Pagal Juodą Vaivorykštę

‘a black rainbow

Bent in emptiness

over emptiness…

but flying’

T. H.

Būna, kad skaitant poeziją kartais vis dar lieki nustebintas, kad ir kaip atsiragautum klišių ar to magiško realumo, verčiančio autorius atrodyti netikrais stikliniais dariniais, amžinybėje pūvančiais už pasaulio ribų, tarsi mediumus, siejančius mus su kažkuo, šnekančius kalba, kuri mūsų kraujyje, nors jau pamiršta…

Grįžtant už šitų žodžių, čia atsiranda Ted Hughes. Pastebėtas jau prieš daugelį metų.
Iš dalies gera, kai žinai apie ką nors nedaug ir trūkumą užpildai pats. Idealizuoji. Gal dėl to kartais trumpos eilės reiškia tiek daug. Kaip ir migloti išsireiškimai.
Gal dėl to kelios jo eilutės apie avis ir naktį taip užbūrė…

Ir štai po tiekos metų vėl žvelgiu į jo teksto dalis. Šįkart- Crow, ‘Juodoje Vaivorykštėje’.

Kai esi vienas geriau girdi mintis. Ir tylą. Kurios nebesinori žeisti. Bet su mintim ji dera, apsigaubia  švelniu jų šiltumu. Netikru, žinoma. Tuo, kuris dabar keliauja raitas ant galvos skausmo.
Geriau, nei nieko, aišku.

Pats esi niekas. Menkas. Dėžutėmis kaip etapais, skirtingais kadratukais, laipsniais ir kvalifikacijom lipdomas.

Mintis, kad ateityje gailimasi to,kaip gyventa, vis sugrįžta. Bet pažvelgi atgal… ir ar tikrai kažko gailiesi? Nelabai ką norisi keisti.
Dabar truputį kas kita. Bet tos juodos skylės irgi turi prasmę. Net jei neatrodo, kad labai gyvenai.

Jungtis su Hughes. Kilo minčių, kad ‘Crow’ gimsta iš to, į ką pažvelgi atsisukęs atgal. Kai jau matai kažką blogiau už juodąsias skyles. Dėl to negalima leisti sau supūti.

Varnas perkerta slieką, Dievo vienintelį sūnų- mirtį (vienas ir tas pats),  pusiau.

“He stuffed into man the tail half
With the wounded end hanging out.

He stuffed the head half headfirst into woman
And it crept in deeper and up
To peer out through her eyes
Calling its tail- half to join up quickly, quickly
Because O it was painful…”

    ‘Juoda Vaivorykštė’- tai esė rinkinys. Apie kultūros nuosmukį. ‘Crow’- vienas pavyzdžių, pasak autoriaus. Nes dabartinis menas nekovoja su nihilizmu. Jis pats tapo bjaurastim, šlykštumu, įkūnijančių mūsų gyvenimus, plėšomus modernumo.
Kad ir kaip bebūtų, ‘Crow’ su visu savo šleikštuliu man kalba. Bet geriau nežinoti per daug; raištis ant akių- teisinga.

Pagal Juodą Vaivorykštę

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *