supratimas ir laimėjimai

Vienas labiausiai gąsdinančių su žiniomis susijusių fenomenų yra tai, kad didelė dalis mūsų sukauptos informacijos yra absoliučiai bevertė esamuoju laiku. Aišku, galima rasti išimčių, kaip pavyzdžiui konkrečios problemos sprendimas, kuris iškart duodą rezultatą, tačiau net ir šiuo atveju, ta prasme, kurią turiu galvoje, žinios ne retai būna nevertingos. Noriu iškart informuoti, kad aš čia nebandysiu aiškinti, kokie beprasmiai yra teoriniai mokslai ar kitaip stoti prieš žinias. Priešingai, nors informacijos gavimo laikotarpiu ji nebūtinai yra vertinga, tačiau neretai gyvenime susiklosto vienos ar kitos aplinkybės, kuomet prieš penkis metus skaityto sociologo mintys (kurios tuo metu atrodė aiškios ir logiškos) vieną dieną beplaunant indus nušvinta naujoje šviesoje, atskleisdamos vertę, kurios tuo metu pasiekti tiesiog dar negalėjau. Čia vėlgi, viena iš tų nerimą keliančių situacijų, kuomet dalinuosi, bet galvos kamputyje kirba mintis, kad gal čia aš vienas turiu laiku nediagnozuotą negalią, kurios dėka man gaunasi taip, o kitiems tuo tarpu yra priešingai. Kad ir kaip ten bebūtų, norisi tikėti, kad praeities, dažniausiai teorinė, informacija nugula mąstyme suprasta, tačiau ne iki galo, kol susiklosto aplinkybės padedančios išties suprasti tai.

Nepamenu ar čia jau esu kalbėjęs apie supratimo lygius, bet užuot patikrinęs archyvą leisiu toliau lietis mintims, nes ir taip per retai pastaruoju metu rašiau, o čia dar imsiu ir užsiimsiu blaškymusi. To tai jau nebus. Taigi, supratimo lygiai. Pirmą kart su šita idėja susidūriau prieš gerus porą metų, kuomet kontekste kurio dabar nepamenu, man buvo aiškinama, jog dalykus galima suprasti, ir suprasti suprasti (supraskit giliau suprantamas supratimas, suprantat?). Tuo metu man tai atrodė truputį kvaila mintis, nes jeigu žmogus koncepciniame lygmenyje kažką supranti, koks čia gali būti aukštesnis supratimas? Gi nepaboldinsi minčių, kad ryškiau matytųsi. Tačiau su laiku vis atsirado situacijų, kurios, dažniausiai dėka kitų žmonių, leido suprasti, apie ką tąkart buvo kalbama. Kuomet dėstant kažkokią idėją sulaukęs pritarimo, tačiau tokio neužtikrinto ir iki galo nepriimto iš žmogaus, kuriam tai nebūdinga, pasidarė aišku, kad gali būti gilesnis supratimas už tiesiog koncepcijos apčiuopimą. Bandant tai paaiškinti į galvą ateina palyginimas su menine patirtimi (sako, kad panašiai veikia ir religinė patirtis, bet šito nepažįstu, tad negarantuoju už netikslumus šitų visiškai abstrakčių teorinių minčių), kuomet užuot matęs šiek tiek juokingai atrodančio žmogaus su perkreiptu veidu ant tilto paveikslą, pajauti nebylų šauksmą, neviltį ir skausmą nešamą to vaizdo. Neabejoju, kad visi yra tai patyrę viena ar kita forma. Ar tai būtų muzikos kūrinys, paliečiantis iki ašarų, ar tobulai subalansuota filmo scena, kurioje pajaučiama veikėjų motyvacija ir susiliejama su jų suvaidinta, bet tuo metu tikra būsena. Aišku, galima paimti ir dekonstruoti tą filmo sceną į detales, paaiškinant kaip kiekviena iš jų prisideda prie tokio stipraus poveikio, aprašyti tai ir pateikti kitam žmogui, tačiau vargu ar tas aprašas turės tokį efektą. Netgi nebūtinai tos pačios scenos peržiūra kitam žmogui turės tą patį efektą, nes galbūt kontekstų skirtumai bus pernelyg dideli, kad sugeneruotų tokią pat patirtį, tačiau nepaisant to, antrasis žmogus galės perskaitęs tą aprašymą suprasti daugiau ar mažiau apie ką eina kalba. Manau, kad panašiai veikia ir daugelis mūsų priimamos informacijos. Ne visuomet ją priimam pajusdami ir suprasdami esmę ir pasiliekam tik objektyvią santrauką to, kas ateityje gali sužydėti visomis savo prasmėmis, iki galo suprantant.

O dabar grįžtant prie nušvitimų plaunant indus, kuomet prieš penkis metus turėjau sociologijos paskaitą, teko susidurti su grubiomis didžiųjų sociologų idėjų santraukomis, tarp kurių buvo galios santykiu grįsta teorija (žiauriai gėda tiksliai neprisiminti Weberis tai buvo ar Marksas). Tuo metu su pateiktu informacijos kiekiu tai atrodė kaip visai racionali mąstymo forma, turint omenyje to laikmečio kontekstą ir kitas detales. Tačiau vat, šiandien, plaunant indus atėjo mintis, kad iš esmės visos veiklos mūsų gyvenime remiasi į poreikį laimėti. Laimėti prieš kažką, prieš kitus žmones, prieš konkrečius kitus žmones, prieš visuomenę, prieš pasaulį, prieš save. Prieš ką nors laimėti. Ir visuomet yra tas kitas polius, kuriam reikia kažką įrodyti. Kai kuriais atvejais, laimėjimai gali būti su aiškiai apibrėžtu siekiu ir oponentu, kaip pavyzdžiui olimpinio bėgiko siekis būti greičiausiu – laimėjimas aiškus, pagerinti konkretaus žmogaus pasiektą rekordą. Kitais atvejais tai gali būti ir tiesiog siekis sukurti šeimą, laimėjimas prieš tradicijos neigimą ar visuomenės spaudimą. Bet visais atvejais tai bus laimėjimas prieš kažką. Galių santykis, kuris varo į priekį. Aišku, dabar pasidarė baisu, kad aš tiesiog savais žodžiais perfrazuoju vieno iš tų minėtų barzdotų dėdžių teoriją apie visuomenę varančius mechanizmus, tad čia ir sustosiu. Bent man smagu, kad kažką naujo atradau. Gal ir jūs pasidžiaugsit.

supratimas ir laimėjimai

2 thoughts on “supratimas ir laimėjimai

  1. Gilesnis supratimas tikrai yra, bet jis labai netoli nuo voodoo (bent man), kaip gerai aiškini apie meno galią, jinai tokia neapčiuopiama beveik mistinė, bet išnaudojama kiekvienam žingsnį. O dėl poreikio laimėti tai tikriausiai esi teisus, kad ir kiek aš bandžiau jį savyje neigti, viskas baigiasi tik giliai užslėptu noru pajusti savo šlovės penkiaminutę (kuri tikriausiai man būtų labai skaudi). O galios santykis visada yra, niekur nuo jo nepabėgsi. Man baisiausia kad dabar žmonija atvirai susiskaldžiusi į daugelį konkuruojančių grupių, kartais atrodo keistas visa to tikslas (gal besidauginančios mašinos, o gal mes simuliacijoje (tai daug ką paaiškintų) http://www.simulation-argument.com/simulation.html

    1. z says:

      Susikaldymas į grupes ypač slogus pasidaro suvokiant, kad nemaža dalis grupių kovoja už tą patį, tik nesugeba to ištransiliuoti taip, kad kitos, tomis pačiomis mintimis gyvenančios grupės suprastų, jog nė velnio jos ne priešai.
      Simuliacijų teorija jau kurį laiką, atrodo, nebeturi kelti abejonės, nes tiek daug logiškų argumentų už tai, kad belieka susitaikyti ir gyventi toliau, imant iš gyvenimo teigiamas patirtis, kol neišsitrynė mūsų bitai.
      https://www.theatlantic.com/science/archive/2016/04/the-illusion-of-reality/479559
      rekomenduotis straipsnis ta tema

Leave a Reply to Žygimantas RGB Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *