Akmeninė katė pabėgo arba ‘ką apie gyvenimą’

  Saldus mažyčių šešiakampių kvapas. Riebios lervos skrynioje ir po žeme.
Kas primena… karstas- irgi tam tikra skrynia.
Pakėlus akis nusitiesia žvaigždių saitai.  Nelaisvos. Net būdamos toli. Emile Durkheim’as rašė, kad žmogus laisvas tik kai susisaisto. Kitaip mes amžiais vergautume savo nenumaldomiems troškimams. (Tylus ‘aš galėčiau, tik nenoriu’).
Svarsčiau, ar išties yra žmonių, esančių tik patys sau. Vienui vienų.
Atmetus fikciją (ir garsesnį ‘Into the wild’ ).
Šiaip ar taip, galas visų vienodas.
‘Vienas, vienas kaip pirštas’, sako senas filmo balsas galvoje. Ta pati laiptinė metaliniais turėklais. Išplėšimas.
‘Pasaulis laužo kiekvieną ir po to daugelis tampa tik stipresni palaužtoje vietoje. Bet tuos, kurie nenori palūžti, jis užmuša’.  (‘Atsisveikinimas su ginklais’)

   Nesiliauja kaukusios sirenos. Nugyvenę didžiąją dalį vieni ir yra užmuštieji..? Vaizdą  kiek blaško stereotipai, lyg pirštai, virpėjimą perėmus vandeniui.
Atgal į realybę… turbūt kiekvienas turi savo kampelį be butaforijos. Kur laikas atrodo tikras, neegzistuojantis. Ir sapnai kartais taip išvargina… realiau už gyvenimą. Mirus. Ne tada, kai pasitiki tuo, kas šialia.

  P.S. Argi yra kuo skųstis, kol vis atrandi kažką naujo ir įstabaus (gal dar ką sudomins Švankmajeris?)

Akmeninė katė pabėgo arba ‘ką apie gyvenimą’