Kartais čia rašau su beveik konkrečiomis temomis galvoje, kurios pavirsta beveik konkrečiais tekstais apie tai. Kartais prisėdu rašyti ir tiesiog žiūriu kas tą kartą gausis. Bet tiek vienu, tiek kitu atveju vis stengiuosi praskanuoti galvoje ankstesnius tekstus, ar nesikartoja mintys ir temos. Nes, žinote, kažkodėl būtų blogai, jei porą kartų parašyčiau apie tą patį. Nors iš esmės tai visai ne. Nors protas neturėtų būti baigtinis daiktas, kur pasiekiami pakraščiai, bet kartais taip jau sutampa, kad tos pačios idėjos vis išlenda į priekį ir nori būti pastebėtos. Dėl to, manau, atsisakysiu to nuoseklaus stebėjimo, ar nesikartoja čia mintys. Atskiria tas stebėjimas nuo daugybės galimų tekstų, kurie naujomis spalvomis pakalbėtų apie seną. Dar viena priežastis, dėl kurios norėčiau atsisakyti to stebėjimo, yra tai, kad kartais nebeišeina susekti, kur kurios mintys buvo išsakytos. Prieš metus diskutuojant su prarastaisiais, prieš savaitę šio meto kompanijoje, prieš tris mėnesius šitame bloge, ar tiesiog keliasdešimt kartų prabėgo galvoje per pastarąją savaitę. Visa tai susimaišo ir tampa vienu. Kartais sustabdant norą parašyti apie tai. Įdomu, kaip kartais suveikia atmintis. Kartais faktą, kad esu kalbėjęs konkrečia tema įrašo, bet neįrašo kur. Tuo pačiu kartais įrašo visą dieną prieš pusantrų metų, su tąkart išsakytom idėjomis, bet neįrašo praėjusios savaitės dialogo, kuris, žinau, bet nepamenu, kad turėjo kažką svarbaus savyje. Tarsi kaskart patiriant aplinką būtų ridenami kauliukai nulemsiantys kiek tos informacijos liks galvoje, o kiek ne. Taip būna dienų, kai nors tu ką, nesėkminga ranka pasitaiko, nepaisant objektyviai įvertinamos įvykių svarbos.

Dar kart atsiprašysiu už šį įrašą (pirmas atsiprašymas buvo nebylus, kažkur pradžioj teksto), pagrinde dėl to, kad čia vargu bus išplėtota tema ar bent kažkiek struktūruotai apie kažką pakalbėta. Šiandien čia tiesiog kalbėsiu ir greičiausiai kartosiuosi per daug dėl to nesukdamas galvos. Sako, geras idėjas pasikartoti yra sveika. Šiuo atveju, teks pasitenkinti tiesiog idėjom. Kartais savo tekstuose čia lengvai save pašiepiu dėl vienokių ar kitokių mąstymo apraiškų, pakritikuoju idėjų vertę ir kitaip netyčiomis ginuosi nuo kažko. Nuo baisaus skaitytojo, kuris supras viską, pamatys kiek tai tuščia ir balsu ar nebyliai išjuoks. Ir išties ilgą laiką net vengiau rodyti žmonėm savo tekstus dėl tos priežasties. Lig šiol truputį baisoka, bet kaip ten sako, reikia išeit iš komforto zonos, net jeigu kalba eina apie internetinius tekstus, kuriuos perskaito kokie keturi žmonės. Aš tikiu savo tekstais, bet nepasitikiu jais. Nerašau netiesos, esamu laiku visuomet rašau tiesą, kuri kartais laikui bėgant, aišku, gali pasikeisti. Kvantinė tiesa. Viskas gali būti teisinga vienu metu, net ir priešybės. Nepasitikiu, nes nevisuomet žinau, ką čionais įdedu. Kas paslapčiomis prasprūdo pro tankias proto grotas ir rado savo vietą tekste. Tikiu, kad būna tokių dalykų, bet bijau, kad tai pastebėti galima tik iš šalies.

Dabar rašant po truputį užslenka liudesys, atvestas klausimo sau, o kam ir kodėl visgi rašau? Šiandien, turbūt, nes noriu. Bet neapleidžia nerimas, kad yra gilesnių, užmaskuotų priežasčių, dėl kurių po truputį ir atslenka debesys. Gal ne tiek dėl kažko užmaskuoto, o dėl to paties nerimo, kad turėtų būti kažkas čia daugiau apart noro. Nes, na, gi visad būna. O blogiausiu atveju galima ir tą patį norą išskrosti, išskaidyti į detales ir grynas idėjas ir pasakyti, kam ir kodėl, išnarsčius vargšo noro maitą. Makabriško žavesio galvoje sukėlė toks idėjų vaizdavimas. Galbūt dėl to, kad dabar atrodo, jog neretai mano galvoje taip ir atrodo mąstymo procesai. Paaukojamos iš savęs galinčios funkcionuoti mintys skrodimam, kurie turėtų vesti link aukštesnių ir grynesnių atsakymų. Grynumas čia svarbiausia. Tą grynoji nedaloma visko šerdis, kuri viską paaiškintų. Nėra jos, aišku, nes ne taip veikia pasaulis, bet to iki galo turbūt niekad tvirtai nepripažinsiu, nors kartais išties nemalonu teptis rankas kaikurių idėjų krauju. Įpratimas daro savo.

Įdomu ar kadanors viso šito gailėsiuos. Tiek minčių skrodimo, tiek rašymo apie tai čia, tiek apskritai rašymo čia. Ne dėl to, kad būčiau labai linkęs kažko gailėtis, priešingai, yra labai nedaug dalykų, dėl kurių galėčiau pasakyti, kad gailiuosi, bet kartais taip nutinka, kad kuomet iš esmės tikrai nebegali kažko pakeisti, atsiranda tas natūralus poreikis to gailėtis. Laikas parodys. Kokia tuščia frazė, a? Kaip lietus lis, o saulė švies, nors pastaroji kadanors visgi nustos, bet kita vertus ir laikas galbūt kadanors baigsis, tai viskas tvarkoj su šituo palyginimu.