Apie pasaulėjautą

Taigi.. ir vėl laukimas. Ir vėl žvakės. Kartais visai gerai pabėgti nuo purvo, triukšmo, to, kas, rodos, teršia ir taip tuščiai išgraužtą vidų. Jausmas, lyg kartočiau savus žodžius.

Ima atrodyti, kad norai pildosi. Bet kitavertus… ar kai dėl ko nors pasijunti laimingas… ar tada ir nesumąstai, kad to norėjai? Nes žodis ‘svajonė’- jau seniai paskendęs sąmonės sutemose. Nes lengviau nuo to nusisukti.
Bet ar ne išsipildymo metu pasijunti gyvas? Štai, kas paverčia gyvuoju mirusiuoju… Nesugebėjimas tikėti.
Apsižvalgyk. Kiek dar atsisakiusiųjų… prarastųjų. Nykstančių, kol paskutinėms dienoms einant nebepaklūsta nė savas protas.
Mums reikia tikėti savo norais. Iš to atsiranda kažkas gero.

***
Pasaulėjauta. Išties, įdomi tema. Būna, per lėkimą net nesusimąstai. O… kur esi dabar?
Tai, kaip priimi pasaulį, negali būti įgimta. Tai formuota metų metus. Lęšis, surenkantis šviesą į tamsų vidaus kambarį. Na, nebūtinai tamsų.

Už lango vėjo srovės plevena lapus, skamba varpai, krankia varnas… Kur esu aš?
Atrodo, neveikiančioj degalų kolonėlėj. Senoje, kur visa ką apėmę augalai. Su kuprine stovi vienas keliautojas. Būna, klausosi žmonių, supranta, bet nevisad girdi. Kad ir kokia kalba kalbėtų… Ir kiti panašiai keliauja. Mato veidą. Siekia sielos. Lyžteli savo.
Išeina.

***
Vis dar įstrigusi mintis, kad pilnos laimės nebūna. Bet tobulybės nebuvimas trupa.
Pamažu…

Apie pasaulėjautą

One thought on “Apie pasaulėjautą

  1. Hebergement web says:

    Taip ir gyvenam su ta “dorovinga” bibline nomadine sveciu, o ne seimininku pasauleziura, pasaulejauta,- tokie jos ir vaisiai- matome visur aplinkui…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *