Amžius aplink daro savo..   Kalbos neša mažiau prasmės, šuo baigia gyvenimą. Ne vienerius metus kaukė naktimis.
Kas žino, gal nujausdamas, kas artėja.
Mes lyg ir suprantam, nuo pat pradžių. Akimirką užsimiršo, palėkė, kol suklupo. O toliau… nieko. Gyvenasi, kol išeina.

Tuščia. Tuščias parkas, pilnas inkilų ir nežiemiškai šilto vėjo. Murzina gulbė ir tas pats vėjas stumiantis atgal sunkias ir tamsias duris. Nors už jų- tik smėlis…

Aside

Kaulai. Rodos, tepalaiko.
Kai vietoj suglebimo čia pat, vidury gatvės, tarp srauto, kasdienio srauto žmonių, lyg kažkokios jėgos, pėdų prilimpančių ir atsiplėšiančių nuo tako… eini toliau. Lyg judanti konstrukcija. Toli nuo už pusmetrio rudens lapuose beiskuičiančio voveriuko.
Kartais taip netikra… lyg lipdukas ant mandarino. Nei čia priklausai, nei labai naudingas… kažkam norėjosi palikti ženklą. Ir tiek.

Aside