Turbūt visi esat girdėję apie netyčinį plagijavimą, kuomet giliai iš pasąmonės išlenda kažkokia labai faina ir gudri idėja, kurią įgyvendinus paaiškėja, kad kažkas jau anksčiau tai padarė. Ir netgi labai panašiame kontekste/formoje. Ir nebežinai žmogus, zeitgeistas čia ar tiesiog smegenai trolina. Vieniems tai nutinka dažniau, kitiems rečiau, tačiau man, atrodo, kad tai nutinka nuolat. Idėjos ir planai ateina į gyvenimą kaip kokiam paliegusiam ir mažiau kanibalistiškam Kirbiui (toks kompiuterinių žaidimų personažas, kuris suvalgęs priešininką įgauna jo galias. žodžiu Lekterio spirit animal). Kartais tiesiogiai suvokiant, kad va, tai ką dabar matau noriu pakartoti savaip, o kartais paslapčiomis ir iš minties gelmių, kai net nesuvoki kad plagijuoji. Pirmu atvejo atvejo pavyzdys būtų kolegos pradėtas, pavadinkim (čia ne nuvertinant, o tiesiog, nerandant tinkamesnio žodžio), blogas, kurio forma ir poetiškumas žavi ir tiesiogiai primena tai, ką ilgą laiką norėjosi pabandyti sukurti ir pačiam. Bet tada pagaunu save, kad va, jeigu bandyčiau ir pats kažką tokio daryt, tai jau būtų kaip ir plagijavimas, vienoks ar kitoks (nors iš esmės tai ne), o tiesiogiai savinantis, rezultatas vargu ar gautųsi įdomus, ir nesvarbu kad kažkada jau buvo minčių apie tokios formos raišką, bet na vis tiek, na suprantant, gi būna taip, ne? Na, ir dar būna netyčinio plagijavimo atvejai, kuomet sugalvoji labai konceptualią fotografijų seriją, didžiuojiesi atlikimu ir idėja, o tada po metų atrandi, kad žiauriai panašų projektą yra atlikęs kitas, menininkas, kurio pavardė labai neraminančiai girdėta, ir tada žmogus pasimeti, pavagei dalį idėjos ar visgi ne.
Kad ir kaip ten bebūtų, plagijavimas kūryboje, tyčinis ar netyčinis, yra gan dažnas reiškinys, su kuriuo vienaip ar kitaip yra susidūrę visi kuriantys žmonės (noriu tikėti). Gerokai baisiau būna, kuomet pagauni save plagijuojant gyvenimo fragmentus. Taip pasirinkau ir pirmąsias savo studijas, nes kažkas užsiminė, kad visai smagi specialybė būtų, o ir man visai tiktų. Bent laiku iš ten pabėgau, kai susipratau, kad gal nevisai man tai. Net kai kurie ryšiai su žmonėmis buvo užmegzti panašiu pagrindu. Žodžiu, daug visko.
Pradedant į krūvą dėti visus atvejus, kuriais, atrodo, kažką į savo gyvenimą pasiskolinau iš aplinkos, pasidaro neramu, kad galbūt manęs iš esmės nėra. Juk Dekartas nesakė, „plagijuoju, vadinasi esu“. Bet tada iškyla kitas klausimas, kad galbūt visi taip gyvena, tiesiog daugelis turi geresnius vidinius encoderius, kurie absorbuotą aplinką paverčia jų identiteto dalimi ir nepalieka vietos klausimams apie asmeninį originalumą. Nes juk iš esmės tai niekas nieko naujo nesukuria. Geriausiu atveju sujungia iki tol nesujungtus pasaulio fragmentus, kurie galimai taip pat atsirado sujungiant kažką netikėto. Net ir gyvybė atsiranda tokiu pat principu. Ką tuomet galima vadinti originalumu? Bet kokias naujas sąjungas ar tik ypač netikėtai susietas? Taip į galvą ateina vienas trumpas internetinis komiksas, kuriame ateiviai užvaldę žmoniją pasilieka vieną žmogų nelaisvėje, vien tam, kad jis atliktų atsitiktinių skaičių generatoriaus funkciją. Įdomu ir liūdna tuo pačiu, kad tiek daug mūsų būties yra nulemta atsitiktinumų. Pradedant žmonių evoliucija, baigiant uogienės pasirinkimu rytinių blynų pagardinimui.
