Gūdus ruduo, gelsva šviesa

Ruduo guldo vienas po kito kolegas studentus… Ir lėtai lėtai padeginėja velnio medžių viršūnes. Daug jų, bet didieji pirštai niekur neskuba.
Nebeskubam ir mes.

Prieš porą dienų iš lauko atsklido balsai: ‘It stopped raining. It’s a miracle!’.
Trumpas tas stebuklas buvo, bet truputis saulės tarp liūčių man patinka.

Dienose daug abejonių. Ateitis nesustodama deda žingsnius, ‘rytoj’ paversdama į vakar, praeitą savaitę į seniai… Ir grįžta jausmas, tas pats, kaip vėl stovint ant kalvos, keliant vėjui, atsivėrus tolumai.
Atrodo, dienos neša išminties. Kaip bitės medų. Pamažu, kartais spalvotą (Prancūzijoje ir taip būna, kai jos apsivalgo saldainių). Medų, kurį galiausiai lyg skystą auksą pasiima žmogus, mainais cukrinio sirupo įpildamas.
Ir tos savos mintys, per laiką subrandintos, gyvenimo srovėj į kažką kita išsimaino. O gal tetampa šuoru, skraidančio milžino nugara, nuo kurios pakilus bent trumpam žvilgetli savom akim, grįžti, pilnais plaučiais vasariškai rudeniškos nakties. Nors tas ‘trumpam’ drauge ir visad.

Rudeniški rytai ir vakarai. Atsibundi- gūdu. Jau pasitraukė saulė iš kambarių. Ankstyvos paskaitos nuvedė prie maudynių naktimis. Kaip senais laikais, kai dar mažutėm pėdutėm pratindavausi prie karšto vonios vandens. Ir grįžta vakarui šiluma. Iš praieties. Lyg kūrentųsi namų krosnis, jaukiai degtų gelsvos lempos ir širdy būtų ramu ramu, priimant viską taip, kaip yra. Ir džiaugiantis tuo.

Turbūt, tai- ilgesys, kurio vardas jau kiek banalus…

Gūdus ruduo, gelsva šviesa

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *