, šitie scenarijai beveik išsigalvoti ir beveik neturi nieko bendro su realybe). Žodžiu, situacijos, kuriose būti išgirstam yra gerokai sunkiau, nei naktiniame klube prie stovint netoli garso kolonėlių bandyti su atsitiktiniu žmogumi aptarinėti šio laikmečio Lietuvos rašytojus. Kėbloka. Aišku, suprantu, kad esama neracionalumo tokiuose pasvarstymuose, nes šiais laikais klubuose aptarinėti reiktų užsienio rašytojus, o ne vietinius. Bet pastaruoju metu racionalumo sąvoka man pačiam pradeda kelti daug klausimų. Keisčiausias atradimas buvo tai, kad mintis gali būti visiškai logiška, tačiau neracionali (Dikleimeris, aš čia dabar kalbėsiu apie žodžių interpretavimą visiškai nepažiūrėjęs į žodynus ar dar kur, tai gali būti, kad riebiai nusišnekėsiu. Įspėjau). Čia vėlgi prasideda sąvokų aiškinimo klausimas. Nes galimas daiktas, kad skirtumo tarp šių sąvokų kai kurie žmonės gali ir nematyti, nes, na, jos beveik kaip sinonimai. Tuo tarpu mano pasaulėžiūroje pastaruoju metu racionalumas įgavo pasaulyje realiai vykstantys procesai ir ryšys su jais prasmę. Pavyzdžiui, logiška yra galvoti, kad šalį turi valdyti išsilavinę ir savo sritį suprantantys specialistai, esantys kuo mažiau šališki ir pagrindiniu savo tikslu laikantys visuotinio gėrio šalyje ugdymą. Tai yra logiška. Tačiau neracionalu, nes populizmas ir gelbėtojai ir žadėtojai visuomet sulauks daugiau dėmesio ir balsų, o žadėtojai retai papuola į mano aprašytą logišką variantą. Šiuo atveju racionalu yra tikėtis kiek įmanoma mažesnio blogio ir kiek įmanoma stipresnės opozicijos, kuri sugebės reikšti savo nuomonę ir nors kiek pašturmanauti akis užsirišusiam šalies vairuotojui, kurio instinktai vis skatina sukti vairą bedugnės pusėn. Trumpai tariant, racionalumas yra sugebėjimas susitaikyti ir prisitaikyti prie realybės, o logika, tiesiog mąstymo mechanizmas, kuris nuosekliai ir be klaidų prieina savo tikslo. Tai nebūtinai eina kartu. Aišku, logika gali tarnauti racionalumui, tačiau tokiu atveju reikia labai detaliai aprašyti tikslą, kad į jį įeitų visi su racionaliąja realybe susiję kintamieji, nes kitu atveju, vėlgi, būsim tik naivūs svajokliai.

Kaip man dažnai būna padarius tokį atradimą, pirmiausia ateina gili abejonė, ar tai tikrai toks jau dideli atradimas? Man, aišku, taip, tačiau kaip yra kitiems žmonėms. Galbūt tai viena iš tų idėjų, kuri daugeliui atėjo dar darželyje, kuomet spalvinimo knygelėje praslydus rankai mikė pukuotukas gavo trečią ausį, ir pasaulis pasirodė visu gražumu, kad lūkesčiai ir realybė visgi gali prasilenkti. Ir tada iškyla klausimas, ar mano realybė ir mano atradimai turi vertės? Natūraliai ateina mintis, kad gali turėti, jeigu tie atradimai toliau racionaliai panaudojami kažkokio realybės fragmento gerinimui, kažką kuriant arba griaunant. Pakalbėjau apie spalvinimo knygutes ir visai užsimaniau vienos iš tų suaugusiems skirtų, kur ten tipo gėlės ir paukštukai pavaizduoti, su tikslu neišeit už krašto.

apie racionalumą

atsakymai

Radau atsakymą. Neišsakytą, ne lauktą, bet sulauktą. Tokį pat, bet atvirkščią. Iššvirkščia, bet siūlės dar negraužia. Pasiūlys ir sugrauš.

Rytoj užges, o gal liepsnos lik galo. Liks gal šviesos ir geriau matysis dagtys, kad atspindys dar neišnyktų, su kuriuo apkeista vietom. Pakeistos vietos, keistos vietos.

Bet vis tiek, rytojus pasakys arba kaiptik tylės užtušavęs atsakymą. Tuščia ir vėl. O gal ir ne. Per daug praleista piešiant į priekį. Bet atsigręžus per daug pribraukymų, kimūs žodžiai – neišskaitysi. O dabar reikia rašyt toliau ir žodžio nepradėsi juk nežinodamas jo pabaigos. O baigtis turi, nes kitaip, kam jis išvis jei vis taip švysčios be prasmės. Prasmės šviesoj nereikia, bet žodžiai turi baigtis. Jei prasidėjo tai ir baigsis. Galima ir pabaigtus juos apvedžioti, vedžiojant link prasmės save. Neįprasta ir keista ir norisi sustot, išbraukt, patraukt, pakeist, bet keista kartais paprasčiau. O gal ir ne. Juk paprasta niekad nebuvo. O pakeist norėtųs.

