Telkinys

Ir būna momentų, kai negali užmigti.
Laikas lyg guma, didžiulė, kaip kelias, ant kurio atsiduri tamsoje. Balta juosta.

Kai pripažįsti, ateina nuovargis. Jaukiai skrebant pieštukui.
‘Miškas ošia smagiai’.

Neautentiški prisiminimai. Atrodo, kitokių nelabai yra. Bent žvelgiant kažkur.
Prisimenant dažnai išeitų įsivaizduoti tikrą. Beveik.

Iliuzija, kad nereikia.

Iškilus kitam įrašui, kurio čia nėra,
ką prisimenat iš… iš.

Ir kartais perlieja pykčio banga. Ramumoje, kaip užmynus nematomą ir vertikalų vandenyną.
Žinai, apie ką aš…
Grįžtant prie laiko, kaip kandies sparnai,
susiskleidžia,
atsiveria, slenka valandos ir tik grįžus namo-
devynios, vidurnaktis, paryčiai,

dingę kituose vandenynuose draugai.
‘Ji pasveiks’.

Iki

Telkinys

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *