tikėjimas

Man, kaip nepraktikuojančiam ateistui (suprasti, nesistengiantis visiems aplinkiniams tikintiesiems įrodyti kokie jie neteisūs), šitas žodis kartais atrodo trigdančiai nepritaikomas mano asmeninėje pasaulėžiūroje. Aišku, tikėjimas nebūna vien religija grįstas, tačiau daugelis kitų temų, kur būtų galima panaudoti šitą žodį visuomet iškelia klausima, kiek tai išties tikėjimas, o kiek žinojimas/suvokimas. Į galvą ateina muzikalaus komiko Tim Minchin mintis, apie į orbitą išskrendančius žmones dėl jų pasirinkimo netikėti gravitacija. Kol dar šakės nepagalastos ir deglai neuždegti noriu pasisakyti apie religiją ir tikinčiuosius. Mano akimis beprotiškai (pun intended) gražu atrasti save ar savo pilnatvės ingridientų bet kokioje veikloje, taip pat ir religijoje. Jeigu žmogus iš to gauna ramybės, supratimo ar tiesiog vienokių ar kitokių atsakymų, tai yra nuostabu. Tiesą sakant kartais į tokius žmones žiūriu su baltu pavydu, nes mano mąstymas sulituotas taip, kad būtini logiški paaiškinimai, taip atveriant krūvą skrynių, kuriose kapstytis galima be galo, ieškant tiesos ir atsakymų. Su žavesiu žiūriu į tokius žmones tol, kol jie nesiima agresyviai teigti, kad jų tiesa tiesiausia ir kad visi neatradę jų stabo yra paklydėliai. Bet šitoje vietoje iškyla kita dilema, kuri kartais truputį neduoda man ramybės. Palaikau sąžinės laisvę, tačiau tuo pačiu manau, kad yra objektyviai moralių dalykų (apie tai daugiau paskaityti galima Sam Harris knygoje “The Moral Landscape”). Ši mintis remiasi į visuotinės kančios kiekį, lyginant su toks pačios visuomenės laimės kiekiu. Pavyzdžiui, objektyvu būtų teigti, kad visuomenė, kurioje nemušami vaikai, yra laimingesnė ir sumoje patirianti mažiau kančios, nei visuomenė, kurioje fizinės bausmės yra norma. Ir vat šitoje vietoje pramuša disonansas, nes galima rasti eilę dalykų, kurie vienoje kultūroje priimami kaip norma, o kitoje kaip žmogaus kankinimas ir kančios skatinimas. Kai kuriais atvejais tai glaudžiai siejasi su religija, kaip pavyzdžiui šariatas. Eiliniam, prie laisvės pratusiam vakariečiui, mintis taip suvaržyti moters laisvę atrodo nemoralu, tačiau moterys gyvenančios tokioje kultūroje neretai tai savo galvose paverčia teigiamu reiškiniu, nes na, tiesiog tokia tradicija. Ir tada kalbant apie objektyvią moralę pasidaro neramu, kad galima matyti kančią, turėti logiškus argumentus prieš procesus sukeliančius tą kančią, tačiau tuo pat metu grumtis su klausimu, o kuri pusė yra teisingesnė? Kalbant apie nūdienos kontekstą akivaizdu, kad yra galybė žmonių, kurie smurtą artimoje aplinkoje sugeba pateisinti, kaip neklibinamą pasaulio veikimo principą, tačiau nepaisant tų žmonių požiūrio, juk akivaizdu, kad teiginys muša, bet myli yra savaime absurdiškas. Bet žmonės susitaiko ir gyvena su įvairiausiomis, keistomis ir žalingomis pasaulėžiūromis. Ir šioje vietoje grįžtant prie religijos pasidaro neaišku, ar išties blogai yra skleisti savo ideologiją tiems, kurie dar nėra priėmę jos į savo gyvenimus. Galbūt šie žmonės išties žino geriau. Bet tas pats galioja ir ateistams, agnostikams, budistams, veganams ir visokiems kitokiems –ams. Kažkurie iš jų galbūt yra teisūs, o gal net ir visi. Arba nei vieno. Vat čia ir pasimetu kalbėdamas apie tikėjimą, bei šio žodžio praktinį pritaikymą savo gyvenime, nes betkoks gyvenimo modelis iš esmės reikalauja tikėjimo, tam, kad stumtų į priekį ir padėtų išlaikyti ar tiesiog kurti naujas vertybes ir idealus. Bet kaip minėjau, kai kuriais atvejais galima tiesiog pasiklysti ieškant to pamatinio tikėjimo, kai galimai toks net neegzistuoja, žiūrint iš žmogaus proto perspektyvos.

What if I am wrong? Bet tai savaime nepadaro kitų teisesniais, nei tu. Kvantinė tiesa, kuomet vienodai įmanomi ir prasmingi yra visi galimi idėjos rezultatai. Bet visi žino geriausiai ir dažniausiai natūraliai nori gero kitiems, taip bandydami jiems parodyti savo į laimę vedančią tiesą. Ir čia norisi prieiti prie vienos universalios išvados. Kad prieš pradedant pačiam gerinti pasaulį savo nugludinta pasaulėžiūra, reikia sugebėti atverti ir atrakinti protą naujoms idėjoms ir požiūriams. O tada imti skleisti savo pačią svarbiausią gyvenimo teoriją, nuolat išklausant ir priimant tai, ką sako jūsų oponentai, net jeigu ideologiniame spektre jūs esate tobulos priešingybės, taip libdant ir tobulinant savo pačių teisiausią tiesą.

tikėjimas

2 thoughts on “tikėjimas

  1. Religijos ar ir nekenčiu, nes bent katalikiškumas, tai skausmo ir kančios garbinimo religija, vaikystėje buvau vedamas į bažnyčią ir man ten visai patikdavo, žinoma aš tada netikėjau, paauglystėje man iš vis ne religija galvoje buvo, bet kai pasireiškė liga, supratau kiek daug žalos padaro iš vis žinojimas kažkokių religinių tiesų ar ritualų.
    Dabar man labiausiai prie širdies anonimų idėjos apie tai kad pats turi susikurti savo Dievą, vienintelis reikalavimas jam, kad jis būtų mylintis. O kad, kažkas saugo, rūpinasi, duoda kitą galimybė supratau ne kartą ir patyriau ir skaudžiai ir kasdieniškai. Man iki šiol baisoka, kad aš atsidūriau savo paauglystės svajonių pasaulyje cyberpunk’e.

    1. z says:

      Man patinka mintis, kad mūsų dabartinis pasaulis aprašytas prieš amžių atrodytų kaip rimta distopija. Tragedija ir laimėjimas tuo pačiu.
      Mintis, kad kažkas saugo ir rūpinasi kažkaip natūraliai pakeičiau terminu “sėkmė”. Galiausiai susitaikiau su nuostata, kad geriausiai neturėti Dievų, prisiimant visą atsakomybę, su klaidomis ir nuopelnais, sau. Tam tikra prasme atsakomybę prieš savo Dievą pakeičia atsakomybė prieš visą pasaulį ir save. Tai skatina, o kartais ir spaudžia pasitemti.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *