Apie galią

Stalo medis miršta. Syvai tūno nebent kažkur giliai, po plonyte žieve. Tarsi šiam pasauly nebebūtų to mažo… ko?  Augalų vaiduokliai. Bet ne apie tai dabar… rodos, pasakysi ‘gyvuos’, ir taip ir bus. Tarsi žodžiai it stiprios virvelės laikytų ir temptų jį į  ateitį.
Jis medis. Ąžuolas, klevas… šiaip fikusas.
Šičia ima trūkti bevardės giminės. Panašiai, kaip su angelais. Lytis ne toks jau svarbus dalykas, kai nekalbama apie dauginimąsi.  O jie atsiranda iš sporų, spalvotų dulkių, byrančių jums iš galvos. Taip dingsta šauniausios idėjos. O gal atsiranda… nelygu, kokį pasaulį matai.

Taip pat akyse, lyg stalo medžiai, merdi ir žmonės… izoliuoti baltumos, apibrėžti juodų ratilų. Savam saugumui. Nors iš pradžių skaudėjo. Kai kojos nebelietė minkštos žemės, kai šaknys buvo  apkapotos, kad tilptų į ramios vienatvės indą… Gali augti ir vienas.

Bet ar žinai tą jausmą, kai susiduri su kuo nauju… protaujančiu, panašiu į tave. Ne klausimas. Ėjimui.

O dabar… nutils triukšmas, laikomas muzika, subliukš puikybė…. dings visa

Ir šlamės galybė lapų. Šlamės, sėdint po vėsiu šešėliu

Apie galią

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *