Laikas, lūkesčiai ir Prometėjas

Kartais akimirkai nutvieskia siaubas pagalvojus, kiek daug yra knygų kurias norisi perskaityti, filmų, kuriuos norėtųsi pamatyti, istorijų, kurias norėtųsi išgirsti, žmonių su kuriais norėtųsi susipažinti arba vėl susitikti, meno kūrinių kuriuos norėtųsi pamatyti, kūrinių, kuriuos norėtųsi sukurti pačiam, muzikos, kurią noriu išgirsti, pasaulį, kurį norisi suprasti… Dėl laiko trūkumo gyvenime visa tai tiesiog nesulauks savo eilės. O ką jau kalbėti apie visus tuos norus, kurie jau pamiršti ar dar nepažinti. Atrodo, kad tada geriausia apskritai nenorėti, atsisakyti visų svajų ir lūkesčių ir tiesiog imti viską iš eilės ir mėgautis, negalvojant apie tai, kas dar stovi eilėje ir kas nesulauks savosios prieš darbo laiko pabaigą. Ir tai yra laimė, bet su sąlyga, kad tikrai atsisakyta visų lūkesčių. Nes kokia neviltis apima, kai patiri kažką, bet kokia forma, ir po to bandydamas su kažkuo šalia pasidalinti įspūdžiais ir mintimis, susiduri su mūro siena, kuri nors ir kartu stebėjo tą tiek ilgesio bei minčių apie laiko trapumą sukėlusį saulėlydį, bet nei ilgesio, nei laiko tame nematė, o pasiliko sau tik estetinį vaizdo įspūdį, bei nuotrauką telefone, kuri įkris tarp šimtų kitų tokių tame pačiame įrenginyje, o vėliau tarp milijonų interneto tinkluose. Tada ir liūdna dėl likimo nesuprastu ir pavydu, nes tądien spalvos taip nesužavėjo, o atrodo, buvo kam žavėti tąkart. Po kiek laiko būna atvirkščiai – saulėlydis užvaldo protą žavesio dėl formų ir spalvų šokio, kuris daugiau niekada nepasikartos, kurį stabteli ir užfiksuoji kaip pavyzdį įkvėpimui ateityje iššaukti, o mūro siena šalimais paniekinamai nužvelgia kol fotografuoji tą vaizdą, nes juk gadini momentą ir akimirkos įspūdį jį užšaldydamas. Ir vėl, liūdesys ir lengvas pavydas. Bet iš tikrųjų, nei tas liūdesys būna iš esmės dėl to nesupratimo, nei pavydas, dėl kažko, ką tau nepastebimo mato šalimai esantis, o liūdna dėl to kaip sunku užmegzti ryšį žmonėms, bei pavydu tiems, kurie tyloje stebėdami tą vaizdą daugiausiai pasikeis “gražu” “aha…” ir tiek, ir ryšio ten daugiau bet kokia kalba galėtų sukurti. Ir viskas dėl lūkesčio. Kapitalizmas įaugęs į sielą, kuris kiekvieną interakciją paverčia transakcija arba algoritmais jeigu… – tada… , nes juk taip veikia pasaulis, nes juk taip veikia fizika. Veiksmas ir atoveiksmis. Tada pagalvoju, kad laimingesni žmonės buvo, kol nežinojo kas yra ta fizika ar kas tie algoritmai. Buvo, aišku, visa tai ir be žmonių žinios, visa tai buvo kažkas nepaaiškinamo, magiško, stebuklingo, arba tiesiog, nesigilinant kas tai yra, tai tiesiog buvo, be apsinuodijimo bandant suprasti. Bet juk be viso to supratimo, domėjimosi ir svarstymo nebūtų nei tų knygų, kurias norisi perskaityti, nei apskritai daugelio norų kažką patirti. Ir išties, bet kokia beždžione būti geriau – nesuprantančia ir ta, kurią veda instinktai, kurios pasitenkinimas būtimi gerokai mažesnės amplitudės, tačiau pasiekiantis aukštumas, ar beždžione turinčia didžiulį kiekį supratimo apie pasaulį, bei nesuvokiamą kiekį kartų didesnius mastus informacijos kuri dar nepažinta, bet esant norui prieinama, beždžione, kuri valdoma nesuskaičiuojamo kiekio priklausomybių bei su pasitenkinimo amplitude, kurios aukštumos fiktyviai iškeltos tiek, kad lieka tik tas pasitenkinimas, kuris yra, nepaisant kiek virš galvos įsivaizduojamo potencialo dar matosi? Naivūs ir banalūs pasvarstymai, kurių kitomis formomis, įtariu, galima rasti tiek revoliuciniuose manifestuose tiek šiuolaikinių ludistų forumuose, bet tiesa ta, kad antra beždžionė, statistiškai, yra gerokai laimingesnė už pirmąją. Nors greičiausiai tuo pačiu ir nelaimingesnė. Bet jei kas duotų pasirinkti, justi tik du vidutinio intensyvumo skonius, nepaisant to, kokį maistą valgant, vieną malonų, o kitą priešingą, arba pasirinkti justi visus, įvairiausius, nuo šlykščių ir pykinančių iki, atrodo, euforiją sukeliančių skonių? Visi pasirinktume tą variantą, po kuriuo visada mažomis raidėmis būtų pridėta transakcijų ir algoritmų ir sąlyga. Prometėjui turėtų širdis plyšti matant, kad jo atneštas supratimas nuvedė žmones prie savanoriško savų kepenų kapojimo, vien tam, kad jų širdys neplyštų, o galbūt graikai tiesiog apdairiai pačiame Prometėjuje įkūnijo žmonijos likimą?
Bet nieko tame juk blogo nėra, nes juk kaip idiotiškai mazochistiška būtų priimti realybę, kaip kažką savaime blogo. Tuo labiau, kad paimant bet kokį atskaitos tašką, kurie objektyviai randami tik praeityje – viskas tik gerėja. Ilgėtis nesamų idealų? Arba mažų nepatirtos praeities fragmentų užtušuojant nepatogią tos pačios praeities aplinką? Mazochismas garantuojantis tik dar blogesnę asmeninę ateitį, nes ar dažnai atbulomis žmonės nueina ten kur tikrai nori? Nors ne ką geriau yra priimti dabartį, kaip gėrio aukštumas, žiūrint į priekį kaip į neišvengiamą dar didesnį gerovės augimą, nes juk visa kas buvo privedė iki šio gėrio, tad nepaisant visko, šis esamas ar įsivaizduotinas gėris nuves prie dar didesnio! Manau, Prometėjui dėl tokio supratimo taško ir būtų liūdniausia, nes savu kailiu patirta, kur tai nuvesti gali. Realybė turėtų būti balansas, taškas iš kurio matosi aukštumos ir žemumos, praeities, dabarties ir ateities, taškas, iš kurio galima bandyti eiti bet kokia norima kryptimi link bet kokios norimos ateities, tiek sau, tiek aplinkiniams, tiek pasauliui. nenusisukant link saulės, kai ateina tamsūs debesys, bei nesielvartaujant, kai tie patys debesys kuriam laikui paslėpia saulę.

Laikas, lūkesčiai ir Prometėjas

One thought on “Laikas, lūkesčiai ir Prometėjas

Leave a Reply to Žygimantas Tauras Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *