Kaip vienas poetas su gitara sakė, pusė to, ką parašiau yra šlamštas, pusė to, ką išgirdai yra tik spėlionės. Bet niekada turbūt pilnai neatrodo, kad tai būtų šlamštas, vistiek, gi, kažkas savo ir teisingo tame yra. Su spėlionėmis panašiai. Kaip kitas muzikuojantis žmogus įdainavo, nuo pradžių neparašiau nei vienos eilutės melo. Juk tai, kuo tikiu, negali būti melas. Bet ar ne tada melas ir įgauna formą ir prasme, tik kai juo patikima? O ar transiliuoti melą, kuriuo patikėjai yra toks pat melas? Ar melu galima vadinti tiesą, kuri laikui bėgant pasikeitė? Turbūt perspektyvos klausimas. Kiek norisi kaltinti, kiek norisi būti apgautojo rolėje arba kiek norisi nuolat iškreipti savo elgesį iki laikinai amžinos tiesos. Aišku, čia nėra sunku atskirti tą melą, kuris pateikiamas turint galvoje paslėptą naratyvą, kuris skiriasi nuo išsakomo, bet ne apie jį aš dabar. Aš kalbu apie tą melą, kurį pasiliekam sau, kurį užkasame po jausmais ir įsitikinimais, tą, kuris yra grynų gryniausia tiesa, nes juk aš nenoriu pažiūrėti kaip ten yra iš tikrųjų. Tuo labiau, kai tas melas toks gražus, šviesus, poetiškas. Tada tai tiesa. O kas po to? Kai vėjas nupučia tas krūvas lapų dengusių tiesą? Pakeiti tiesą savo galvoje ar lieki prie to, ką manei esant tiesa? O kaip ateityje į žiūrėti į tuos žavesio kauburius, žinant, kad viduje šerdis gali būti visiškai priešinga paviršiui? Būti dabar ir gyventi su tuo, kas prieš akis ar pulti ieškoti tiesos, atsisakant dalies gyvenimo? O kas, kai šerdies net nebūna? Įsikalbėti sau to nesančio objekto reikšmę ir prasmę ar pripažinti išvaikius buvusią tiesą ir likus tuščiomis, na, nebent išskyrus su abejone ir cinizmu? O kas kaltas, kai nuo to nukenčia aplinkiniai žmonės? Ar apskritai reikalingi kaltieji? Bet be kaltųjų ir kitų priežasčių ar galiu po to rasti prasmę tame ar paaiškinimą, įgalininantį tobulėti ir augti? Be kaltųjų, aišku, galima irgi augti, tik tada dažniausiai auga gynyba. O ar augantys ir stiprėjantys kiautai ir šarvai nėra tas pats augimas? Juk vėžliukai išsirita su minkštu ir trapiu šarvu. Daug gyvūnų laikui bėgant pastorina savo odą, tad ar nėra tai normalu? O gal tai ir yra tas teisingas kelias? Be kaltųjų, bet su stipriu kiautu. O ar teisinga patikėti idėjomis, kurios po to kenks tau ir aplinkiniams, net jeigu jos atrodo visiškai įtikinančios? Ar visgi reikėtų leisti sau kartais prisimerkti, kad atsirastų juodų dėmių tose idėjose, idant galėtum bent laikinai įterpti raminančią fantaziją? Bet juk tai melas, nenuoseklumas! Ar reikėtų sau taikyti tokius pat standartus, kaip aplinkiniams? O galbūt reikėtų sau taikyti tokius pat standartus, kokius aplinkiniai taiko sau? Yra perspektyvų, kuomet tai būtų gryniausias nuoseklumas. Tik čia jau einu link paradokso, nes juk žmonės retai kaip aukštą siekiamybę pasideda nuoseklumą, tad ar prisiimti jų standartus sau ir džiaugtis pasiekimu, kuris iš esmės nesvarbus prisiimtiems standartams nėra dar viena rolė, kurios tikslas apgauti save? Perspektyvos, perspektyvos. Viskas juk gali būti teisinga, jeigu atsistosim teisingame kampe, pamenant, kažkada kalbėjau apie tai. Nors neapleidžia jausmas, kad apie viską aš čia jau kalbėjau. Ar galima laikui bėgant daugiau ar mažiau pakeisti mintis, kurios užrašytos ir paleistos pasaulin, ir pateikti naują to interpretaciją arba kita forma pateikti tą patį, ką jau buvai paleidęs? Juk daug kurėjų iš esmės kalba apie tą patį, tik kitais žodžiais, vis ratu. Gal normalu? Ar ne pretenzinga save pavadinti kūrėju? Arba menininku? Kuomet niekas nemato didžiosios dalies to, ką sukuri, o kartais net ir nori, kad nematytų to, ką jau galima buvo išvysti. Tas noras, kad nematytų gal ateina iš to, kad labai patogu būna apibrėžti žmogų iš to, ką jis sukuria. Susikurti gražų, intriguojantį, bauginantį, atgrasantį ar betkokį kitokį įvaizdį galvoje. Susieti žmogų su jo produktu. Ar sąžininga sukurti stabą iš žmogaus atimant jo žmogiškumą? Ar reikėtų gailėti tų, kurie patys patiki esantys tik tai, ką reprezentuoja tie stabai ir siekiantys sunaikinti visą kas už to? Būna juk kūrėjų, kurie pražūna savyje dėl aplinkos. Įspudžio fabrikėliai. Perspektyvos, perspektyvos. Gal viso to net nėra žiūrint iš kitur? Ar tai, ko aš nematau, egzistuoja? Ar reikėtų šalia esantiems parodyti tai, ko jie nemato? Kad ir kaip tai tamsu būtų. Ar reikėtų pykti ar liūdėti dėl nenorinčių matyti? O ar tikrai viskas, ką matau yra tikra? Ar viskas, į ką rodo kiti yra tikra? Aišku, parodžius pirštu, viskas bent akimirkai materializuosis, o tada atmesim arba priimsim. Bet kiek tame tiesos ir kiek tai yra tik fantazijos? Kiek išties pasaulis yra gražus, jeigu atmesim savo norą būti patogiai ir jaukiai, ir galbūt nusisukti nuo negandų, ir siekį tamsą paslėpti šviesa? Kiek išties pasaulis yra netikęs, jeigu atmesim norą paaiškinti savo kančią, norą surasti viskam paaiškinimus, norą išsiskirti dėl neva matomos platesnės realybės? O gal pasaulis tiesiog joks? Didžiulė žaidimų aikštelė, kur kiekvienas randa sau veiklos, ar tai karstyklės ar smėlio dėžė, ar kampas patvoryje kuriame tyliai žaidžiame savo susigalvotus žaidimus. Bet tokiu atveju kodėl taip dažnai tikimės, kad prie mūsų prisijungę iškart žinos mūsų žaidimo taisykles ir kodėl po to pykstame, kai neseka tų neapibrėžtų mūsų rėmų? Net vaikai, atrodo, dažniausiai linkę visą tai iš karto paaiškinti, ar bent, kiek leidžia jų kantrybė susidūrus su pažeidimais, patikslinti taisykles. Gal tų kiautų auginimui sunaudojame šituos sugebėjimus? Perpektyvos, pespektyvos… Ar esamu metu man pritrūkus klausimų, kuriems užtenka drąsos ir ryžto paklausti, reikėtų padėti šį tekstą į lentyną, reguliariai papildant ir viliantis, kad kadanors jis bus baigtas? Ar susoti ir pateikti tai, kas jau yra, kadanors ateityje pakartojant pusę to kas čia jau parašyta, bei papildant nauju pateikti, kaip kažką šviežaus? O jeigu per laiką tai virs melu? Arba melo visai nebebus? Išnyksta gi kartais gyvūnų rūšys dėl mūsų neapdairumo, išnaikinant arba išveisiant kažką visai naujo, lyg ir artimo pradiniam variantui, bet visgi jau suteikiant naują formą. Et. Kadanors turbūt atsakysiu į dalį šių klausimų, į dalį jų jau greičiausiai turiu atsakymus, į dalį pamiršiu, o likusiems kažką sugalvosiu, bet ar tik pusė to bus šlamštas? O kaip su spėlionėmis? O gal net nesvarbūs yra atsakymai į šituos klausimus? O gal net ir pačių klausimų visai nereikia?