Apie laisvę

Paskutinįkart, turbūt, apie ją skaičiau Durkheim’o žodžius. Žmogus niekad nėra laisvas, jei nėra suvaržytas. Nes tuomet jis į visas puses draskomas savo įgeidžių…
Atsakomybė. Patikimumas.
Ramybė.

Gan keistas dalykas. Įsivedus internetą namie, pakriko mintys. Susidrumstė protas.
Nors sutapimai, pilna jų.
Ir pilnatis. Ant gatvės katinų, bėgančių nugarom anapus.

Išsitiesti. Ir šokti. Per naktį, lyg tamsų sodo tvenkinį, tokį mažą, bet talpinantį mėnulį…
Palikti nerimą. Pamiršti netikrumą.
Nors dar vakar (ar kada?) buvo minčių likti žemai, taip arti, kaip arti turi būti, kad užuostum dirvą. Arti gyvenimo. Arti realybės. Kiek galima stovėti tarp vartų…
Kaip kartais norisi gyventi.

Apie laisvę

Amžius aplink daro savo..   Kalbos neša mažiau prasmės, šuo baigia gyvenimą. Ne vienerius metus kaukė naktimis.
Kas žino, gal nujausdamas, kas artėja.
Mes lyg ir suprantam, nuo pat pradžių. Akimirką užsimiršo, palėkė, kol suklupo. O toliau… nieko. Gyvenasi, kol išeina.

Tuščia. Tuščias parkas, pilnas inkilų ir nežiemiškai šilto vėjo. Murzina gulbė ir tas pats vėjas stumiantis atgal sunkias ir tamsias duris. Nors už jų- tik smėlis…

Aside