apie susitaikymą

Turbūt daugelis iš jūsų esate girdėję mintį, kad žemė ir žmonija yra nuolatiniame pavojuje. Čia kalbu apie asteroidų keliamą grėsmę, kurios išvengti, galimas daiktas, nėra įmanoma, nes aptikti tokį dangaus kūną skriejantį link mūsų planetos beveik taip pat paprasta, kaip agnostikui pamatyti tą arbatinuką mėnulio orbitoje – mes tiesiog neturime technologijų, kurios galėtų garantuoti saugumą nuo šitos grėsmės. Baisoka, bet abejoju ar daugeliui šita idėja sukels tiek nerimo, kad naktimis būtų sunku užmigti. Na, gal yra keletas astronomų, kuriems ši problema prisideda prie nemigos, tačiau paprastam žmogui tai, atrodo, neturi reikšmės. Juk ne mūsų galioje garantuoti saugumą nuo tokios nevaldomos pasaulio pabaigos. Ir išties, kuomet suprantame, kad kažkas yra visiškai ne mūsų galioje, tai dažniausiai nustoja mus varginti. Bent kalbant apie globalinio mąsto problemas. Tas darbo pokalbis vykęs užvakar, kur jūs neteisingai išgirdę klausimą truputį nusišnekėjot, aišku, neleis jums užmigti, nes išties labai norėjot to darbo, ir galbūt visiškai susimovėt. Bet rūpintis dėl to taip pat absurdiška kaip rūpintis dėl pasaulio pabaigos. Nebe jūsų galioje tai suvaldyti ir kaip bus taip bus. Bet net to suvokimas neleidžia ramiai gyventi. Čia galima pradėti svarstymus, o iš kur gi atsiranda toks skirtumas, bet, turiu pripažinti, tik tuščiai švaistyčiau skaitytojų laiką, nes akivaizdu, kad tai, kad liečia mus kaip individus visuomet mums kels gerokai daugiau emocijų, nei platūs, visą žmoniją apimantys klausimai. Ir nesvarbu, kad pakankamai dažnai kažką pakeisti mums asmeniškai liečiančiuose procesuose mes turime tiek pat galios, kaip savo pačių rankomis sustabdyti klimato kaitą. Ir dažniausiai mes tai puikiai suprantame. Mes puikiai suprantame, kiek kartais mažai galios turime (o kartais ir visai neturime) kažką pakeisti, bet tai netrukdo mums dėl to kentėti, nes o gal, nes gi tai taip svarbu. Tuo pačiu kartais nuleidžiame rankas žinodami, kad išties galime kažką pakeisti, bet baimės ir neužtikrintumas mus nuo to sustabdo.

Ir čia iškyla nerimą keliantis klausimas, kiek iš tikrųjų mūsų protas ir suvokimas nulemia mūsų gyvenimo kokybę, o kiek iš tikrųjų viską valdo mūsų jausmai ir apskritai psichologija. Man, kaip mąstytojui (žinau, iš to ką čia skaitėt net neateitų mintis taip mane pavadinti), tai kelia labai daug nerimo, nes galbūt užuot analizavus ir ieškojus atsakymų reikėtų susitelkti į meditaciją, vien tam, kad nebemąstyčiau? Žinau, kad dabar auditorijoje paliks ranka vedama smug veido išraiškos, su mintimi kad visur reikalingas balansas, taip pat ir mąstymo klausimais, bet balansas iš esmės kartais atrodo, kaip lengviausias kelias, kuriame galima tiesiog pasirinkti tai, kas patogiausia iš abiejų stovyklų, turint neapibrėžtą ir aptakų požiūrį (taip, žinau, čia galima pasiginčyti, bet dabar nenoriu tuo užsiimti). O kas iš tikrųjų giliai širdyje nori eiti lengviausiu keliu? Juk tai baisiai neįdomu. Ir tada būtų gerokai mažiau priežasčių skundams, o juk skųstis ir bambėti yra taip smagu. Ar ne? Ne..? Grįžtant prie mąstymo, niūrūs būna tie momentai, kuomet suvoki, jog turi atsakymą ar bent paaiškinimą sunkumus kėlusiai būsenai, bet tuo pačiu supranti, kad tas supratimas nieko nekeičia. Supranti, kad mašina nevažiuoja tvarkingai, nes viena padanga yra kiaura. Bet kas iš to, jei tu esi vidury niekur, be įrankių, atsarginės padangos ir mobilaus telefono. Niekas nepasikeičia. Išskyrus tai, kad žinome, dėl ko esame ten kur esame. Ir nepaisant to vistiek tokia situacija mus slėgs, nors viskas ką galime daryti yra tiesiog laukti. Kodėl protas dažniau užrakina, nei išlaisvina? Norisi sakyti, kad jeigu suvokimas veikia neigiamai, tai greičiausiai iki galo kažko nesuprantame ir tiesiog reikia daugiau pagalvoti, bet kaip dažnai tai iš tikrųjų veikia? Kaip dažnai mes užuot ieškoję sprendimų savo galvose turėtume tiesiog eiti pavėjui negalvodami kur ir kam?

Anksčiau čia kalbėdamas apie politiką, esu pasidalinęs mintimi, kad domėjimasis politika dažniausiai veda į neviltį ir kitas neigiamas emocijas ir kad galimai gerokai sveikiau yra tiesiog nesidomėti tuo. Panašios mintys dabar ateina ir apskritai kalbant apie, pavadinkim, filosofavimą. Begalinės prasmės ir atsakymų paieškos taip pat retai veda prie pasitenkinimą ir laimę suteikiančių atsakymų. Ypač, jei tam atsiduodama visu protu, nepaliekant vietos kompromisams, konstantinėms idėjoms, kurios galėtų suteikti stabilumo su sąlyga, kad jos nebeliečiamos ir nebeanalizuojamos. Pasirinkus mąstymą, neretai protas tampa savo paties kalėjimu, kuris užrakina esmę vardan jos radimo. Begalinė kančia ir klaidžiojimai. Ir tada lieka klausimas, ar laimingas gyvenimas yra pakankama kaina atsisakymui ieškoti atsakymų.

apie susitaikymą

2 thoughts on “apie susitaikymą

  1. Aš kažkaip kalbėdamas su draugais ir artimaisiais priėjau išvados, kad žmonės visiškai nebijo greitos apokalipsės, net jos laukia ir sako: “jei dvėst tai geriau dvėst visiems kartu” žinoma yra ir visa atskira grupė žmonių nuolat besiruošiančių kataklizmams.
    Mane dažniausiai nervina suvokimas, kiek daug galimybių aš praleidau (ir čia tikriausiai neteisingai sakau praleidau, lyg tai būtų buvę didelėje mano kontrolėje) gal tiksliau sakyt praplaukė pro šalį. Tik dabar 33 metų aš vėl kaip paauglys išmokstu gyventi šia diena ir plaukti, galima sakyti pasroviui, pasiirstant apsiuostyti aplink (ir dėl to nuolat save griaužiu). Dėl politikos ir filosofavimo tikrai pritariu, tai dalykai tik gilinantys klausimą: “ar pasaulis visada buvo tokiam chaose, ar aš tik dabar geriau informuotas”…

    1. z says:

      Savigrauža yra prakeiksmas, kuris neretai kovoja prieš išties teigiamus dalykus. Sako, kad galima nuo išsivaduot, bet asmeniškai paliudyt to dar negaliu. Bet gyventi šia diena yra, manau, vienintelis teisingas sprendimas. Nors kartais pasaulis ir skatina gyventi kitaip.
      Va va, ir net tas suvokimas, kad galo nėra tų atsakymų ieškojimui ir kad taip brendama tik į gilesnį urvą, nepadeda nuo atsitraukt, kad ir kaip destruktyvu tai būtų.

Comments are closed.