Apie idiotus

Pakalbėkime apie idiotus. Žodynuose šis žodis apibūdinamas dviem formomis, viena iš jų kalba apie proto vystymosi sutrikimą, kita apie tiesiog kvailumą, kuris žodynuose apibūdinimas kaip intelekto arba sveiko proto trūkumą. Kalbėdamas šia tema labiau linkstu prie kvailumo varianto, nes ši forma nereikalauja medicininio išsilavinimo ir yra ganėtinai subjektyvi, žodžiu, puikiai tinka tam, apie ką noriu pakalbėti.

Turbūt vien iš pavadinimo ateina mintis, kad bus kalbama apie konkrečią žmonių grupę (socialiniais, ekonominiais, politiniais ar ideologiniais aspektais), bet viskas yra gerokai paprasčiau, mano manymu, absoliučiai visi žmonės yra idiotai (teksto autorius nėra išimtis). Tai tiek.

O jeigu rimtai, tai reikėtų pradėti nuo subjektyvumo temos. Trumpai tariant, viskas yra subjektyvu, netgi dalis tiksliųjų mokslų (subjektyviai pasirenkama siaura tyrimo tema, dažniausiai atsiribojant nuo didžiulių kiekių galimai aktualios informacijos, vardan siauro ir apčiuopiamo rezultato, bet čia kita labai plati tema). Kiekvienas iš mūsų augdami susiduriame su skirtinga aplinka, kuri dažniausiai turi bent kažkiek skirtingas vertybes, idėjas, pasaulėžiūrą. Nepaisant vienodos informacijos, su kuria susiduria daugelis, vystymosi metu įtakos turėjusios savitos idėjos lieka ir tampa savotišku pagrindu tam, kaip vertiname pasaulį. Kitaip tariant, nepaisant to, kad visi mokyklose susiduriame su vienoda informacija, visi ją priimame ir vertiname skirtingai. Tai galiausiai pasireiškia ir mūsų pasaulio vertinime. Rezultate, dėl skirtingų šaknų ir aplinkos tą pačią informaciją galimai suprantame skirtingai, iš to ir ateina visuotinio subjektyvumo idėja. Aišku, čia turbūt būtų galima prasiplėsti, bet paliksiu tai ateičiai, tai įsivaizduojamai knygai būtent šia tema, kurią kada nors parašysiu. Taip taip.

Kadangi jau, sakykim, išsiaiškinome kaip čia yra su subjektyvumu, galime grįžti prie idiotizmo temos. Neabejoju, kad visi yra susidūrę su žmonėmis, kurių idėjos vienais ar kitais klausimais atrodė, jūsų manymu, objektyviai neteisingos, gal netgi nutolusios nuo realybės (jūsų suvokimu), ką beveik būtų galima pavadinti kvailumu. Dažniausiai tokiose situacijose imamės atvesti tuos žmones į doros kelią ar bent jau išvadinti kvailiais, kokie jie ir yra, ar ne? Na, kad jie susiprastų ir magiškai kitą rytą pabustų jau su teisingomis idėjomis galvoje. Tačiau tokiose situacijose yra ir antra pusė apie kurią retai pagalvojame – ogi tie žmonės, kurie yra tokie neteisūs mūsų akimis, į mus žiūri lygiai taip pat. Natūraliai čia iškyla pasipiktinimas dėl tokios šventvagiškos minties, nes mes gi daugiau laiko skyrėme domėdamiesi šia konkrečia tema ir mes turime be abejonės tikriau išgrynintas ir teisingesnes idėjas! Bet tiesa yra tokia, kad visi mąsto taip pat, netgi tie, kurie galimai nėra skyrę pakankamai laiko domėtis tema, apie kurią kalbama. Tačiau nors pašiūrė iš šakų ir lapų yra gerokai jautresnė oro sąlygoms, nei tvirto mūro rūmai, atstatyti nupūstą pašiūrę gerokai lengviau, o pagrindinę funkciją ji visgi atliks.

Viskas turi priežastis. Kiekviena idėja, kuriai jūs pritariate arba nepritariate arba kuri jums neįdomi arba su kuria dar nesate susidūrę, yra kažkokios racionalios sekos rezultatas (čia reikėtų pabrėžti, kad racionalumas, taipogi yra subjektyvi idėja, nes tai vėlgi remiasi asmenine pasaulėžiūra plačiąja prasme, pradedant vertybėmis, baigiant tikslu, kurį matote sau arba pasauliui). Kadangi nėra universaliai sutarta, ko turėtų siekti žmonija ir pavieniai individai, viena tiesa į kurią turėtume eiti esamu metu neegzistuoja. Iš to išeina, kad dvi visiškai priešingos idėjos yra vienodai teisingos ir kadangi tos idėjos yra kažkokios racionalios sekos rezultatas, dažniausiai jos turi pagrindą ir jų požiūriu pakankamą kiekį argumentų paneigti priešingą idėją. Dar kartą noriu pakartoti, kad kadangi nėra universalaus susitarimo ko mes siekiame ir kur mes einame, negali egzistuoti teisingesnė tiesa. Kai nėra krypties, negalima apibrėžti, kas eina tiesiausiai. Taigi, tas politikas, kuris kalba apie lėšų didinimą švietimui yra idiotas, nes tūkstančiams pensininkų reikėtų didesnių pensijų šiandien, o ne už dvidešimties metų, nes juk net ir senu žmogumi reikia rūpintis. Tas politikas, kuris kalba apie pensijų didinimą yra idiotas, nes šiuo metu yra daugybė svarbesnių problemų, kurias reikėtų spręsti teisingai paskirstant finansus, tam, kad visuomenės ateitis būtų gerokai šviesesnė ir geresnė. Priklausomai nuo perspektyvos taško, abu šie hipotetiniai žmones yra vienodai teisūs ir vienodai neteisūs. Ir visuomet bus perspektyvų, iš kurių jie abu atrodys kaip gryni idiotai. Pavyzdžių būtų galima pateikti (žmonių skaičius žemėje x vidutinis unikalių idėjų kiekis žmogui) kiekį, nes galimai tiek yra perspektyvų matyti pasaulį.

Prieš kalbant apie tai, ką visa tai reiškia praktiniame lygmenyje, norėčiau pabrėžti, kad pasaulyje, kuriame galimai visi yra idiotai, būti pavadintu vienu iš jų dėl savo idėjų ar veiksmų nereiškia nieko kito, kaip tik tai, kad jūs susidūrėte su žmogumi, kuris dalykus mato kitaip nei jūs. Dėl to nereikėtų nei įsižeisti, nei supykti, nes nors tai ir taikoma prieš jūsų asmenį, nuo tokio jūsų identifikavimo jūsų vertė nė kiek nepasikeičia. Taigi, kokią praktinę reikšmę turi mintis apie tai, kad visi yra idiotai ir visi yra neteisūs (tame tarpe ir jūs (ir aš, aišku, kad nemanytumėte, kad aš čia visiškai vienpusiškai kritikuoju pasaulį))? Mano manymu tai reiškia, kad, visų pirma, vertėtų pagalvoti apie asmeninį savo tikslą, tiek asmeninių pasiekimų/darbų klausimu, tiek pasaulio, kokį norėtumėte matyti atžvilgiu, nors tiesą sakant, nieko baisaus turėti tikslą, kuris neturi nieko bendro su aplinkinių augimu/tobulėjimu/kitimu. Tai sau apsibrėžus, manau, galima įgauti pagrindą po kojomis, padėsiantį išlaikyti asmeninį nuoseklumą ir suteikiantį pasitikėjimo siekti savų tikslų. Kita šios idėjos praktinė reikšmė galėtų būti atviresnis ir mažiau kritiškas požiūris susiduriant su priešingomis idėjomis. Jeigu jums svarbi idėja yra kritikuojama arba susiduriate su savo mąstymo priešingybe, kurią galbūt norėtumėte atvesti į savos tiesos kelią, užuot jėgą bandę sugrūsti savo pasaulėžiūrą, dėka supratimo, kad tie žmonės yra tiek pat teisūs kiek ir jūs, galite bandyti ieškoti priežasčių tos idėjos buvimui kitame žmoguje, suprasti, ir jei yra poreikis, rasti įtaigesnių argumentų palenksiančių jūsų pusėn. Tai, aišku, tik tuo atveju, jei jums svarbu vieningas ir teisingas pasaulis. Taip pat visiškai sveika išvada būtų susitaikyti su visuotiniu idiotizmu, ieškoti žmonių, kurių perspektyvos labiausiai sutampa su jūsų ir sau ramiai gyventi atsiribojant nuo visko, kas jums nepatogu. Manau, svarbiausia būtų atsisakyti konfliktų, kurie dažniausiai tik didina sienas ir atskirtį, daugiau klausti ir klausyti, nei teigti ir agresyviai įrodinėti. Bet ką aš čia, gi vis tiek idiotų neįtikinsiu.

Apie idiotus

apie kultūrą, supratimą ir tiesiog, viską

Neabejoju, kad daugelis esate susidūrę su kultūros produktais (kinu, literatūra, kita meno raiškos forma)­­, kurie taip sėkmingai rezonavo su jumis, atskleisdami naujas idėjas ar jausmus, kad galiausiai norėjosi su kuo nors pasidalinti tuo atradimu, viliantis, kad tas kažkas svarbaus bus atskleista ir kitiems. Kartais, aišku, tai pasiseka, nors visgi manau, niekad tai neįvyksta taip stipriai, kaip iš pradžių tikimasi. Netgi būtų keista, kad tai pavyktų taip, kaip tikimasi, nes galų gale, pasaulis ir supratimas veikia ne taip. Trumpai tariant, mes pasulį matome tokį, kokie esame patys, tad ir kultūra mus veiks skirtingai. Tik bendriausi ir paprasčiausi kultūros produktai bus paveikūs daugeliui dėl jų mažiausio bendro daliklio parinkimo. Ir čia kalbant apie kultūrą, galima atsiriboti nuo meno ir su gryna kuryba susijusių kultūros apraiškų, nes kultūra, pačiu bendriausiu požymiu yra viskas, kas nėra gamta, kitaip tariant, visa civilizacija ir jos produktai yra kultūra, su politika ir technologijomis ir religija ir viskuo, kas eina greta. Ir galiausiai dėl to, kad viską patiriame taip kaip patiriame tik dėl to, kokie esame patys, bendras sutarimas ir supratimas niekuomet nebus įmanomas. Na, nebent prisimintume A. Huxley “Brave new world”, kur žmonės dar prieš gimimą buvo programuojami vienaip ar kitaip priimti pasaulį, tuomet taip, tokiame pasaulyje galėtume tikėtis vieningumo ir darnos. Visais kitais atvejais tenka susitaikyti su chaosu, kuris yra mūsų visuomenės, ugdančios visus kaip papuola, su skirtingais gerio ir blogio suvokimais, su skirtingomis grožio ir bjaurumo idėjomis. Man, kaip idealistui, vien kalbėti apie tai yra ganėtinai baisu, nes darosi akivaizdu, kad idealizmas yra iš prigimties ydingas būdas priimti pasaulį, vien dėl to, kad paprasčiausiai idealai pasauliui neegzistuoja, o egzistuoja tik begalės idealų pasaulyje, kas tam tikra prasme panaikina idealo reikšmę.

Vėlgi, eilinis kartas, kuomet rašau ir suvokiu savo žodžių reikšmės stoką, nes beveik nesiremiu kultūra, kuri stovėtų kaip pamatas sutvirtinantis žodžius, paverčiantis juos giliais ir prasmingais. Bet žodžiai nesikeistų, keistųsi tik priėmimas jų. Iš dalies dėl akademinės tradicijos, iš dalies dėl to, kad visuomet lengviau pritarti kažkam, kam pritaria didesnis kiekis žmonių, net jei tie žmonės ir yra prieš penkesdešimt metų numirę kiti mąstytojai. Veidrodis rodantis daugiau nei vieną siluetą. Veidrodis, kuris ir esame mes patys, kurio dėka matome pasaulį. Veidrodis, kuris savaime neturi tiesioginio ryšio su jokia kita asmenybe, nes viską, kas jame atspindima ir yra absorbuotos pasaulio detalės. Mes nesame niekas daugiau, nei atsitiktinis kratinys pasaulio, kurį matėme. Atsitiktinis, turbūt, tėra supaprastinimas, kurio dėka turėtų būti lengviau priimti šitą idėją. Iš esmės, tai nieko atsitiktinio čia nėra. Buvo tiesiog grandinės įvykių, kurios išaugo į kitas grandines, ir nors ir persipindamos, visos jos turi savo pradinį tašką, kuris, galbūt ir buvo vienintelis atsitiktinumas, suteikęs gyvybę organizmui. Esame kaliniai pasaulio, kuris mus padarė tokiais, kokie esame ir galiausiai neleidžia matyti kažko, kas nesame patys. Nes juk supratimo klausimas yra svarbus tik tol, kol yra aktualių klausimų, kuriems dar trūksta atsakymų, bet kas nutinka, kai baigiasi mums aktualūs klausimai? Ar tampame suprantantys viską ar visgi supratimo klausimas tampa idiotiško naivumo apraiška, nes supratimui ribų nėra. Ir abu atsakymai yra vienodai teisingi, nes abiem variantam rasime kultūros, kuri stovėtų kaip pamatas patvirtinantis šias idėjas. Telieka pasirinkti, o pasirinkimas, dažniausiai yra tik vienas – galime pasirinkti tik save, nieko daugiau ir neturime.

Viena didžiulė žaidimo aikštelė, kur kiekvienas kuria naujas taisykles, vien tam, kad laimėtų, tik čia laimėjimas didžiausia problema, nes niekam iki galo neaišku, o kas gi būtų tas laimėjimas. O visiem dėl to sutarti, dėl jau minėtų priežasčių praktiškai yra neįmanoma. Gyvename tam, kad gyventume, o visa kita, greičiausiai, tėra tik detalės, kurias įprasminame pagal tai, ką pasaulis sukišo per gerklę mum, padarydami tai dalimi mūsų. Turbūt jau dalinaus minimi apie evoliuciją, kuri, be abejonės, yra ne mano, bet iš principo nesinori atskleisti autoriaus, nes tai mintis, kuri savaime neša viską. Tai mintis, kad genai nėra įrankis žmonėms pratęsti save, o žmonės tėra įrankis genams pratęsti save. Paprasta, ir iš esmės paaiškina viską. Telieka sutarti dėl žaidimo taisyklių ir nebežiūrėti atgal. Nebent taisyklėse būtų priešingai, tuomet – tegul. Bet juk nebus nei taisyklių, nei sutarimo, nes grįžtame prie to, kad esame tik mes idėjų chaose.

Iškyla klausimas, o kam tada apskritai rašyti ir dalintis, bet turbūt tai tėra dalis išugdytos mumyse kultūros. Siekis sukurti kažką, kas harmoningai suskambtų su kažkuo kitu, bent trumpam panaikinant chaosą ir suteikiant viltį kažkokio bendrumo, kuris galėtų vesti į priekį. Bet vėlgi, net ir ši muzika išsisklaido ore tik fragmentus savo bangų paversdama kitu žmogumi. Natūraliai sukuriant vis sunkesnes salygas ateities suskambėjimams. Kuo daugiau harmonijos, tuo mažiau harmonijos.

apie kultūrą, supratimą ir tiesiog, viską

apie skaudžią tiesą

Tiesa skaudi gali būti, dažniausiai, tik dėl to, kad iki jos būta daug melo, vienokio ar kitokio, bet visgi melo, kuris iki skaudžiosios tiesos atskleidimo akimirkos formavo iškreiptą realybės supratimą. Norėčiau pabrėžti, kad melas nebūtinai turi būti išorinis, neretai mes patys randame būdų meluoti sau, būdų, kurie galiausiai žalinga linkme gali pakreipti mūsų supratimą apie pasaulio fragmentus. Atrodo paprasta. Taip pat paprasta, kaip ir mintis, kad skaudi tiesa nėra malonus dalykas arba kad melas nėra moralus dalykas (bent jau melas kitiems, tuo tarpu meluoti sau tiesiog nesveika, o ne amoralu). Bet ir čia turbūt kam nors kylą noras pasiginčyti, kad kartais būna tiesos, kurios atskleidimas neduotų nieko teigiamo, o tik skausmą, nusivylimą ar dar ką nors tokio neigiamo, atmetant faktą, kad betkokios tiesos slėpimui vistiek yra eikvojama energija ir galų gale, kad tiesos slėpimas daugeliu atvejų veda prie paprasčiausios nepagarbos kitam žmogui. Nors iš dalies tai gali atrodyti kaip menkos priežastys susilaikyti nuo bandymo apsaugoti aplinkinius kartais pasitaikančiu nemalonią tiesą nuslepiančiu melu, bet man atrodo, kad visgi daugeliui reiktų susimąstyti apie tai, kokie atviri jie yra su savo aplinkiniais ir ar kartais ne per daug nuklystama į geradarystė, kuri galiausiai perauga į tiesioginę žalą. Kaip liaudis sako, ar nedaroma meškos paslauga. Aš pats kartais pastebiu savo elgesyje polinkį neliesti tam tikrų temų prie tam tikrų žmonių, su mintimi, kad taip darau gerą neužgaudamas ar neįžeisdamas, bet tiesa yra ta, kad dažnai, taip besielgdami, mes tik toliname nuo realybės žmones su kuriais taip elgiamės. Nuslepiame tiesą, kuri, galbūt, nėra svarbi esamu momentu, tačiau ilgoje perspektyvoje yra būtina tam, kad žmogus augtų ir stiprėtų. Ir dažniausiai taip pasitaiko, kad esamu metu ta tiesa atrodys pakankamai nereikšminga, kad būtų galima ją sušluoti po kilimu, kas tik apsunkina prieigą prie kartais bręstančių problemų. Ir baisu yra tai, kad visuomet dalyvaudami tokioje apgavystėje jaučiamės teisingai pasielgę. Bet nieko teisingo nėra darant meškos paslaugas, išskyrus tą įsivaizdavimą. Pagalvokim, ar tikrai visuomet besielgdami gerai mes elgiamės gerai.

apie skaudžią tiesą

kratinys apie dalykus

Kurį laiką nebuvau rimčiau prisėdęs rašyti. Tiksliai pasakyti kodėl nežinau, nes lyg ir pasitaikydavo minčių, bet, atrodo, niekad nieko pakankamo, ką reikėtų išdėstyti čia. Ir greičiausiai tos mintys buvo ne mažiau vertos publikavimo, nei čia jau publikuotos, bet pražuvo kuriam laikui, kol sugrįš ratas. O gal dėl to, kad mintys pastaruoju metu beprotiškai šokinėja tarp įvairiausių dalykų, nuo raison d’être iki rutinos. Nors viskas iš esmės apie ta patį. Viskas visada yra apie tą patį, jei parinksim tinkamą bendrą vardiklį. Gyvenimą, pavyzdžiui. Bet man toks minčių šokinėjimas nevisai patinka. Turi žavesio ir kartais prablaško, bet norėtųsi bent trupučio stabilumo, kad gulint ir klausant muzikos skambėtų tik muzika, o ne viskas svaiginančiai. Dėl to pradėjau medituoti. Bent bandyti tai daryti, nes su mano protu tai kolkas labiau bandymai nei tikra meditacija. Tai praktikuodamas jaučiuosi tarsi kirviu veržčiausi į tvirtovę, kuri yra mano protas, kad prasivėdintų. Trumpos sesijos kažką duoda, bet ne trumpom kolkas trūksta valios ir jėgų. Ateis ir tam laikas. Keista būsena ir keisti laikai. Dar neramiai supratau, kad bent pastaruoju metu gyvenu visur, bet ne dabartyje. Nežinau, kas daugiau užima laiko ateitis ar praeitis, bet akivaizdžiai abiejų kombinacija užima viską ir pakeičia dabar. Ir tam meditacija turėtų padėti. Daug kam turėtų padėti. Tai dar vienas iš dalykų, kurio, manau, reikėtų imtis visiems (kaip ten sako, darykit kaip sakau, o ne kaip pats darau), nes tai yra sveika protui. O protui sveikatos reikia, nors tik retais atvejais žaisdos ir ligos išlenda į paviršių. Net jei neišlenda, nereiškia, kad nėra randų. Visi randuoti. Skiriasi tik pažimo laipsniai. Apie ateitį kažkada rašiau “Žiūrėti į ateitį reikia, bet nereikėtų paskęsti viltyse ir iliuzijose, kurias kartais net garantuoja ateitis, nes šiandiena vistiek lieka tuo laiku, kuomet patiriame ir gyvename. Svajoti apie ateities laimėjimus nebandant laimėti šiandienos kovų gali būti tapatu pralaimėjimui.“. Pagalvojau, įterpsiu, vistiek daugiau neturiu kur tų minčių padėt, o juk visoms joms reikia stalčiukų.

Kartais norisi ką nors garsiai pareikšti. Ar tai apie save, ar apskritai apie pasaulį. Pareikšti tam, kad po to nebebūtų galima nuo to atsiriboti. Kad vidinis reikalavimas nuoseklumui (kuris, bijau, dažniau labiau kenkia nei padeda, bet čia jau kita tema) būtų priverstas laikytis naujai užbrėžtos taisyklės. Toks prirakinimas savęs, įsipareigojimas visiems, o labiausiai sau, nes ko gi vertos ne nuoseklaus žmogaus idėjos? Bijau, kad atsakymas yra “tiek pat kiek ir nuoseklaus, daug maž”, bet iš principo nesinori to pripažinti, nes per daug viduje tuomet turėtų sugriūti, o žinot, statyti šiaip ar taip nėra lengva, o ką jau kalbėti apie tai, kai dar prieš tai reikia ir griuvėsius surankioti. Žodžiu, nieko gero. Bet pareikšt vistiek norisi. Daug visko, tame tarpe, kad dėl daug visko ir klydau (čytas apeit nuoseklumo rėmam, tam tikra prasme). Atleisk ir bus atleista, bet žmonės klysta net ir pripažindami klaidas.

Jei būčiau religingas, įtariu, tokiais atvejais padėtų išpažintis. Pripažinimas ir pareiškimas sau, nuvalantis ir pastumiantis į priekį. Bet, deja, kažkuriame gyvenimo etape per daug nuracionalizavau savajį protą, visiems laikams užkirsdamas kelią religijos atėjimui į mano gyvenimą. Tiesą sakant, beveik truputį apmaudu dėl to. Bent turėčiau apibrėžtą vietą atsakymų ieškojimui (dabartiniu atveju taip, lieka bibliotekos, bet dažniau tik dar labiau paklysti galima, nei rasti atsakimus. Iš esmės taip protas ir veikia. Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių ir ne ant visų atsakymai prikalti)

Bet iš kitos pusės žiūrint, kokie pervertinti yra atsakymai. Begalės dalykų yra iš savęs nuostabūs bet užbrėžtų juoda balta supratimo rėmų. Be vienetų ir nuliukų reiškiančių supratimą. Atsakymai kartais daugiau atima nei duoda. Bet dėl to reikėtų kaltinti klausimus, nes jie bjaurybės provokuoja dvilypės realybės, kurioje veši supratimas ir nežinia kartu, sunaikinimą. Taip po truputį ir mūryjam vis daugiau suprasdami. Liūdna, bet iš kitos pusės tai evoliucija, o evoliucijos atžvilgiu turbūt net neturėtų būti žmonių kuriems kyla tokie klausimai, ir net nesiginčyčiau dėl to, nes išties, tai veda link stagnacijos, nors ir progresyvios.

kratinys apie dalykus

apie trumparegiškumą

Kaip karts nuo karto pasitaiko, nepaisant to, kaip tai liūdna, šiomis dienomis mūsų šalyje vėl įvyko kažkas baisaus. Dėl to kalti apmaudžiai iškreiptų motyvų žiaurūs žmonės. Tragedija. Taip būti neturėtų. Bet pasitaiko. Tačiau visuomet, kai kažkas tokio įvyksta, masės žmonių, užsidėję geradarių ir teisuolių kaukes prašo vos ne viešai tuos žiaurius žmones taip pat žiauriai nugalabyti. Nematant tame jokios problemos. Cituojant sraute matytą mintį “nužudžius žudiką, žudikų kiekis pasaulyje nesumažėja“. Ir apskritai, idėjos taip elgtis su nusikaltėliais ateina dėka trumparegiškumo (norėtųsi sakyti siauraprotiškumo, bet tai truputį grubesnis pavadinimas, kurio dėka žmonės gali iškart nurašyti visas tolesnes mintis, nes, žinot, bus įsižeidę pamatę savyje tokių minčių užuomazgas). Trumparegiškumas yra žalingas ne tik kalbant apie mirties bausmės sugrąžinimą, bet ir apskritai visose gyvenimo srityse. Trumpai tariant, žmogus, matantis tik tai, kas yra prieš jį, dažniausiai nebus naudingu visuomenės nariu, nes, iš esmės, jis bus varomas vien tik prieš nosį kabančios morkos, o ne kažko didesnio, vertingesnio, prasmingesnio. Ir nereikia to suprasti, kaip kritikos morkų gainiojimuisi. Anaiptol, kiekvienas turėtų turėti savo morką, kuri varo į priekį, tačiau akys neturėtų susifokusuoti vien į tai kas yra prieš nosį, bet pažiūrėti, o kokios gi kryptys matosi už tos morkos. Apkritai, tai atsiremia į paprasčiausią savanaudiškumą. Taip, suprantu, kad betkokia veikla iš esmės yra varoma asmeninės naudos, net jei iš pirmo žvilgsnio tai yra žalinga pačiam asmeniui ar labai naudinga aplinkiniams, visa tai yra savanaudiškumas, kuris kartais išsikreipia iki kančios, o kartais iki gryno altruizmo. Bet po visu tuo nuolat slepiasi asmeniniai lūkesčiai. Tai yra normalu. Kadangi jau aptarėm, kad viskas iš esmės yra savanaudiška, ar prasminga yra kalbėti apie skirtingas to išraiškas? Netgi galime žodį savanaudiškumas pakeisti žodžiu elgesys, nes skirtumo tarp to nėra daug, o ir kalbėti apie tai kažkaip maloniau, nekartojant tiek savyje priešiškumo nešančio žodžio. Taigi, elgesys gali remtis labai skirtingais dalykais. Elgesys remiantis asmenine gerove skirsis nuo elgesio besiremiančio visuotine ar bent jau aplinkinių gerove (tai irgi nevisai geras variantas, bet apie tai vėliau). Taip, aš suprantu, kad gyvename laikais, kuomet nėra taip viskas paprasta ir kartais atrodo, kad norėdami paprasčiausiai išgyventi turime pasirinkti tiesiog asmeninės gerovės kelią. Bet aš manau, kad toks įsitikinimas yra klaidingas. Kad kartais būtent tas asmeninės gerovės motyvas kartais ir užkerta kelią tai asmeninei gerovei. Galvoje turiu atvejus, kuomet stengiantis rasti išgyventi padėsiančios veiklos (darbo – red.past) žmonės kartais užuot pažiūrėję į pasaulį ir pasistengę įgyti pasauliui reikalingų įgudžių, toliau daro tai, kas akivaizdžiai neveikia. Asmeninės gerovės siekimas nepažiūrint toliau. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl trumparegiškumas iš esmės gali būti žalingas. Prie trumparegiškumo taip pat norėtųsi priskirti ir elgesį varomą aplinkinių gerovės siekio. Taip, reikia galvoti apie kitus, tačiau neužtenka galvoti apie siaurą ratą žmonių, nes tuomet vis tiek lieka atskirtis nuo plačiojo pasaulio. Čia į galvą ateina palyginimas su radikaliosiomis grupėmis, kurių vienas iš įtraukimo metodų yra “mes ir jie” pasaulėžiūros įskiepyjimas. Taip, žmogus negalvojantis apie pasaulį, bet besirūpinantis savo artimaisiais vargu ar padarys tiek blogo, kiek padarys neonacis vardan savo naujosios šeimos, bet tai vis tiek yra atskirtis. Čia vėlgi noriu pabrėžti, kad padėti artimiesiems ir dėl jų stengtis nėra blogai, netgi priešingai, tuo stipriai grįsta mūsų visuomenė, tačiau nepaisant to, dėl ko pasirenkama stengtis, niekuomet nereikia užmiršti žiūrėti plačiau ir bent kažkiek bandyti judėti bendros gerovės link.

Grįžtant prie pradžios, manau, kad kai kuriais atvejais mes kaip per daug į savo asmeninius siekius susitelkusi visuomenė ir sukuriame tokius žmones, kuriuos po to norim viešai pakarti už jų nusikaltimus. Nes mes nepagalvojom apie tokius kaip jie, kol pagalvojimas galėjo vesti prie kažką pakeitusių veiksmų, mes taip pat nepagalvojame ir dabar apie tuos žmones, kurie tuoj priartės tą gyvenimo kryžkėlę, kurioje reiks pasirinkti eiti savos gerovės link betkokia kaina ar visgi pažiūrėti plačiau. Mes, kaip visuomenė, esame už tai atsakingi. Ir nesvarbu, kad galbūt darom viską, kad tokių dalykų šiame pasaulyje būtų kuo mažiau, kad pamokome artimuosius, kurie apie tai nėra pagalvoję, kad viskas ką darome yra dėl bendro gėrio, net padarę viską, mes esame atsakingi. Nebent, aišku, pasirenkame izoliuotą gyvenimą sau, tuomet be abejonės – bauskim, karkim, kovokim, bet gink dieve ne susitaikykim su pasauliu ir nebandykim gyventi pasaulyje, kuriame norėtųsi gyventi visiems.

apie trumparegiškumą

pamąstymai

Kartais čia rašau su beveik konkrečiomis temomis galvoje, kurios pavirsta beveik konkrečiais tekstais apie tai. Kartais prisėdu rašyti ir tiesiog žiūriu kas tą kartą gausis. Bet tiek vienu, tiek kitu atveju vis stengiuosi praskanuoti galvoje ankstesnius tekstus, ar nesikartoja mintys ir temos. Nes, žinote, kažkodėl būtų blogai, jei porą kartų parašyčiau apie tą patį. Nors iš esmės tai visai ne. Nors protas neturėtų būti baigtinis daiktas, kur pasiekiami pakraščiai, bet kartais taip jau sutampa, kad tos pačios idėjos vis išlenda į priekį ir nori būti pastebėtos. Dėl to, manau, atsisakysiu to nuoseklaus stebėjimo, ar nesikartoja čia mintys. Atskiria tas stebėjimas nuo daugybės galimų tekstų, kurie naujomis spalvomis pakalbėtų apie seną. Dar viena priežastis, dėl kurios norėčiau atsisakyti to stebėjimo, yra tai, kad kartais nebeišeina susekti, kur kurios mintys buvo išsakytos. Prieš metus diskutuojant su prarastaisiais, prieš savaitę šio meto kompanijoje, prieš tris mėnesius šitame bloge, ar tiesiog keliasdešimt kartų prabėgo galvoje per pastarąją savaitę. Visa tai susimaišo ir tampa vienu. Kartais sustabdant norą parašyti apie tai. Įdomu, kaip kartais suveikia atmintis. Kartais faktą, kad esu kalbėjęs konkrečia tema įrašo, bet neįrašo kur. Tuo pačiu kartais įrašo visą dieną prieš pusantrų metų, su tąkart išsakytom idėjomis, bet neįrašo praėjusios savaitės dialogo, kuris, žinau, bet nepamenu, kad turėjo kažką svarbaus savyje. Tarsi kaskart patiriant aplinką būtų ridenami kauliukai nulemsiantys kiek tos informacijos liks galvoje, o kiek ne. Taip būna dienų, kai nors tu ką, nesėkminga ranka pasitaiko, nepaisant objektyviai įvertinamos įvykių svarbos.

Dar kart atsiprašysiu už šį įrašą (pirmas atsiprašymas buvo nebylus, kažkur pradžioj teksto), pagrinde dėl to, kad čia vargu bus išplėtota tema ar bent kažkiek struktūruotai apie kažką pakalbėta. Šiandien čia tiesiog kalbėsiu ir greičiausiai kartosiuosi per daug dėl to nesukdamas galvos. Sako, geras idėjas pasikartoti yra sveika. Šiuo atveju, teks pasitenkinti tiesiog idėjom. Kartais savo tekstuose čia lengvai save pašiepiu dėl vienokių ar kitokių mąstymo apraiškų, pakritikuoju idėjų vertę ir kitaip netyčiomis ginuosi nuo kažko. Nuo baisaus skaitytojo, kuris supras viską, pamatys kiek tai tuščia ir balsu ar nebyliai išjuoks. Ir išties ilgą laiką net vengiau rodyti žmonėm savo tekstus dėl tos priežasties. Lig šiol truputį baisoka, bet kaip ten sako, reikia išeit iš komforto zonos, net jeigu kalba eina apie internetinius tekstus, kuriuos perskaito kokie keturi žmonės. Aš tikiu savo tekstais, bet nepasitikiu jais. Nerašau netiesos, esamu laiku visuomet rašau tiesą, kuri kartais laikui bėgant, aišku, gali pasikeisti. Kvantinė tiesa. Viskas gali būti teisinga vienu metu, net ir priešybės. Nepasitikiu, nes nevisuomet žinau, ką čionais įdedu. Kas paslapčiomis prasprūdo pro tankias proto grotas ir rado savo vietą tekste. Tikiu, kad būna tokių dalykų, bet bijau, kad tai pastebėti galima tik iš šalies.

Dabar rašant po truputį užslenka liudesys, atvestas klausimo sau, o kam ir kodėl visgi rašau? Šiandien, turbūt, nes noriu. Bet neapleidžia nerimas, kad yra gilesnių, užmaskuotų priežasčių, dėl kurių po truputį ir atslenka debesys. Gal ne tiek dėl kažko užmaskuoto, o dėl to paties nerimo, kad turėtų būti kažkas čia daugiau apart noro. Nes, na, gi visad būna. O blogiausiu atveju galima ir tą patį norą išskrosti, išskaidyti į detales ir grynas idėjas ir pasakyti, kam ir kodėl, išnarsčius vargšo noro maitą. Makabriško žavesio galvoje sukėlė toks idėjų vaizdavimas. Galbūt dėl to, kad dabar atrodo, jog neretai mano galvoje taip ir atrodo mąstymo procesai. Paaukojamos iš savęs galinčios funkcionuoti mintys skrodimam, kurie turėtų vesti link aukštesnių ir grynesnių atsakymų. Grynumas čia svarbiausia. Tą grynoji nedaloma visko šerdis, kuri viską paaiškintų. Nėra jos, aišku, nes ne taip veikia pasaulis, bet to iki galo turbūt niekad tvirtai nepripažinsiu, nors kartais išties nemalonu teptis rankas kaikurių idėjų krauju. Įpratimas daro savo.

Įdomu ar kadanors viso šito gailėsiuos. Tiek minčių skrodimo, tiek rašymo apie tai čia, tiek apskritai rašymo čia. Ne dėl to, kad būčiau labai linkęs kažko gailėtis, priešingai, yra labai nedaug dalykų, dėl kurių galėčiau pasakyti, kad gailiuosi, bet kartais taip nutinka, kad kuomet iš esmės tikrai nebegali kažko pakeisti, atsiranda tas natūralus poreikis to gailėtis. Laikas parodys. Kokia tuščia frazė, a? Kaip lietus lis, o saulė švies, nors pastaroji kadanors visgi nustos, bet kita vertus ir laikas galbūt kadanors baigsis, tai viskas tvarkoj su šituo palyginimu.

pamąstymai

Pasikeitei

You‘ve changed, man.
Frazė, kurią visi yra girdėję bent jau kokiame nors amerikoniškame sitcome. Frazė, kuri savyje neša priekaištą, nusivylimą ir įžeidimą tuo pačiu. Frazė, kurios reikšmės stiprumas proporcingas sakančiojo ryšiui su tuo, kuriam tai sakoma. Na taip, taip veikia daugelis ižeidimų. Tačiau ši mintis labiausiai ir taiko į tą ryšį, neretai kuriam laikui jį suspenduodama.

„Pasikeitei“ pasakytas priekaištingu tonu iš esmės gali turėti daug reikšmių. Pavyzdžiui, kad kažkam labiau patiko tavo senesnės versijos bruožai. Kas liūdnai gali signalizuoti, jog santykis su tuo žmogumi neturėjo pakankamo ryšio, kad būtų suprasti lūkesčiai asmeninio kelio, kuriuo buvo einama ir galimai nueita. Įsivaizuotinas stiprus ryšys šiuo atveju gali stipriai paveikti pasitikėjimą ir tolimesnį bedravimą su tuo žmogumi. Na, arba nepakeisti nieko, jei santykis nesirėmė supratimu ir lūkesčiais. Kitas, šiek tiek baisesnis variantas yra paklysti kelyje ir nueiti ne ten, kur norėta, tuomet šis priekaištas vikriai smeigia tarp šonkaulių, primindamas apie klaidas, nulėmusias stabtelėjima vienam kryžkelėje, kurios kelrodžiai nerodo nei vienos norimos krypties. Lipant laiptais aukštyn situacijos blogumo link, įmanomas ir toks variantas, kad priekaišto adresatas tapo ne tik ne tuo, kuo norėjo tapti, bet netgi priešingai – tapo tuo, kuo būti nenorėjo. Ir vien mintis, kad tapai žmogumi, kokiu nenorėjai būti yra nežmoniškai gąsdinanti, ypač atsigręžus atgal ir susipratus, kiek daug būta ženklų rodžiusių, kad tampi tuo, kuo netgi garsiai buvai prisiekęs netapti (juk visi pažįstame žmonių, kurie teigia nebūsiantys tokiais, kaip kas nors turėjęs įtakos ir artimųjų rato, bet palaipsniui virsta į savo tėvus, motinas ar mokytojus, išskirtinai neigiamų bruožų pagrindu.). Aišku, nėra neištaisomų klaidų, tačiau kaikurios klaidos ir jų suvokimas gali parklupdyti taip stipriai, kad sunku ne tik pamatyti sprendimą, bet ir apskritai, pamatyti bent sprendimo galimybę. Dar vienas, ne mažiau parklupdantis variantas yra tapimas tuo kuo norėjai tapti, po laiko suvokiant, kad norėjai neteisingų dalykų. Kad tapai blogu, nedėmesingu, savanaudišku, ir visokiu kitokiu neigiamu žmogumi. Nors iš tolo ta rolė atrodė tokia teigiama ir viliojanti. Taip žmogus apskritai gali atprasti norėti, kuomet norų išsipildymas atneša daugiau tamsos, nes laimės. O praradus norus, nori to ar nenori, tamsa pati pradeda augti.

Iš dalies paradoksalu, kiek neigiamų atspalvių gali turėti pasikeitimo pabrėžimas, turint galvoje, kad iš esmės viskas egzistuoja vien dėl nuolatinės kaitos.

Pasikeitei

supratimas ir laimėjimai

Vienas labiausiai gąsdinančių su žiniomis susijusių fenomenų yra tai, kad didelė dalis mūsų sukauptos informacijos yra absoliučiai bevertė esamuoju laiku. Aišku, galima rasti išimčių, kaip pavyzdžiui konkrečios problemos sprendimas, kuris iškart duodą rezultatą, tačiau net ir šiuo atveju, ta prasme, kurią turiu galvoje, žinios ne retai būna nevertingos. Noriu iškart informuoti, kad aš čia nebandysiu aiškinti, kokie beprasmiai yra teoriniai mokslai ar kitaip stoti prieš žinias. Priešingai, nors informacijos gavimo laikotarpiu ji nebūtinai yra vertinga, tačiau neretai gyvenime susiklosto vienos ar kitos aplinkybės, kuomet prieš penkis metus skaityto sociologo mintys (kurios tuo metu atrodė aiškios ir logiškos) vieną dieną beplaunant indus nušvinta naujoje šviesoje, atskleisdamos vertę, kurios tuo metu pasiekti tiesiog dar negalėjau. Čia vėlgi, viena iš tų nerimą keliančių situacijų, kuomet dalinuosi, bet galvos kamputyje kirba mintis, kad gal čia aš vienas turiu laiku nediagnozuotą negalią, kurios dėka man gaunasi taip, o kitiems tuo tarpu yra priešingai. Kad ir kaip ten bebūtų, norisi tikėti, kad praeities, dažniausiai teorinė, informacija nugula mąstyme suprasta, tačiau ne iki galo, kol susiklosto aplinkybės padedančios išties suprasti tai.

Nepamenu ar čia jau esu kalbėjęs apie supratimo lygius, bet užuot patikrinęs archyvą leisiu toliau lietis mintims, nes ir taip per retai pastaruoju metu rašiau, o čia dar imsiu ir užsiimsiu blaškymusi. To tai jau nebus. Taigi, supratimo lygiai. Pirmą kart su šita idėja susidūriau prieš gerus porą metų, kuomet kontekste kurio dabar nepamenu, man buvo aiškinama, jog dalykus galima suprasti, ir suprasti suprasti (supraskit giliau suprantamas supratimas, suprantat?). Tuo metu man tai atrodė truputį kvaila mintis, nes jeigu žmogus koncepciniame lygmenyje kažką supranti, koks čia gali būti aukštesnis supratimas? Gi nepaboldinsi minčių, kad ryškiau matytųsi. Tačiau su laiku vis atsirado situacijų, kurios, dažniausiai dėka kitų žmonių, leido suprasti, apie ką tąkart buvo kalbama. Kuomet dėstant kažkokią idėją sulaukęs pritarimo, tačiau tokio neužtikrinto ir iki galo nepriimto iš žmogaus, kuriam tai nebūdinga, pasidarė aišku, kad gali būti gilesnis supratimas už tiesiog koncepcijos apčiuopimą. Bandant tai paaiškinti į galvą ateina palyginimas su menine patirtimi (sako, kad panašiai veikia ir religinė patirtis, bet šito nepažįstu, tad negarantuoju už netikslumus šitų visiškai abstrakčių teorinių minčių), kuomet užuot matęs šiek tiek juokingai atrodančio žmogaus su perkreiptu veidu ant tilto paveikslą, pajauti nebylų šauksmą, neviltį ir skausmą nešamą to vaizdo. Neabejoju, kad visi yra tai patyrę viena ar kita forma. Ar tai būtų muzikos kūrinys, paliečiantis iki ašarų, ar tobulai subalansuota filmo scena, kurioje pajaučiama veikėjų motyvacija ir susiliejama su jų suvaidinta, bet tuo metu tikra būsena. Aišku, galima paimti ir dekonstruoti tą filmo sceną į detales, paaiškinant kaip kiekviena iš jų prisideda prie tokio stipraus poveikio, aprašyti tai ir pateikti kitam žmogui, tačiau vargu ar tas aprašas turės tokį efektą. Netgi nebūtinai tos pačios scenos peržiūra kitam žmogui turės tą patį efektą, nes galbūt kontekstų skirtumai bus pernelyg dideli, kad sugeneruotų tokią pat patirtį, tačiau nepaisant to, antrasis žmogus galės perskaitęs tą aprašymą suprasti daugiau ar mažiau apie ką eina kalba. Manau, kad panašiai veikia ir daugelis mūsų priimamos informacijos. Ne visuomet ją priimam pajusdami ir suprasdami esmę ir pasiliekam tik objektyvią santrauką to, kas ateityje gali sužydėti visomis savo prasmėmis, iki galo suprantant.

O dabar grįžtant prie nušvitimų plaunant indus, kuomet prieš penkis metus turėjau sociologijos paskaitą, teko susidurti su grubiomis didžiųjų sociologų idėjų santraukomis, tarp kurių buvo galios santykiu grįsta teorija (žiauriai gėda tiksliai neprisiminti Weberis tai buvo ar Marksas). Tuo metu su pateiktu informacijos kiekiu tai atrodė kaip visai racionali mąstymo forma, turint omenyje to laikmečio kontekstą ir kitas detales. Tačiau vat, šiandien, plaunant indus atėjo mintis, kad iš esmės visos veiklos mūsų gyvenime remiasi į poreikį laimėti. Laimėti prieš kažką, prieš kitus žmones, prieš konkrečius kitus žmones, prieš visuomenę, prieš pasaulį, prieš save. Prieš ką nors laimėti. Ir visuomet yra tas kitas polius, kuriam reikia kažką įrodyti. Kai kuriais atvejais, laimėjimai gali būti su aiškiai apibrėžtu siekiu ir oponentu, kaip pavyzdžiui olimpinio bėgiko siekis būti greičiausiu – laimėjimas aiškus, pagerinti konkretaus žmogaus pasiektą rekordą. Kitais atvejais tai gali būti ir tiesiog siekis sukurti šeimą, laimėjimas prieš tradicijos neigimą ar visuomenės spaudimą. Bet visais atvejais tai bus laimėjimas prieš kažką. Galių santykis, kuris varo į priekį. Aišku, dabar pasidarė baisu, kad aš tiesiog savais žodžiais perfrazuoju vieno iš tų minėtų barzdotų dėdžių teoriją apie visuomenę varančius mechanizmus, tad čia ir sustosiu. Bent man smagu, kad kažką naujo atradau. Gal ir jūs pasidžiaugsit.

supratimas ir laimėjimai

apie susitaikymą

Turbūt daugelis iš jūsų esate girdėję mintį, kad žemė ir žmonija yra nuolatiniame pavojuje. Čia kalbu apie asteroidų keliamą grėsmę, kurios išvengti, galimas daiktas, nėra įmanoma, nes aptikti tokį dangaus kūną skriejantį link mūsų planetos beveik taip pat paprasta, kaip agnostikui pamatyti tą arbatinuką mėnulio orbitoje – mes tiesiog neturime technologijų, kurios galėtų garantuoti saugumą nuo šitos grėsmės. Baisoka, bet abejoju ar daugeliui šita idėja sukels tiek nerimo, kad naktimis būtų sunku užmigti. Na, gal yra keletas astronomų, kuriems ši problema prisideda prie nemigos, tačiau paprastam žmogui tai, atrodo, neturi reikšmės. Juk ne mūsų galioje garantuoti saugumą nuo tokios nevaldomos pasaulio pabaigos. Ir išties, kuomet suprantame, kad kažkas yra visiškai ne mūsų galioje, tai dažniausiai nustoja mus varginti. Bent kalbant apie globalinio mąsto problemas. Tas darbo pokalbis vykęs užvakar, kur jūs neteisingai išgirdę klausimą truputį nusišnekėjot, aišku, neleis jums užmigti, nes išties labai norėjot to darbo, ir galbūt visiškai susimovėt. Bet rūpintis dėl to taip pat absurdiška kaip rūpintis dėl pasaulio pabaigos. Nebe jūsų galioje tai suvaldyti ir kaip bus taip bus. Bet net to suvokimas neleidžia ramiai gyventi. Čia galima pradėti svarstymus, o iš kur gi atsiranda toks skirtumas, bet, turiu pripažinti, tik tuščiai švaistyčiau skaitytojų laiką, nes akivaizdu, kad tai, kad liečia mus kaip individus visuomet mums kels gerokai daugiau emocijų, nei platūs, visą žmoniją apimantys klausimai. Ir nesvarbu, kad pakankamai dažnai kažką pakeisti mums asmeniškai liečiančiuose procesuose mes turime tiek pat galios, kaip savo pačių rankomis sustabdyti klimato kaitą. Ir dažniausiai mes tai puikiai suprantame. Mes puikiai suprantame, kiek kartais mažai galios turime (o kartais ir visai neturime) kažką pakeisti, bet tai netrukdo mums dėl to kentėti, nes o gal, nes gi tai taip svarbu. Tuo pačiu kartais nuleidžiame rankas žinodami, kad išties galime kažką pakeisti, bet baimės ir neužtikrintumas mus nuo to sustabdo.

Ir čia iškyla nerimą keliantis klausimas, kiek iš tikrųjų mūsų protas ir suvokimas nulemia mūsų gyvenimo kokybę, o kiek iš tikrųjų viską valdo mūsų jausmai ir apskritai psichologija. Man, kaip mąstytojui (žinau, iš to ką čia skaitėt net neateitų mintis taip mane pavadinti), tai kelia labai daug nerimo, nes galbūt užuot analizavus ir ieškojus atsakymų reikėtų susitelkti į meditaciją, vien tam, kad nebemąstyčiau? Žinau, kad dabar auditorijoje paliks ranka vedama smug veido išraiškos, su mintimi kad visur reikalingas balansas, taip pat ir mąstymo klausimais, bet balansas iš esmės kartais atrodo, kaip lengviausias kelias, kuriame galima tiesiog pasirinkti tai, kas patogiausia iš abiejų stovyklų, turint neapibrėžtą ir aptakų požiūrį (taip, žinau, čia galima pasiginčyti, bet dabar nenoriu tuo užsiimti). O kas iš tikrųjų giliai širdyje nori eiti lengviausiu keliu? Juk tai baisiai neįdomu. Ir tada būtų gerokai mažiau priežasčių skundams, o juk skųstis ir bambėti yra taip smagu. Ar ne? Ne..? Grįžtant prie mąstymo, niūrūs būna tie momentai, kuomet suvoki, jog turi atsakymą ar bent paaiškinimą sunkumus kėlusiai būsenai, bet tuo pačiu supranti, kad tas supratimas nieko nekeičia. Supranti, kad mašina nevažiuoja tvarkingai, nes viena padanga yra kiaura. Bet kas iš to, jei tu esi vidury niekur, be įrankių, atsarginės padangos ir mobilaus telefono. Niekas nepasikeičia. Išskyrus tai, kad žinome, dėl ko esame ten kur esame. Ir nepaisant to vistiek tokia situacija mus slėgs, nors viskas ką galime daryti yra tiesiog laukti. Kodėl protas dažniau užrakina, nei išlaisvina? Norisi sakyti, kad jeigu suvokimas veikia neigiamai, tai greičiausiai iki galo kažko nesuprantame ir tiesiog reikia daugiau pagalvoti, bet kaip dažnai tai iš tikrųjų veikia? Kaip dažnai mes užuot ieškoję sprendimų savo galvose turėtume tiesiog eiti pavėjui negalvodami kur ir kam?

Anksčiau čia kalbėdamas apie politiką, esu pasidalinęs mintimi, kad domėjimasis politika dažniausiai veda į neviltį ir kitas neigiamas emocijas ir kad galimai gerokai sveikiau yra tiesiog nesidomėti tuo. Panašios mintys dabar ateina ir apskritai kalbant apie, pavadinkim, filosofavimą. Begalinės prasmės ir atsakymų paieškos taip pat retai veda prie pasitenkinimą ir laimę suteikiančių atsakymų. Ypač, jei tam atsiduodama visu protu, nepaliekant vietos kompromisams, konstantinėms idėjoms, kurios galėtų suteikti stabilumo su sąlyga, kad jos nebeliečiamos ir nebeanalizuojamos. Pasirinkus mąstymą, neretai protas tampa savo paties kalėjimu, kuris užrakina esmę vardan jos radimo. Begalinė kančia ir klaidžiojimai. Ir tada lieka klausimas, ar laimingas gyvenimas yra pakankama kaina atsisakymui ieškoti atsakymų.

apie susitaikymą

tikėjimas

Man, kaip nepraktikuojančiam ateistui (suprasti, nesistengiantis visiems aplinkiniams tikintiesiems įrodyti kokie jie neteisūs), šitas žodis kartais atrodo trigdančiai nepritaikomas mano asmeninėje pasaulėžiūroje. Aišku, tikėjimas nebūna vien religija grįstas, tačiau daugelis kitų temų, kur būtų galima panaudoti šitą žodį visuomet iškelia klausima, kiek tai išties tikėjimas, o kiek žinojimas/suvokimas. Į galvą ateina muzikalaus komiko Tim Minchin mintis, apie į orbitą išskrendančius žmones dėl jų pasirinkimo netikėti gravitacija. Kol dar šakės nepagalastos ir deglai neuždegti noriu pasisakyti apie religiją ir tikinčiuosius. Mano akimis beprotiškai (pun intended) gražu atrasti save ar savo pilnatvės ingridientų bet kokioje veikloje, taip pat ir religijoje. Jeigu žmogus iš to gauna ramybės, supratimo ar tiesiog vienokių ar kitokių atsakymų, tai yra nuostabu. Tiesą sakant kartais į tokius žmones žiūriu su baltu pavydu, nes mano mąstymas sulituotas taip, kad būtini logiški paaiškinimai, taip atveriant krūvą skrynių, kuriose kapstytis galima be galo, ieškant tiesos ir atsakymų. Su žavesiu žiūriu į tokius žmones tol, kol jie nesiima agresyviai teigti, kad jų tiesa tiesiausia ir kad visi neatradę jų stabo yra paklydėliai. Bet šitoje vietoje iškyla kita dilema, kuri kartais truputį neduoda man ramybės. Palaikau sąžinės laisvę, tačiau tuo pačiu manau, kad yra objektyviai moralių dalykų (apie tai daugiau paskaityti galima Sam Harris knygoje “The Moral Landscape”). Ši mintis remiasi į visuotinės kančios kiekį, lyginant su toks pačios visuomenės laimės kiekiu. Pavyzdžiui, objektyvu būtų teigti, kad visuomenė, kurioje nemušami vaikai, yra laimingesnė ir sumoje patirianti mažiau kančios, nei visuomenė, kurioje fizinės bausmės yra norma. Ir vat šitoje vietoje pramuša disonansas, nes galima rasti eilę dalykų, kurie vienoje kultūroje priimami kaip norma, o kitoje kaip žmogaus kankinimas ir kančios skatinimas. Kai kuriais atvejais tai glaudžiai siejasi su religija, kaip pavyzdžiui šariatas. Eiliniam, prie laisvės pratusiam vakariečiui, mintis taip suvaržyti moters laisvę atrodo nemoralu, tačiau moterys gyvenančios tokioje kultūroje neretai tai savo galvose paverčia teigiamu reiškiniu, nes na, tiesiog tokia tradicija. Ir tada kalbant apie objektyvią moralę pasidaro neramu, kad galima matyti kančią, turėti logiškus argumentus prieš procesus sukeliančius tą kančią, tačiau tuo pat metu grumtis su klausimu, o kuri pusė yra teisingesnė? Kalbant apie nūdienos kontekstą akivaizdu, kad yra galybė žmonių, kurie smurtą artimoje aplinkoje sugeba pateisinti, kaip neklibinamą pasaulio veikimo principą, tačiau nepaisant tų žmonių požiūrio, juk akivaizdu, kad teiginys muša, bet myli yra savaime absurdiškas. Bet žmonės susitaiko ir gyvena su įvairiausiomis, keistomis ir žalingomis pasaulėžiūromis. Ir šioje vietoje grįžtant prie religijos pasidaro neaišku, ar išties blogai yra skleisti savo ideologiją tiems, kurie dar nėra priėmę jos į savo gyvenimus. Galbūt šie žmonės išties žino geriau. Bet tas pats galioja ir ateistams, agnostikams, budistams, veganams ir visokiems kitokiems –ams. Kažkurie iš jų galbūt yra teisūs, o gal net ir visi. Arba nei vieno. Vat čia ir pasimetu kalbėdamas apie tikėjimą, bei šio žodžio praktinį pritaikymą savo gyvenime, nes betkoks gyvenimo modelis iš esmės reikalauja tikėjimo, tam, kad stumtų į priekį ir padėtų išlaikyti ar tiesiog kurti naujas vertybes ir idealus. Bet kaip minėjau, kai kuriais atvejais galima tiesiog pasiklysti ieškant to pamatinio tikėjimo, kai galimai toks net neegzistuoja, žiūrint iš žmogaus proto perspektyvos.

What if I am wrong? Bet tai savaime nepadaro kitų teisesniais, nei tu. Kvantinė tiesa, kuomet vienodai įmanomi ir prasmingi yra visi galimi idėjos rezultatai. Bet visi žino geriausiai ir dažniausiai natūraliai nori gero kitiems, taip bandydami jiems parodyti savo į laimę vedančią tiesą. Ir čia norisi prieiti prie vienos universalios išvados. Kad prieš pradedant pačiam gerinti pasaulį savo nugludinta pasaulėžiūra, reikia sugebėti atverti ir atrakinti protą naujoms idėjoms ir požiūriams. O tada imti skleisti savo pačią svarbiausią gyvenimo teoriją, nuolat išklausant ir priimant tai, ką sako jūsų oponentai, net jeigu ideologiniame spektre jūs esate tobulos priešingybės, taip libdant ir tobulinant savo pačių teisiausią tiesą.

tikėjimas