Nors ko norėt, kai viskas pavogta. Iš šian bei ten, kad šiandien būtų dėl rytojaus. Nes rytojus neklaus iš ko jo šiandien pastatyta. Tik gaila, kad raktų pakabukas nulūžo.

atsakymai

apie humorą ir veganus

Lietuvos viešojoje erdvėje vis daugėja idėjų pasisakančių prieš patyčias, už safe space bendravimą ir panašias tiesioginės cenzūros formas. Iš principo aš esu prieš cenzūrą, tad tokios idėjos kartais lengvai varo į neviltį, nes atrodo, kad bandoma spręsti problemos rezultatus, o ne priežastis. Ypač apmaudu, kai dėl to nukenčia blogo nelinkintys juokautojai. Kalbant apie humorą, stengiuosi vadovautis požiūriu, kad nėra temų, kuriomis nebūtų galima juokauti ir kad įsižeidimas yra asmeninis žmogaus pasirinkimas (kaip ir bet koks psichologinis kentėjimas civilizuotame pasaulyje. aišku, tai ne taip paprasta kalbant apie vaikus ar psichologinių problemų turinčius žmones, bet apie tai kitą kart). Tačiau nepaisant to, manau, kad juokavimo intensija ne visuomet ištransliuojama kartu su juokeliu, dėl to reiktų turėti omenyje, kaip tai gali paveikti aplinkinius ir suvokti galimą atsakomybę prieš žmones, kurie humorą gali priimti kaip tiesioginę neapykantos sklaidą. Atrodo, kad pasisakęs prieš cenzūrą dabar skatinu cenzūruoti save, a? Šitoje vietoje atsiranda tokia labai keista riba. Galimai esat buvę situacijose, kuomet dalinamasi labai juodais juokeliais, su tikslu pasijuokti iš absurdiškų stereotipų egzistavimo, o ne iš pačių pokštų veikėjų tipo, kai kas nors pradeda visai neironiškai juodai juokaut, sukeldamas labai nuoširdžią abejone, ar jis kartais nebus rasistas/seksistas/ksenofobas/etc… Ir čia yra tas momentas, kuomet visiškai nekalta intensija gali virsti aplinkinių tamsos paskatinimu. Aš pats turiu bičiulių, kurių kompanijoje kartais juokaujama taip, kad santūrūs konservatoriai pradėtų alpti nuo padidėjusio kraujospūdžio, tačiau tame nieko blogo, nes žinau, kad tos aplinkos supranta, kad tame nėra nė trupučio priešiškumo kažkam kitam išskyrus patį stereotipą, kurio egzistavimo absurdiškumas ir yra juokingiausia dalis. Dėl šito aplinkos skirtumo aš ir svajoju apie pasauly, kuriame savęs cenzūruoti niekuomet nereikėtų, nes žmonėms net nekiltų mintis, kad juokavimo šaknimis galėtų būti neapykanta ir priešiškumas.

Šitie apmąstymai atėjo stebint eilinį konfliktą viešojoje erdvėje tarp veganų ir ne veganų. Apskritai, visas antiveganiškas kultas pasirodė naujoje šviesoje, nes pasidarė aišku, jog visi tie juokeliai prasidėjo nuo stereotipo pašiepimo, bet galiausiai virto tiesiog neapykantos skleidimo forma, kuri visiems labai juokinga. Žmonės, besijuokiantys iš absurdo buvo išgirsti kaip linksmi kritikai, taip paskatinantys ir patiems laisvai dalintis neapykanta veganams.

Anksčiau esu šiek tiek kalbėjęs apie dvilypį mąstymą, bet šitoje temoje jaučiu pareigą pasikartoti. Galbūt man vienam kyla šitas klausimas, bet ar tikrai yra normalu valgyti mėsą, bet tuo pačiu metu kreivai žiūrėti į skriaudžiamą šunį ar katę? Na, aišku, kad normalu, nes daugelis mūsų yra šitaip užauginti. Daugelis iš mūsų buvo nuosekliai vedami keliu pasaulėžiūros, kad ne visa gyvybė yra lygiavertė, pagrindu, kuris priklauso nuo to, kas yra patogiau, net neiškeliant klausimo apie tai ar kai kurie gyvūnai gali kentėti ar ne ir ar apskritai ką nors reiškia jų kančia. Bet juk tai nesvarbu, nes žmonės yra kiečiausia rūšis šioje planetoje ir galim daryt ką norim ir patys susigalvot taisykles gyvybės vertinimui. Apsibrėžiant skirtumus tarp vištos, kačiuko ir juodaodžio. Kaip patogiau. Bet man atrodo, kad kuomet pradedame lyginti gyvybės reiškmę, natūraliai galima nuslysti į rasizmą, seksizmą ar betkokį kitą racionalaus pagrindo neturintį diskriminavimą. Nes juk ne visi gyvenimai vertingi. Bet jeigu tavo kančia dėl netenkinančio darbo, socialinės aplinkos ir kitų aplinką sudarančių kintamųjų, yra svarbi, tai tuomet kodėl nesvarbi visą gyvenimą uždaryto gyvūno kančia, kuris gyvena tam kad mirtų? Pasakysit – dėl sąmonės, ar dar blogiau – intelekto. Ir jeigu išties taip manot, aš negaliu ginčytis ir nepalaikyti jūsų, tačiau tokiu atveju jūs prarandat teisę piktintis dėl netinkamos valdžios ar pasaulį valdančio vieno procento, nes tai yra žmonės kuriem pasisekė labiau nei jums. Taip pat, kaip žmonėms pasisekė evoliucionuoti į protingesnį gyvūną už kitus likusius. Aš palaikysiu beveik bet kokią pasaulėžiūrą, kuri bus nuoširdžiai nuosekli ir sau neprieštaraujanti, nes kitu atveju tai yra gyvenimas meluojant sau ir pasauliui.

apie humorą ir veganus

Idėjų kleptomanija

Turbūt visi esat girdėję apie netyčinį plagijavimą, kuomet giliai iš pasąmonės išlenda kažkokia labai faina ir gudri idėja, kurią įgyvendinus paaiškėja, kad kažkas jau anksčiau tai padarė. Ir netgi labai panašiame kontekste/formoje. Ir nebežinai žmogus, zeitgeistas čia ar tiesiog smegenai trolina. Vieniems tai nutinka dažniau, kitiems rečiau, tačiau man, atrodo, kad tai nutinka nuolat. Idėjos ir planai ateina į gyvenimą kaip kokiam paliegusiam ir mažiau kanibalistiškam Kirbiui (toks kompiuterinių žaidimų personažas, kuris suvalgęs priešininką įgauna jo galias. žodžiu Lekterio spirit animal). Kartais tiesiogiai suvokiant, kad va, tai ką dabar matau noriu pakartoti savaip, o kartais paslapčiomis ir iš minties gelmių, kai net nesuvoki kad plagijuoji. Pirmu atvejo atvejo pavyzdys būtų kolegos pradėtas, pavadinkim (čia ne nuvertinant, o tiesiog, nerandant tinkamesnio žodžio), blogas, kurio forma ir poetiškumas žavi ir tiesiogiai primena tai, ką ilgą laiką norėjosi pabandyti sukurti ir pačiam. Bet tada pagaunu save, kad va, jeigu bandyčiau ir pats kažką tokio daryt, tai jau būtų kaip ir plagijavimas, vienoks ar kitoks (nors iš esmės tai ne), o tiesiogiai savinantis, rezultatas vargu ar gautųsi įdomus, ir nesvarbu kad kažkada jau buvo minčių apie tokios formos raišką, bet na vis tiek, na suprantant, gi būna taip, ne? Na, ir dar būna netyčinio plagijavimo atvejai, kuomet sugalvoji labai konceptualią fotografijų seriją, didžiuojiesi atlikimu ir idėja, o tada po metų atrandi, kad žiauriai panašų projektą yra atlikęs kitas, menininkas, kurio pavardė labai neraminančiai girdėta, ir tada žmogus pasimeti, pavagei dalį idėjos ar visgi ne.

Kad ir kaip ten bebūtų, plagijavimas kūryboje, tyčinis ar netyčinis, yra gan dažnas reiškinys, su kuriuo vienaip ar kitaip yra susidūrę visi kuriantys žmonės (noriu tikėti). Gerokai baisiau būna, kuomet pagauni save plagijuojant gyvenimo fragmentus. Taip pasirinkau ir pirmąsias savo studijas, nes kažkas užsiminė, kad visai smagi specialybė būtų, o ir man visai tiktų. Bent laiku iš ten pabėgau, kai susipratau, kad gal nevisai man tai. Net kai kurie ryšiai su žmonėmis buvo užmegzti panašiu pagrindu. Žodžiu, daug visko.

Pradedant į krūvą dėti visus atvejus, kuriais, atrodo, kažką į savo gyvenimą pasiskolinau iš aplinkos, pasidaro neramu, kad galbūt manęs iš esmės nėra. Juk Dekartas nesakė, „plagijuoju, vadinasi esu“. Bet tada iškyla kitas klausimas, kad galbūt visi taip gyvena, tiesiog daugelis turi geresnius vidinius encoderius, kurie absorbuotą aplinką paverčia jų identiteto dalimi ir nepalieka vietos klausimams apie asmeninį originalumą. Nes juk iš esmės tai niekas nieko naujo nesukuria. Geriausiu atveju sujungia iki tol nesujungtus pasaulio fragmentus, kurie galimai taip pat atsirado sujungiant kažką netikėto. Net ir gyvybė atsiranda tokiu pat principu. Ką tuomet galima vadinti originalumu? Bet kokias naujas sąjungas ar tik ypač netikėtai susietas? Taip į galvą ateina vienas trumpas internetinis komiksas, kuriame ateiviai užvaldę žmoniją pasilieka vieną žmogų nelaisvėje, vien tam, kad jis atliktų atsitiktinių skaičių generatoriaus funkciją. Įdomu ir liūdna tuo pačiu, kad tiek daug mūsų būties yra nulemta atsitiktinumų. Pradedant žmonių evoliucija, baigiant uogienės pasirinkimu rytinių blynų pagardinimui.

random

Idėjų kleptomanija

Burbulai

sutemos

Šiandien JAV išsirinko naują savo prezidentą. Kaip daug kas pasakytų – didesnę blogybę iš dviejų. Prieš kurį laiką mes Lietuvoje išsirinkome valstiečius, kurie, vėlgi, daugelio aplinkinių požiūriu nėra pats geriausias variantas, labai švelniai tariant. Aišku, už Atlanto išrinktas prezidentas turbūt neturės tokios įtakos gyvenimui Lietuvoje, kaip turės mūsų naujasis seimas. Stebėdamas diskusijas internete dėl Trumpo jau prieš porą mėnesių sakiau žmonėms, kad jis bus išrinktas, nepaisant to, kad sveiku protu tai atrodė neapčiuopiama. Prieš pirmą turą mūsų rinkimuose taip pat kalbėjau apie valstiečius. Vėlgi, stebėdamas diskusijas internete ir spėdamas, kad tauta nuspręs priešingai. Paliekant politiką nuošalyje man įdomesnis nutolimo nuo realybės faktas. Vienu metu pats turėjau tokių problemų, kuomet galvoje susikurtas pasaulis stipriai kirsdavosi su socialine ir apskritai realybe. Šį mėnesį stebint kiek daug žmonių buvo nutolę nuo politinės realybės ir užsidarę savuose siauruose burbuluose, kuriuose žmonių pažiūros daugeliu klausimu yra identiškos, darosi truputį ramiau dėl savo būsenos, bet tuo pačiu ir liūdna, kad labai normalia praktika tapo užsidarymas vertybių ir požiūrių nečelandžinančiuose burbuluose.

Juk kyla mintis, jog kas čia tokio suburti aplink save ratą žmonių, kurie turi panašias pažiūras arba vertybes ir kartu diskutuoti ar kurti. Tai netgi labai natūralu, gi esame socialiniai gyvūnai, kuriems būtinas ryšis su kitais. Tačiau pamirštame, kad gyvename platesniame pasaulyje, kuris neapsiriboja mūsų draugų kompanija, mikrorajonu ar miestu. Taip susikuriame aido kambarius, kuriuose girdime tik tai ką sakome patys, taip tik stipriau įmūrydami savo požiūrį. Jokios kaitos, jokio progreso. O po to baisimės, kad tauta patikėjo melais apie išganymą, nors patys reguliariai dalyvaudami diskusijose svarbiais klausimais, jau ilgą laiką nesusidūrėme su radikaliai nuo mūsų pačių besiskiriančiu požiūriu. Ir net jeigu ir susidūrėme, galimai nurašėme tą požiūri, ar dar blogiau, tą požiūrį išsakiusį žmogų. O po to stebimės, kad dauguma mąsto kitaip nei mes. O po to nurašom daugumą taip pat kaip nurašom tuos pavienius mūsų mąstymui iššūkį iškėlusius žmones ir jų vertybes. Taip ir gyvenam kokonuose. O tada mes ir patys tampame pažeidžiami naujų pranašų idėjoms, kurie pamato jog atsirado nauja nusivylusiųjų grupė. And the cycle continues, kaip sakant. Taip radikalios idėjos įgalina ir įprasmina mus visuomenėje, kuri anot tų pačių mūsų yra neteisinga ir nusipelniusi „sutaisymo“.

Baisoka tai pripažinti, bet šiandien ateina mintis, kad teisingiausias būdas gyventi yra ignoruojant bet kokią politiką. Teisingiausias individo atžvilgiu. Pasirinkdami aktyviai dalyvauti politikoje, mes natūraliai susiduriame su begale išorinių bei vidinių priešpriešų, kurios dažniausiai daro vieną – kartoja mums, kaip kažkas yra negerai. Tad ar žmogus išties gali būti laimingas, jeigu nuolat kažkur minčių kamputyje kažkas burba, kaip vis viskas yra negerai. Aišku, galima rasti ir kitą priėjimą į šią problemą. Galima stipriai įsikabinti į idėjas, kurios paaiškina visą tą neteisingumą ir tuo pačiu pateikia sprendimą joms. Bet būtent taip veikia šiuo metu žinomiausia teroristų organizacija, bei begalės radikalių politinių partijų. Beveik be išimties visuomet tai veda į suvaržymą ir tam tikrą kenkimą kitam žmogui. Dėl to natūraliai pasidaro aišku, kad buvimas politiškai aktyviu veda arba į tamsiąją pusę, arba į džiugesio neturintį gyvenimą. Dėl to dar labiau padidėja pagarba žmonėms, kurie dalyvauja politikoje ir bent jau nėra akivaizdžiai paklydę.

Pasirinkdami nedalyvauti politikoje mes sugrįžtame iki savęs ir savo pasaulio. Pasaulio, kuriame moralę galime formuoti pagal tai, ką patiriame ir ko išmokstame, o ne pagal tai, kaip diktuoja dauguma ir įstatymai (įstatymų reikia laikytis). Reaguojame į pasaulį esama diena, o ne remdamiesi į praeities kontekstus ar ateities baimes. Elgiamės su žmonėmis taip, kaip mums atrodo teisinga. Suklydę pamatome tai, nes nebeesame įsikabinę taisyklių, kurios pateisintų net ir kenkiančius veiksmus, o pamatę iš to mokomės ir jei galima ištaisę skriaudas jų nebekartojame. Gražu būtų, ar ne? O gal kažkam ir ne. Bet šiaip ar taip, kiekviena distopija yra kažkieno utopija.

Burbulai

apie politiką

Rinkimų proga, natūraliai viduje atgimsta pilietiškumas, nes kad ir kaip kartais norisi nepritarti demokratijai, gyvename demokratiškoje valstybėje ir vienintelis būdas dalyvauti valstybės valdyme yra atsakingai dalyvauti rinkimuose. Tas atgimęs pilietiškumas, aišku, pradeda gerokai daugiau nei iki tol domėtis ideologijomis, bei šalies politinių partijų pasaulėžiūra. Kartu su tuo atsiranda poreikis su aplinkiniais diskutuoti politikos klausimais. O diskutuoti su aplinkiniais išties smagu, nes žmonių ratas aplink pagrinde yra pasidalinęs į liberaliuosius ir konservatoriškuosius rinkėjus, žodžiu, žiūrint į Lietuvos politinį kontekstą – geriausi įmanomi variantai. Tačiau žiūrint iš ideologinės pusės išryškėja šioks toks susikirtimas. Vieni kalba apie laisvę, kiti kalba apie tradiciją. Vieni kaltina kitus dėl stagnacijos, antri kaltina pirmuosius, kad už valstybės sunaikinimą ir šeimos griovimą.

(DISKLEIMERIS, aš nesu specialistas temų apie kurias kalbu, galimai net nesu pakankamai apsiskaitęs, bet tai yra dalykai, kurie man rūpi ir mąstymui apie kuriuos esu skyręs nemažai laiko)

Konkrečiai tokius argumentus esu sakęs pats, bei girdėjęs kaip atsakymą. Pirmą kart su tuo susiduriant natūraliai norėjosi gintis ir aiškinti, kad liberalizmas nieku gyvu nesikesina į valstybę ar šeimą, bet po to geriau apie tai pagalvojus – išties, liberalus požiūris nori tokią šeimos sampratą (labai neapibrėžtą ir klajojančią ore, bet vistiek linkstančią į „tradicinės šeimos“ pusę) sugriauti, o valstybės sampratą griežtai paremtą kultūra, kalba ir teritorija naikinti. Ir šioje vietoje daugelis turbūt pradės viduje jausti kažkokį nemalonų griaužiantį kirminą, nes juk kaip galima tokius prigimtinius ir šventus dalykus liesti. Ir vat šitoje vietoje, mano manymu, konservatyvumas pradeda kelti stagnaciją. Konservatizmas pateikia eilę žodžių, kurių kartais iki galo neapibrėžia, bet pasako, kad juos reikia saugoti. Tiesiog. Tuomet natūraliai net nebekyla klausimas, tai gerai ar blogai, o net jei ir kyla, visuomet yra atsakymas „nes taip yra“. Atsakymas, kuris į nieką neatsako, bet visuotinai yra priimtas kaip validus atsakymas. Jau esu kalbėjęs apie globališkumą bei pilietiškumą, bet tai yra tema prie kurios vis norisi grįžti, nes kad ir kaip arogantiškai skambėtų, tradicijos atsisakymas ir globalaus pasaulio priėmimas yra vienintelis kelias į progresą. Aišku čia reikia sau atsakyti, nori tobulėjimo ir augimo link aplinkos, kurioje kiekvienas galėtų save realizuoti ir gyventi be vidinio dvilypumo, atsirandančio dėl asmeninės pasaulėžiūros ir idealų priešpriešos su išorinio pasaulio pasaulėžiūra ir idealais. Ar nori stabilios, pažįstamos, minimaliai kintančios, kultūriškai homogeniškos aplinkos. Natūraliai iškyla mintis, kad galima rasti kompromisą – progresuoti aukštinant tradiciją. Bet tokioje vietoje kompromisai negali veikti, nes čia kalbama apie priešingų dalykų sugretinimą. Tradicija remiasi dalykais „kurie yra nes yra ir juos reikia saugot“, o progresas remiasi pripažinimu, kad kažko nežinai ir ryžtu pažiūrėti kas slypi už tradicijos širmos. Reikia pasirinkti vieną arba kitą, nes kitu atveju negausime pakankamai svarių vaisių nei iš vieno varianto. Tiesa sakant, galėčiau pateisinti kompromisą, kaip best of both worlds variantą, jeigu jis savyje neneštų asmenį plėšančio dvilypumo. Tokie kompromisai verčia gyventi su dviem ar daugiau viena kitai prieštaraujančių idėjų, kartais net vienoje srityje sujungiant tuos prieštaravimus į vieną kažkaip funkcionuojančią veiklą.

Grįžtant prie politikos, dėl to įdomu ir keista stebėti situaciją, kai objektyviai daugiausiai teigiamo potencialo turinti valdžia turėtų būti sudaryta iš liberalų ir konservatorių. Aišku, partijų pavadinimai mūsų šalyje, dalimi atvejų, tėra tradicija. Žodis paliktas ankstesnių kartų, kuris ne visada pilnai atspindi politikų pasaulėžiūrą. Tai yra dar vienas dvilypumo pavyzdys. Ryškiai liberalių pažiūrų politikai konservatorių partijoje. Konservatoriai ir liberalai kaip tapatūs progreso nešėjai. Progresas ir tradicija, kaip šviesaus rytojaus garantas. Ar ne baisu suvokti, kad nuolat juodą keičiame balta ir atvirkščiai, tai vadindami pilka, kai iš tikrųjų tai tik juoda ir balta greta viena kitos.

blogui

apie politiką

apie santykį su valstybe

Kalbėdami apie pilietiškumą žmonės neretai, nors iš esmės siekdami balanso šiuo klausimu žmonių galvose, perlenkia į dalinai žalingą ekstremumą, pilietiškumą paverčiant tiesiog patriotizmu. Ir nors apie tai kalbantys žmonės retai apibrėžia, kas jų suvokimu yra patriotizmas ir pilietiškumas, arba tiesiog nenurodo skirtumo tarp šių sąvokų, aš pabandysiu bent savam tekstui nubrėžti šias ribas. Apibrėžimai, deja, nelabai skirsis nuo žodynuose ar pirmuose interneto paieškos rezultatuose nurodomų. Pilietiškumas, tai iš esmės vos ne teisinis santykis su valstybe. Tai yra, valstybės įstatymų laikymasis plačiąja prasme ar aktyvus bandymas inicijuoti pokyčius, esant visuomenės gerove pagrįstam poreikiui, bei pareigų, ateinančių su įstatymais laikymasis. Tuo tarpu patriotizmas yra nebūtinai argumentų turintis garbinimas ir mylėjimas valstybės, jos kėlimas, bent jau asmeniniame lygmenyje, į pirmą vietą. Iš esmės, pilietiškumas yra racionalus santykis su valstybe, o patriotiškumas – emocinis. Nors skirtumas ir aiškus, tačiau labai dažnai šios sąvokos persipina ir pasivadina viena kitos vardu kasdieniame gyvenime. Priežasčių tam būtų galima rasti įvairiausių, tačiau man įdomiausias yra globališkumo žmonių suvokime stygius, kuris žmogaus ir valstybės santykį paverčia į žmonos ir smurtaujančio vyro santuoką, kuris nors ir muša, bet myli, o jei myli, tai nėra reikalo bėgt, o be to, ką žmonės pagalvos? Tas negalėjimas pabėgti ir paverčia pilietiškumą patriotizmu, kuomet žmogaus pareiga tampa neapykantos rodymas kitataučiams. Aišku, nereikėtų pamiršti tradicijos, tautinės kultūros ir kitų būtent su konkrečia valstybe surištų dalykų, tačiau ar išties tai turi prasmę? Pavyzdžiui neseniai teko stebėti diskusiją, kurioje viena pusė kalbėjo apie tai, kad lietuvių kalbos švietimo programoje turėtų būti gerokai daugiau užsienio rašytojų darbų bei jų analizės, o kita kritikavo tokį požiūrį, kaip savos kultūros atsisakymą ar apskritai dvasios tuštybę, jei lietuvių autorių literatūra atrodo nepakankamai iškalbinga ir prasminga. Iš esmės viena pusė nori mokytis iš pasaulio ir suprasti pasaulį, kita nori laikytis tradicijos. Tada iškyla klausimas, ar galima vien savame kieme būnant sugebėti jį sutvarkyti taip, kad tai būtų visiems priimtina ir faina? Aišku, kad galima, jei iš to kiemo nieko neišleisim ir nieko neįsileisim. Bet ar nieko neprimena tokia mintis kalbant apie valstybes? Negana to, kad tokia idėja yra žalinga ir stabdanti tobulėjimą, šiais laikais ji yra apskritai neįmanoma. Ir yra žmonių, kurie tokias mintis matys, kaip skatinimą deginti tautodailės muziejus, bei Lietuvos autorių literatūros skyrius bibliotekose, nes, matyt, jei neversi jaunimo tuo domėtis, tuomet niekam tai nebebus įdomu. Visa kultūra ir tradicija yra vertinga, jei ji priimama ir vertinama apie ją mąstant, o ne vien dėl to, kad taip yra, kad toks jau kraštas, kad čia mūsų šaknys ir kad tiesiog mokykloje mokytoje vertė skaityti Žemaitę. Taip galiausiai žmonės ir įauga savame kieme, burnodami ant tų, kurie spinduliuodami kažkuo nepažįstamu ateina iš kitur. Dėl to gryna patriotizmo idėja mano manymu yra daugiau stabdantis tautos tobulėjimą įrankis, nei ją sauganti ar puoselėjanti idėja. Na, jei gyvybės palaikymo aparato nelaikysime saugančia priemone… Tuo tarpu buvimas piliečiu turėtų reikšti, kad tu priimi ir palaikai sistemą kurioje gyveni (arba nuosekliai stengiesi ją objektyviai tobulinti visuomenės labui). Paprasta ir aišku, jei nepatinka valdžia ar sistema kurioje gyveni, šiais laikais iš daugelio valstybių gali paprasčiausiai emigruoti ten, kur jausiesi geriau. Nebent dėka tradicijos ir globalizacijos neigimo nemokėsi svetimos kalbos ir neturėsi atviro proto kitokiai kultūrai.

Kaip ir visuose santykiuose, jeigu tai neveikia ir iš savęs nesistengi to sutaisyti, tuomet pykti ir elgtis destruktyviai yra paprasčiausiai kenkimas visiems susijusiems.

Nors taip ir neatrodo, bet mano manymu, buvimas pilietišku parodo gerokai didesnę meilę valstybei, nei buvimas patriotu. Tai sistemos ir visumos priėmimas su savais pliusais ir minusais, vedantis į nuoširdų ir nuoseklų tos visumos tobulinimą. Dėl to mane ir slegia patriotizmo ir pilietiškumo suplakimas į vieną visumą, kuomet buvimas piliečiu aiškinamas kaip besąlygiška meilė valstybei, stovėjimas už ją bet kokia kaina, pirmoje vietoje būtent tą stovėjimą ir pastatant, visumą ir sistemą paliekant kaip detales, kuriomis rūpintis galima, bet nėra būtina. Tada ir prasideda nepilietiškas elgesys, kuomet žmonės mokyti mylėti valstybę pradeda manyti, kad valstybė taip pat besąlygiškai nemyli jo. Nors iš tikrųjų, valstybė niekuomet ir neturėtų žadėti laimės (na, išskyrus politikus prieš rikimus, kurie išimtinai bando būtent tai ir žadėti). Valstybė pažada specifiškai sutvarkytą žaidimų aikštelę, kurioje turi susikurti laimę pats. O jei šioje aikštelėje trūksta asmeninei laimei būtinų čiuožyklų ir nėra prošvaisčių, kad jų atsiras daugiau, tuomet ar nebūtų racionaliausia išeiti į kitą aikštelę nepykstant, kad į pirmąją ateis žmonės iš aplinkinių kiemų, kuriems sūpynių ir čiuožyklų santykis čia yra tiesiog tobulas?

kaziuko mugė

apie santykį su valstybe

Taurė mokslo ir žinių

rugsejo-pirma

Rugsėjo pirmoji (buvo vakar ar dar anksčiau, priklausomai nuo to, kaip vėluos šito teksto užbaigimas). Diena, kurios didžiąją dalį, nori to ar nenori, užima mintys apie dvi Lietuvą kamuojančias problemas – neaišku ko siekiančią švietimo sistemą ir alkoholizmą. Apie pirmąją, aišku, šiandien kalba daugelis, tai peikdami ministeriją, tai siūlydami reformas, tai išreikšdami dar kokią nors nuomonę apie švietimą Lietuvoje. Antroji, tuo tarpu, atrodo, nesulaukia tiek dėmesio, nors net įstatymą reikėjo priimt, kad žmonės mokslo šventės metu kiek mažiau nusigertų. Abi šios problemos neretai susilaukia labai panašaus vertinimo ir panašių priemonių jų taisymui… Pavyzdžiui nuogąstaujama, kad trūksta jaunų žmonių švietimo sistemoje ir netgi pagiria tokius projektus kaip Renkuosi Mokyti, tačiau patys niekad nesudalyvaus tokiuose projektuose, nes na, gi turi kitų darbų žmonės. Taip pat ir su alkoholiu, nuogąstaujama, kad tauta prasigėrus, palaikomi draudimo įstatymai, bet iš penktadienio vakaro raciono alus vis tiek neišimamas, nepaisant to, kad retas jaunas žmogus turi gerokai per mažai pažįstamų, kurie klinikiniu apibrėžimu nebūtų bent pirmos stadijos alkoholikais. Ir tokią reakciją netgi labai suprantama, nes švietimas išties aktualus ir tiesiogiai paliečia tik pačius mokinius/studentus, tai yra tuos žmones, kurie ne tik turi mažiausiai suvokimo apie tai, kaip galėtų būti ir kas galbūt negerai esamoje sistemoje, ko pasekoje ir galios kažką keisti turi nedaug. O likusi dalis, kurių švietimas taip tiesiai nebeliečia, tiesiog neturi pakankamos motyvacijos iš širdies stengtis ir bandyti kažką pakeisti. Aišku, visur yra išimčių. Panašiai yra ir su alkoholio vartojimu. Alkoholio vartojimas atrodo kaip problema tik kuomet kalbame apie vaikus (PAGALVOKIT APIE VAIKUS!) bei realią žalą aplinkai darančius žmones (pravaikštos darbe, bei kiti visuomenės gerovės sutrukdymai inicijuoti alkoholio vartojimo). Bet ką dėl to gali padaryti paprastas žmogus, kuris pats alkoholį vartoja atsakingai? Gi neišgydys sergančiųjų ir neprižiūrės visų kasininkų, kad neparduotų tam kam nederėtų. Tuo labiau, kad jis alkoholį vartoja atsakingai, taigi nė per kur nebūtų galima jo paties susieti su problema.

Rugsėjo antrąja jau prasidėjo kalbos susijusios su alkoholio vartojimu, nes nuo šios dienos pradėjo veikti prekybininkų susitarimas iš alkoholį perkančių vartotojų būtinai prašyti asmens tapatybę ir amžių įrodančio dokumento. Nuomonių, aišku, internete buvo visokiausių. Vieni džiaugėsi, kad jų vaikai bent patys tikrai nebe nusipirks alaus prieš mokyklos šokius (ar dar vyksta tokie..?), kiti baisėjosi, kad dabar visada su savim turės nešiotis dokumentą, tretiems buvo gaila senukų, kurių jokiu būdu nesumaišytum su nepilnamečiais, bet kuriems vis tiek reikės kapstytis kišenės ieškant įrodymo, kad didžioji dalis jo gyvenimo prabėgo praėjusiame amžiuje. Draudimais ir ribojimais bandyti suvaldyti alkoholio vartojimą tikrai nėra pats geriausias būdas, tačiau paskaičius pamąstymus apie tai, kad nuo šiol reikės su savimi visada turėti asmens dokumentą labai neramina, nes taip kalba žmonės, kurie laiko save atsakingai vartojančiais, tačiau, panašu, iškvietimą etanoliui galintys gauti bet kur ir bet kada. Kaip tauta mes turim baisią problemą, kurią kaip problemą daugelis įvertina tik tuomet, kai pateikiama statistika parodanti nežmoniškus alkoholio kiekius tenkančius vienam žmogui per metus. Tačiau net ir tuomet didžioji dalis tos statistikos nurašoma provincijai ar tam tikroms kastoms. Pamirštant, kad solidusis ofiso darbuotojas, kuris tik kartais rekreacijai draugų kompanijoje šiek tiek apsisvaigina, kartą per savaitę per vakarą suvartoja po stiklinę gryno etilo alkoholio.

Mintys labai nušuoliavo per temas, dėka to, kad per kelis kartus skirtingomis aplinkybėmis lipdžiau šį tekstą. Ir nepaisant to, kaip skamba šitos mintys, nesiekiu moralizuoti. Aš už laisvą žmonių pasirinkimą gyventi taip, kaip jie tik nori, tačiau labai norėtųsi, kad tie pasirinkimai būtų priimti sąmoningai juos suvokiant. Dėl to manau, kad kai kurių problemų sumažėtų, jei žmonės suvoktų savo rolę tų problemų priežastyse ir pasirinktų savo manymu teisingą elgesį. Galų gale, juk kas yra gerai ir blogai susigalvojo patys žmonės, tai galbūt ir prasigėrusi tauta gali būti gerai… Tik būtų smagu, jei žmonės rečiau sau prieštarautų.

Taurė mokslo ir žinių