apie santykį su valstybe

Kalbėdami apie pilietiškumą žmonės neretai, nors iš esmės siekdami balanso šiuo klausimu žmonių galvose, perlenkia į dalinai žalingą ekstremumą, pilietiškumą paverčiant tiesiog patriotizmu. Ir nors apie tai kalbantys žmonės retai apibrėžia, kas jų suvokimu yra patriotizmas ir pilietiškumas, arba tiesiog nenurodo skirtumo tarp šių sąvokų, aš pabandysiu bent savam tekstui nubrėžti šias ribas. Apibrėžimai, deja, nelabai skirsis nuo žodynuose ar pirmuose interneto paieškos rezultatuose nurodomų. Pilietiškumas, tai iš esmės vos ne teisinis santykis su valstybe. Tai yra, valstybės įstatymų laikymasis plačiąja prasme ar aktyvus bandymas inicijuoti pokyčius, esant visuomenės gerove pagrįstam poreikiui, bei pareigų, ateinančių su įstatymais laikymasis. Tuo tarpu patriotizmas yra nebūtinai argumentų turintis garbinimas ir mylėjimas valstybės, jos kėlimas, bent jau asmeniniame lygmenyje, į pirmą vietą. Iš esmės, pilietiškumas yra racionalus santykis su valstybe, o patriotiškumas – emocinis. Nors skirtumas ir aiškus, tačiau labai dažnai šios sąvokos persipina ir pasivadina viena kitos vardu kasdieniame gyvenime. Priežasčių tam būtų galima rasti įvairiausių, tačiau man įdomiausias yra globališkumo žmonių suvokime stygius, kuris žmogaus ir valstybės santykį paverčia į žmonos ir smurtaujančio vyro santuoką, kuris nors ir muša, bet myli, o jei myli, tai nėra reikalo bėgt, o be to, ką žmonės pagalvos? Tas negalėjimas pabėgti ir paverčia pilietiškumą patriotizmu, kuomet žmogaus pareiga tampa neapykantos rodymas kitataučiams. Aišku, nereikėtų pamiršti tradicijos, tautinės kultūros ir kitų būtent su konkrečia valstybe surištų dalykų, tačiau ar išties tai turi prasmę? Pavyzdžiui neseniai teko stebėti diskusiją, kurioje viena pusė kalbėjo apie tai, kad lietuvių kalbos švietimo programoje turėtų būti gerokai daugiau užsienio rašytojų darbų bei jų analizės, o kita kritikavo tokį požiūrį, kaip savos kultūros atsisakymą ar apskritai dvasios tuštybę, jei lietuvių autorių literatūra atrodo nepakankamai iškalbinga ir prasminga. Iš esmės viena pusė nori mokytis iš pasaulio ir suprasti pasaulį, kita nori laikytis tradicijos. Tada iškyla klausimas, ar galima vien savame kieme būnant sugebėti jį sutvarkyti taip, kad tai būtų visiems priimtina ir faina? Aišku, kad galima, jei iš to kiemo nieko neišleisim ir nieko neįsileisim. Bet ar nieko neprimena tokia mintis kalbant apie valstybes? Negana to, kad tokia idėja yra žalinga ir stabdanti tobulėjimą, šiais laikais ji yra apskritai neįmanoma. Ir yra žmonių, kurie tokias mintis matys, kaip skatinimą deginti tautodailės muziejus, bei Lietuvos autorių literatūros skyrius bibliotekose, nes, matyt, jei neversi jaunimo tuo domėtis, tuomet niekam tai nebebus įdomu. Visa kultūra ir tradicija yra vertinga, jei ji priimama ir vertinama apie ją mąstant, o ne vien dėl to, kad taip yra, kad toks jau kraštas, kad čia mūsų šaknys ir kad tiesiog mokykloje mokytoje vertė skaityti Žemaitę. Taip galiausiai žmonės ir įauga savame kieme, burnodami ant tų, kurie spinduliuodami kažkuo nepažįstamu ateina iš kitur. Dėl to gryna patriotizmo idėja mano manymu yra daugiau stabdantis tautos tobulėjimą įrankis, nei ją sauganti ar puoselėjanti idėja. Na, jei gyvybės palaikymo aparato nelaikysime saugančia priemone… Tuo tarpu buvimas piliečiu turėtų reikšti, kad tu priimi ir palaikai sistemą kurioje gyveni (arba nuosekliai stengiesi ją objektyviai tobulinti visuomenės labui). Paprasta ir aišku, jei nepatinka valdžia ar sistema kurioje gyveni, šiais laikais iš daugelio valstybių gali paprasčiausiai emigruoti ten, kur jausiesi geriau. Nebent dėka tradicijos ir globalizacijos neigimo nemokėsi svetimos kalbos ir neturėsi atviro proto kitokiai kultūrai.

Kaip ir visuose santykiuose, jeigu tai neveikia ir iš savęs nesistengi to sutaisyti, tuomet pykti ir elgtis destruktyviai yra paprasčiausiai kenkimas visiems susijusiems.

Nors taip ir neatrodo, bet mano manymu, buvimas pilietišku parodo gerokai didesnę meilę valstybei, nei buvimas patriotu. Tai sistemos ir visumos priėmimas su savais pliusais ir minusais, vedantis į nuoširdų ir nuoseklų tos visumos tobulinimą. Dėl to mane ir slegia patriotizmo ir pilietiškumo suplakimas į vieną visumą, kuomet buvimas piliečiu aiškinamas kaip besąlygiška meilė valstybei, stovėjimas už ją bet kokia kaina, pirmoje vietoje būtent tą stovėjimą ir pastatant, visumą ir sistemą paliekant kaip detales, kuriomis rūpintis galima, bet nėra būtina. Tada ir prasideda nepilietiškas elgesys, kuomet žmonės mokyti mylėti valstybę pradeda manyti, kad valstybė taip pat besąlygiškai nemyli jo. Nors iš tikrųjų, valstybė niekuomet ir neturėtų žadėti laimės (na, išskyrus politikus prieš rikimus, kurie išimtinai bando būtent tai ir žadėti). Valstybė pažada specifiškai sutvarkytą žaidimų aikštelę, kurioje turi susikurti laimę pats. O jei šioje aikštelėje trūksta asmeninei laimei būtinų čiuožyklų ir nėra prošvaisčių, kad jų atsiras daugiau, tuomet ar nebūtų racionaliausia išeiti į kitą aikštelę nepykstant, kad į pirmąją ateis žmonės iš aplinkinių kiemų, kuriems sūpynių ir čiuožyklų santykis čia yra tiesiog tobulas?

kaziuko mugė

apie santykį su valstybe

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *