Radau atsakymą. Neišsakytą, ne lauktą, bet sulauktą. Tokį pat, bet atvirkščią. Iššvirkščia, bet siūlės dar negraužia. Pasiūlys ir sugrauš.

Rytoj užges, o gal liepsnos lik galo. Liks gal šviesos ir geriau matysis dagtys, kad atspindys dar neišnyktų, su kuriuo apkeista vietom. Pakeistos vietos, keistos vietos.

Bet vis tiek, rytojus pasakys arba kaiptik tylės užtušavęs atsakymą. Tuščia ir vėl. O gal ir ne. Per daug praleista piešiant į priekį. Bet atsigręžus per daug pribraukymų, kimūs žodžiai – neišskaitysi. O dabar reikia rašyt toliau ir žodžio nepradėsi juk nežinodamas jo pabaigos. O baigtis turi, nes kitaip, kam jis išvis jei vis taip švysčios be prasmės. Prasmės šviesoj nereikia, bet žodžiai turi baigtis. Jei prasidėjo tai ir baigsis. Galima ir pabaigtus juos apvedžioti, vedžiojant link prasmės save. Neįprasta ir keista ir norisi sustot, išbraukt, patraukt, pakeist, bet keista kartais paprasčiau. O gal ir ne. Juk paprasta niekad nebuvo. O pakeist norėtųs.

Nors ko norėt, kai viskas pavogta. Iš šian bei ten, kad šiandien būtų dėl rytojaus. Nes rytojus neklaus iš ko jo šiandien pastatyta. Tik gaila, kad raktų pakabukas nulūžo.