apie principus ir šuniukus

Kelis kartus per pastaruosius mėnesius į mano galvą atėjo pasvarstymai apie principingumą ir apskritai principus. Per tą laiką atėjo pažinimas, kad kraštas kuriame auga žmogus, bendruomenės dydis bei socialinė aplinka turi labai didelės įtakos tam, kaip bus suprantami šitie terminai. Principingumo sąvoka su kuria užaugau aš ir kurią savo galvose turėjo daugelis aplinkinių žmonių, buvo daugmaž “asmens užgaidų motyvuotas neracionalus užsispyrimas”. Dėl to pasakymas “iš principo” nors ir neša savyje kažkiek asmeninių įsitikinimų, tai labiausiai yra lengvai paniekinantis priežodis, reiškiantis dažniausiai kažkokį daugiau ar mažiau blogą poelgį. “Iš principo nepaskambinau” reikš ne įsitikinimų ir vertybių motyvuotą poelgį, bet piktą menantį neapgalvotą, bet patenkinantį savo vidinį, niekas nežino kokį tiksliai, bet, akivaizdu, blogą asmenybės gabalą. Paminėjau ugdžiusį kraštą, nes teko susidurti su žmonėmis, kurie augę aplinkoje labiau nutolusioje nuo sovietinio nuolankumo ir alergijos betkokiam išsišokimui, turėjo įsikalę arčiau apibrėžimo esančią šios sąvokos reikšmę. Aišku, daugelis nepripažins, kad principingumas jų galvoje yra savaime blogas reiškinys, tačiau vargu ar dažnas suras teigiamų pavyzdžių (gerai, tikrai bus kas ištrauks kokį aktyvistą, kuris ką nors daug išvermės ar pasiaukojimo reikalavusio darė vardan savo įsitikinimų, bet ir tai, sunku įsivaizduoti daugumą tai vadinant principingumu, o ne kokiu iš savęs kilnesniu terminu). Ir tai yra keista, nes kai pagalvoji, kiekvieną patriotiškos dūšios žmogų einantį į kariuomenę ar netgi iškeliantį prie savo namo trispalvę būtų galima vadinti principingu, bet neteko girdėti šito apibūdinimo šitoje srityje. Dažnai net ir žiniasklaidoje kalbant apie politikų sprendimus šis žodis naudojamas fone, kuris per daug neskiria dėmesio priežastims, taip irgi paliekant bent jau abejonę, kiek principingumo faktas yra teigiamas dalykas. Man atrodo, kad principingumas savaime yra geras dalykas, jeigu jis turi pagrindą. Aišku, čia būtų galima klausti, bet ar išties tai nėra užsispyrimo forma? Aklas ir nemotyvuotas bei be galimybės augti ir tobulėti principingumas turbūt ir yra tas blogasis, daug kam pažįstamas variantas, ir čia iškyla problema, kad daugelis yra taip pratę prie tos formos, kad gerokai per retai sustojama pasidomėti ir suprasti motyvacijas to užsispyrusio siaurapročio, prieš jį identifikuojant kaip užsispyrusį siauraprotį. Ypač, jei kalba eina apie kažką, ką mes gi puikiai žinome ir suprantame, nes mums kartojo ir po to mes sau kartojome tai kaip mantrą dalį gyvenimo. Ne ne, mes čia nesame užsispyrę, nes mes pritampam, o tai, savaime suprantama, negali būti blogai. Kad ir kaip ten bebūtų, linkiu jums visiems principingumo, o ne įkalto užsispyrimo, bei atskirti šiuos du dalykus.

Reikėtų atskiro įrašo, bet šiandienos mintyse yra dar viena tema, tad lai būna double-feature (kuri dalis čia B kategorijos, nuspręskit patys).

Turbūt visiems teko matyti žaidžiančius šuniukus, kurie kartais per daug įsijautę per stipriai krimstelį savo bičiulį? Internetą turit, nepatikėsiu, kad nesate kažko tokio matę. Tai va. Žaidžia tie šuniukai, kažkuris dar nesuvokdamas savo jėgos ir įtakos aplinkai per daug įsijaučia ir vat įkanda. Apkandžiotasis šuniukas iškart cypteli, o pirmasis atsitraukia išgirdęs skausmą reiškiantį garsą, taip geriau suprasdamas savo jėgas ir kad gali sukelti skausmo savo artimam. Antras galbūt tada išmoksta, kad išreiškus skausmą, teigiama aplinka stengsis nustoti jį kėlusi. Žodžiu, visi patobulėja. Aišku, šuniukų galvose visa tai taip neskamba ir vargu ar apskritai kažkaip tai skamba, tačiau instinktų lygmenyje visa tai išmokstama. Žinot, algoritmai. Žmonėms irgi panašiai būna, tačiau laikui bėgant ir plečiantis pasauliui susiduriame su vis įvairesniais šuniukais, kurie na, pakankamai protingi mokytis iš savo elgesio, kartais net jeigu nėra akivaizdaus atsako. Įkanda kažkas, bet mes matom, kad, na, gi blogo tos akys nenori, o kadangi visi esame iš esmės jautrūs savo realizacijai pasaulyje ir bijome suklysti, tai pagalvojame, kad gal nereikėtų dabar bartis už tą įkandimą, susipras, taip daug geriau bus pačiam žmogui, beto, pirmas kartas, kas čia tokio. Po kiek laiko vėl įkandama ten pat, bet juk ne nuolat taip, o ir gal lyg ir silpniau šįkart, tai greičiausiai juk netyčia, nepadoru būtų žeminti tiesiai į akis pasakant, kad taip nebedarytų, nes juk blogo nenorėta! Taip laikas bėga, ir vis pasitaiko tie įkandimai, vis randame kažkokių paaiškinimų, o ir beveik pratę esame, nors ir skauda truputuką, iki kol vieną, kaip tyčia, mums blogą dieną per stipriai įkanda mums. Tada nei noro, nei motyvacijos nebūna nutylėti, tada ir pasakom, kad, velnias, gi negalima šitaip, kad apskritai, ne tik dabar, bet apskritai toks elgesys nėra geras. Tačiau dažnai čia iškyla bėda, kad visą laiką iki šiol tylėdami, mes iš esmės sakėme, kad viskas čia gerai su tokiu elgesiu, net jeigu ir turėjo abejonių tas, kur kanda, laikui bėgant įsitikino, kad ta vieta lyg ir neskauda, tad viskas čia gerai. Bet įsivaizduokit, kaip skambėti turi pareiškimas, kad tai, ką karts nuo karto darei, kas būdavo priimta, staiga virsta, neva, blogu elgesiu? Tai arba tu ilgą laiką elgeisi blogai ir neteisingai, kas jau savaime yra kažkokia nesąmonė, kurios priimti nesinori arba čia meluoja ir dabar tau bando kąsti, ko, atrodo, nesi nusipelnęs. Vienu atveju tiesiogiai pajauti agresiją nutaikytą į save ir tada instinktyviai pradedi gintis, kitu atveju pajauti netiesioginę agresiją, kaltinimą dėl savo blogumo, kurį, reikia pripažinti, puoselėjo kitas žmogus, kas reiškia, kad tau leido elgtis blogai ir dabar dėl to kaltina, koks nesąžiningumas, iš esmės tai juk irgi puolimas, provokacija, reikia gintis. Moralas koks? Šuniukai normalesni žmonės kartais būna (siaubas, kaip sunku rašyti net juokais tokią mintį, kai pats labiau mėgstu kates). Iš tikrųjų, tai tokios hipotetinės situacijos eigos metu, visi dalyvaujantys joje spėja vienu ar kitu metu pabūti neteisiais. Aišku, norint galima užsispirti ir sakyti, kad vat tas kur tylėjo pradžioje yra neteisus, nes tylėjo ir galiausiai sukūrė neišvengiamą situaciją savo naivumo dėka! Bet palaukit, sakys kitas, argi nesam mes visgi žmonės, o ne šuniukai, ir ar neturėtume protu naudotis mokymuisi iš patirčių ir kartais be pykčio pripažinti klydę? Ir iš esmės, tai jokio skirtumo, prie kokios išvados prieitų šie beveidžiai veidai iš minios, rezultate skauda visoms pusėms ir nepradings tas skausmas vien įrodžius, kuris čia dėl to kaltas.

apie principus ir šuniukus

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *