Mačiau: The Haunting of Hill House


Kažkur buvau nugirdęs, kad The Haunting of Hill House yra visai neblogas serialas, tad kažkurį vakarą ieškodamas lengvo turinio ekrano mirksėjimui, kuris kuriam laikui išlaisvintų nuo kartais ne visai produktyvių minčių, pamatęs šį pavadinimą nusprendžiau duoti jam šansą. Tai buvo labai prastas pasirinkimas tokiai motyvacijai, nes ganėtinai greit mintys pradėjo suktis apie vaizduojamas temas, tad teko susitaikyti, kad nebus tai lengvai suvartojamas serialas be prasmingo turinio.
Prieš pradėdamas žiūrėti šį serialą nesidomėjau jo autoriais, nei produkcijos, nei turinio, į pavardes pažiūrėjau tik pabaigęs serialą ir manęs visiškai nenustebino tai, kad kūrėjas ir režisierius anksčiau dirbo prie sėkmingų holivudo siaubo filmų, o scenarijus yra adaptacija šešiasdešimties metų senumo novelės, kuri laikoma viena geriausių istorijų apie vaiduoklių namą. Ir jeigu jau prarandate susidomėjimą, nes tai siaubo serialas apie vaiduoklius, norėčiau pastebėti, kad tai nėra grynas šiuolaikinio siaubo pavyzdys, kur viskas statoma ant jausmų iššaukimo šokiruojant ir gąsdinant, o visą žmogišką turinį paliekant kaip šalutinius istoriją papildančius paviršutiniškus dialogus. Turbūt remiantis šiuolaikiniais standartais netgi būtų galima šitą serialą pavadinti šeimos drama su siaubo elementais, bet man norisi tikėti, kad toks ir turėtų būti geras siaubas – kuomet dėmesys sutelkiamas į žmonių santykius, vidines sroves, o pabaisos tėra simboliškos tų jausmų materializacijos (užsiimant perdėtu analizavimu, seriale galima rasti bemaž visų vaiduoklių atsiradimo psichologines priežastis). Ir netgi pats siaubas čia nepiknaudžiauja staigiais gąsdinimais ar ypač šokiruojančiais vaizdais – išlaikomas ganėtinai sveikas balansas tarp teroro ir įtampos, kas manau gali būti pakeliama net didžiausiems siaubo nefanams.
Nekalbėsiu apie patį siužetą, nes tai daugiau ar mažiau tai, ką įsivaizduotumėte galvodami apie vaiduoklių namo istorijas, tik, aišku, savitomis ir dažnai ganėtinai kūrybingomis detalėmis (o kalbėti apie tokias detales būtų tiesiog žiūrėjimo gadinimas). Nepaisant tvirto siužeto, mano manymu, geriausia serialo dalis yra nagrinėjamos temos, kurios eina lygiagrečiai to, kas rodoma, tad priklausomai nuo vartojimo įpročių šis serialas gali būti tiek įdomus įtemptas mistinis serialas su gera istorija, tiek ganėtinai rimta žmogiškos psichologijos ir santykių studija. Na, arba kažkas per vidurį, nes kartas nuo karto ypač stengtasi pabrėžti apie ką kalbama tuo metu, o pabaiga netgi ganėtinai tiesiogiai išvardina kai kurias viso serialo metu vystytas temas.
Tos temos iš esmės sukasi apie žmogišką kančią, kuri ateina iš kaltės, baimės, priklausomybės, vienatvės, traumos, nostalgijos ir galimai kitų proto reiškinių, kurie gali atimti iš žmonių laimę (o argi ne tokia ir buvo simbolika vaiduoklių literatūroje nuo neatmenamų laikų?). Dėl viso to, priklausomai nuo asmeninio polinkio įžvelgti temas medijoje bei savo paties traumų ir stabilumo, šis serialas gali būti tiek pamokančiu ir įkvepiančiu, tiek skausmingai žeidžiančiu.
Produkcijos kokybė, kaip ir priklauso tokio tipo produkcijai, ganėtinai aukšta. Kinematografija nors galbūt vietomis buvo pasiduodanti žanro klišėms, tačiau nebuvo nuobodi ar blaškanti, apstu labai estetiškų kadrų, bendrai maloni akims patirtis. Aktoriai, nors nemaža dalimi jauni ir nelabai žinomi, sukūrė labai įtikinamus personažus, kad net tos vietos, kur akis trūktelėtų pamačiusi keistą aktoriaus sprendimą, dėl įsivaizduojamos komplikuotos personažo motyvacijos gali atrodyti visai suprantamos.
Bendrai, ganėtinai aukštos kokybės serialas, su daugiasluoskne istorija, kurią galima priimti tiek kaip vaizdingą fantastiką, tiek kaip simbolių kupiną dramą. Rekomenduoju. Man paliko didelį įspūdį ir ne ką mažiau minčių.

Mačiau: The Haunting of Hill House

Leave a Reply

Your email address will not be published.