nušvitimai

Neabejoju, kad daugelis iš jūsų esat susidūrę su nušvitimo momentais, kuomet ilgą laiką gvildentas klausimas ar idėja, kurios kampai nevisai tiksliai iki šiol suėjo, taip paima, magiškai atsisuka ir naglu žvilgsniu taria “o dabar žiūrėk kaip čia viskas iš tikrųjų yra“. Norisi įsivaizduot, kad būtent taip ir ne kitaip jautėsi didieji mokslininkai ir atradėjai kuomet įvykdavo lūžis toliau nulėmęs mūsų gyvenimų supratimą tokį koks jis yra dabar. Ir manau, kad tai galioja net ir iš esmės daug neigiamo potencialo turintiems atradimams. Kaip pavyzdžiui atomo skaldymas ir galimai iškart po jo atradimo sekusi mintis, kad tai gali tapti visą griaunančiu ginklu. Įsivaizduoju, kad net siaubingo potencialo suvokimas nesumenkino to momento euforijos. Maždaug reikėjo to, bet nevisai to, ir gal net rezultate nuo to bus tik blogiau, bet tai veikia, ir neaiškinkit jūs man, kad čia kažkas blogo yra, man ir pačiam tai aišku.

Šitie pasvarstymai, kaip jau galėjot įtarti, atėjo paties apšviesto nušvitimo šviesoje. Į detales kol kas nežinau ar labai velsiuosi, bet problema visoje šitoje situacijoje yra ta, kad aš turiu tokį labai šachmatinį mąstymą, kurio dėka labai didelis kiekis minčių greit būna įvaromos į šachmatą (supraskit, situaciją be išeities). Dėl to nors esamu metu ir kamuoja kažkas panašaus į didį džiugesį (principai tiesiogiai džiugiai to įvardinti neleidžia), kad vat, kažkas pasidarė aiškiau ir kad dabar viskas iš esmės keičiasi, nors ir iš esmės niekas nesikeičia, nu bet, apšvietimas pasikeičia, tai dabar matosi naujos detalės, bet iš esmės niekas nesikeičia, bet dabar užtat atsirado naujas pretekstas kitam nušvitimui, nors iš esmės tai niekas esamu metu ir nepasikeičia, žodžiu, mintį pagavot.

Kad ir kaip ten bebūtų, natūraliai ateina pasvarstymas, kažin kokia dalis žmonių nuolat būna per žingsnį nuo asmeninių nušvitimų, kurie galėtų pasukt gyvenimą nauja (pozityvumo dėlei sakykim, kad dar ir teigiama) kryptimi, bet jau po ilgų ieškojimų yra nuleidę rankas arba tiesiog nežino, kad jų kasdienybėje dar viena lemputė nepamaišytų. Įprantam mes prie tos oranžinės senų lempučių šviesos ir net nepagalvojam, kad jaukiau galėtų būt pakeitus baltom ekonomiškom. Čia pastebiu jau truputį per dažnai pasikartojantį motyvą savo tekstuose, tai bandymas parodyt kitiems žmonėms kažką gero, ko jie dar nežino, kad jiem reikia. Vieni sako, kad kartojimas padeda įsimint, kiti, kad tai nuobodu ir neoriginalu, bet nepaisant to, šią idėją gi sėkmingai Jobsas pasauliui pardavė, ir dabar visi turi devaisus, kurių net nemanė, kad jiem gali prireikti. Tai va, grįžtant prie apšvietimo. Juk pažįstat žmonių (būkit sąžiningi, ir patys tokie galimai esat), kurie akivaizdžiai jiems aktualius klausimus paliko savo gyvenimo nuošaly, nes susikaupė per daug bagažo ir racionalu buvo atsikratyti papildomo svorio. Ar tai būtų sferos savęs realizavimui ieškojimas, ar santykiai reikalavę daugiau nei nuo metu galėjot duot ar tiesiog kažkuo visad traukusi ir žavėjusi idėja, kuriai trūko suvedimo. Bet niekur tas palikta bagažas nedingsta (na gerai, priklauso nuo konkretaus atvejo, nes kartais ir dingsta), tad galima atsigręžt ir pabandyt išspręst tą rebusą, užuot ėmusis eilinio sudoku iš šeštadieninio laikraščio, tam, kad numalšinti tvarkos ieškojimo poreikį.

nušvitimai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *