Norai

Man atrodo, kad dažnai mūsų norai ir troškimai, kuriuos įvardijame kitiems ar netgi sau, nėra tai, ko mes iš tiesų norime. Paradoksali nesąmonė, pasakysit, nes kaip gi tai, ko noriu gali būti ne tai, ko noriu? Ir išties, šiek tiek netiesos tame yra, nes norai yra norai, tik problema yra ta, kad mūsų norai iš aplinkos per gyvenimą prisigaudo tiek triukšmo, kad, atrodytų net elementariausi troškimai, išsikreipia tiek, kad galiausiai siekiame ne to, kas atneštų mums trokštamos pilnatvės. Arba taip pat dažnai tiesiog nesiekiame to, nors ir turim galvoje troškimą, kurio įgyvendinimas, atrodo, būtų didžiulis žingsnis link mūsų įsivaizduojamos laimės, bet kažko tame troškime neužtenka, kad jau šiandien imtume daryti viską, ką galime tam, kad jį pasiektume. Ir dėl to kaltas tas triukšmas, kuris, pavyzdžiui, mūsų tyrą ir netgi statistiškai normalų norą sukurti šeimą gali paversti kančių ir vargo sukeliančiu darbu, kurio rezultatas galiausiai galimai net netenkins, nes per daug skirsis nuo to, ką turėjome savo galvoje. Ir šiuo atveju tas triukšmas gali atsirasti iš gražaus šeimos pavyzdžio šeimoje, kuris savo laiku kėlė tiek saugumo, kad suaugus ir patyrus gyvenimo realybę pradėjome projektuoti visą savo ateitį į to jausmo susigrąžinimą, jausmo, kurio forma musų galvoje akivaizdi – tai šeima. O galbūt kaip tik, neturėjome tokios šeimos, kokią matėme pas kaimynus ar draugus ir dėl to jautėmės nuskriausti ar kažko netekę, tad belieka susitelkti į to jausmo simuliaciją savomis rankomis. Galbūt tiesiog, augame krašte, kuris stipriai remiasi tradicija ir dėl to nuolat girdima apie tai, kaip svarbu sukurti šeimą, tam, kad būtum geras žmogus ir pilietis, tad ar tai dėl noro stiprinti bendrumo jausmą su aplinka ar dėl baimės išsiskirti pastatome šeimos troškimo stabą. (trypia ir švilpia skaitytojas, tik gavęs progą įsiterpti, kad šeimos siekis tai ne šiaip sau socialine aplinka grįstas reikalas, šeima tai natūrali ir netgi įgimta žmogaus dalis! Ir išties! Lygiai tokia pat natūrali, kaip natūralu yra mirti pasigavus infekciją ar žiemą gyvenant šiaurėje neturėti šviežių daržovių, bet civilizacija tai, kas natūralu, reikia pripažinti, truputį iškreipė). Ir panagrinėjus, o kas gi iš tiesų slepiasi už to noro, galima atrasti daug įvairių aiškių norų – ar tai noras atkurti saugumo ir jaukumo jausmą, ar noras pritapti, ar dar kas tik ten pas jus galvoje gali būti, ir pastebėjus tuos tikruosius norus, galima aplink juos pradėti statyti tą apčiuopiamąją siekiamybę, kuri, tiesą sakant, dažnai ir gali sutapti su pradine, bet sutapimas tokiais atvejais dažniausiai tik išoriškas, nes išvadą, kurios argumentų nežinojome, pakeičiame aiškią prasmę ir priežastis turinčiu dariniu. O kai suprantame ko ir dėl ko norime, pasidaro daug lengviau to siekti arba nesiekti, jeigu suprantame, kad yra kitų, prasmingesnių norų, kuriems ir skiriame pirmenybę. Tad ar tikrai mes norime tos labai rimtos karjeros, ar naujos mašinos, ar išmokti kalbą, ar išmokti groti instrumentu, ar numesti tuos kelis kilogramus, ar apkeliauti pasaulį? Gal ir norime, bet esu įsitikinęs, kad labai maža dalis tų norų apturėjo nuodugnų auditą kilmės ir grynumo klausimais.

O koks gi skirtumas, kas ko nori, gi netrukdo tau, kad kitas nori pasistatyti didelį namą užmiestyje! Ir tikrai netrukdo, ir neturėtų trukdyti, tačiau kartais matant žmones, kurie kelyje link neišgrynintų troškimų ar netgi jau pasiekę juos neatrodo tokie laimingi, kaip, galimas daiktas, jie patys tikėjosi būti, pagalvoju, kokią baisią žalą mes taip darome jaunosioms kartoms. Skatiname ir motyvuojame, nors patys nepažįstame to, kas, sakome, jiems bus garantuota. Tarsi padėti įsirengti prašmatnų namelį medyje, nuslepiant informaciją, kad už dviejų savaičių tą medį nupjaus kol vaikas bus mokykloje. Bet tokia realybė, kad vaikiškas naivumas išaugamas, kad suaugusiųjų pasaulis nėra kaip pasaka, tačiau ar reikėtų tada sukurti tokį mitą, kuriam sudužus atsistoti galimai būtų sunkiau, nei turėtų? Aišku, visaip būna, bet skirdami laiko susimąstymui apie tai, kaip gi gyvename patys ir ar tikrai gyvename savo gyvenimus galbūt atrastume kelius, kurie išties vestų į tokią būtį, kurią didžiuodamiesi visi galėtume pateikti kaip pavyzdį gero ir tenkinančio gyvenimo. Būkime nuoširdūs pirmiausia sau, o tada nuoširdumas pasauliui seks paskui.

Norai

3 thoughts on “Norai

    1. z says:

      Sutinku, yra kur kabinti giliau, tiek šio pavyzdžio atveju, tiek kitų šioje temoje, bet man atrodo kad apart evoliucinių priežasčių vieniems ar kitiems poreikiams, visada yra stiprūs socialiniai veiksniai, kurie veikia asmenybės ir proto lygmenyse, kuriuos kontroliuoti ir suprasti gerokai lengviau, nei tuos iš evoliucijos atėjusius. Turbūt iš dalies norisi atmesti dalį tokių paaiškinimų, nes jie duoda tik pateisinimus, kuriuos labai lengva prisiimti sau, taip atmetant asmeninę atsakomybę už savo gerovę, o iš to dažnai seka pyktis, nepasitenkinimas, overall mėšlas, kuris apsunkina tiek asmens tiek aplinkos gyvenimus. Straipsnį truputį vėliau pačekinsiu, gal bus kuo papildyti komentarą.

    2. z says:

      Labai geras straipsnis. Tačiau truputį kita kryptimi ten nueinama ir iš kitos pusės gilinamasi į savęs identifikacijos ir norų temą.
      Turiu pripažinti, kad truputį paviršium ir galimai pernelyg optimistiškai akcentuoju introspekcijos pusę (kuri manau, gali būti universaliai naudinga), tuo pačiu dalinai sąmoningai prisimerkdamas prieš sociologinius klausimo aspektus, kurie taip pat yra svarbūs. Suprask, žmogus iš savęs gali išspręsti viską savyje, jei tik idės daug pastangų, gali net ir nugalėti socialinius spaudimus, atsiimti kontrolę, bet pradžiai negalvokim per daug apie sistemas. Žinau, kad taip iš esmės nutyliu galimai vieną didžiausių kliūčių kelyje, bet nežinau ar sociologinio kampo akcentavimas gali būti produktyvesnis už asmens potencialo pabrėžimą. Tai ateina iš patyrimų ir stebėjimo, kuomet lengvai pasiimamos teorijos apie pasaulį, visuomenę, sistemą, teorijos kurios kalba apie narvus, rėmus ir palieka tik nuosėdas bendrų nuasmenintų žinių – pasaulis yra toks ar anoks ir dažniausiai nemalonus, be akcento, kad net ir tuose narvuose galima turėti savą kupiną pilnatvės ir laimės pasaulį, kas gali suteikti vilties ir tikėjimo, kas po to gali suteikti motyvacijos ir jėgų bandyti keisti tas sistemas. Selektyvu, bet kol kas atrodo, kad tai yra efektyvesnis priėjimas (bent iš savos varpinės žiūrint).

Leave a Reply to RGB Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *