Ouroboros


Šitas simbolis stipriai žavi mane nuo paauglystės. Jau nepamenu, kokią konkrečiai pradžioje prasmę jis nešė mano galvoje, tačiau žinau, kad laikui bėgant tos prasmės tikrai keitėsi. Vienu metu artumą jame rasdavau cikliškume, kurį savo gyvenime matydavau savo santykyje su žmonėmis arba sezoniškuose depresijos epizoduose. Abiem atvejais dalykuose, kurie palikdavo žymę. Kitu metu žavėjo visuotinio cikliškumo idėja, kaip iš esmės, atrodė, viskas vis sukasi ratu, kartais gal vos vos pakeisdamas detales. Vėliau atsirado amžinos savidestrukcijos bei amžino savęs kūrimo, vien iš esamo aš, idėja, užstringant savo galvoje, marinavimasis, savęs ryjimas ir iš esmės tokio pat savęs tolesnis auginimas. Visais laikais, atrodo, tos reikšmės visuomet buvo apie nevaldomą laiką, patogiai atmetant dalį savos atsakomybės, nutikus nedžiuginantiems dalykams, bei apie susitelkimą į save, vėlgi, teisinantis dėl savo paties rigidiškumo priimti išorinio pasaulio priešpriešas į savo būtį ir esmę (tačiau ne filosofiją, kuri augo būtent iš pasaulio stebėjimo, bet tai turbūt šiek tiek kitas stalčius). Didingas simbolis savo ydų ir pateisinimas nuolankumo chaosui. Pastaraisiais metais mano galvoje visos paminėtos prasmės tapo jo esme, tačiau pasikeitė mano paties santykis su šiuo simboliu. Vietoje simbolio artimo ir cikliškai atspindinčio mane patį, jis tapo priminimu būto. Aišku, neišgyjama greit iš viso to, ką nešė šis roplys, tad dalis to dar vis pasirodo, tačiau greta to atsidaro aiškus siekis ir tikslas išsivaduoti iš to rato. Atgauti kontrolę. Ir kol kas tai gerai sekasi. Ir neabejoju, kad tai nesikeis. Bet apie tai plačiau, galbūt, kitą kartą.
Šiandien ouroboros prisiminiau, nes pagavau save lengvai įsisukantį į praėjusių pokalbių galvoje redagavimą. Kartojimą, kas buvo, papildant tuo, ką, atrodo, reikėjo pridėti, pakeičiant žodžius, kurie, atrodo, buvo netinkamai parinkti. Ir viskas tik galvoje, iš dalies netgi automatiškai. Susitelkimas į save ir cikliškumas. Aišku, pastebėjus, kad tai vyksta, tas sukimasis sulėtėja ir galiausiai visai dingsta, akcentavus sau, kad kalbi su savimi įsivaizduodamas praėjusį dialogą, įsivaizduodamas alternatyvų rezultatą. Jokios naudos, o darant tai nesąmoningai, netgi stipriai žalinga, nes taip labai nesunkiai sau įsikalbama, kad vos ne kiekvienas žengiamas žingsnis, jeigu ne visai neteisingas, tai bent jau kažkiek tikrai nepataiko į teisingą kelią (o kai tai sukasi be kontrolės galvoje, niekas nebežino, ką gi reiškia teisinga ar ne, aišku darosi tik viena – praėję poelgiai greičiausiai tokiais nebuvo). Bet svarbu pabrėžti, kad aš kalbu ne introspekciją – sąmoningą ir nuoseklų analizavimą savo elgesio ar minčių. Tai gali būti reikalinga ir naudinga, tačiau reikia suprasti ir apčiuopti tą ribą. Viena yra įvertinti praėjusį pokalbį ir suprasti, kad kalbėdamas konkrečia tema praleidau porą svarbių faktų, kuriuos galbūt pamiršau arba dėl įtampos sąmoningai palikau, nes norėjau pakeisti temą. Tada galvoje tiesiog pergalvoti pamirštus dalykus, vėl išgryninti tas mintis arba pasistengti įsidėmėti, kad įtampa gali sukelti tokią reakciją ir kad kitą kartą galėčiau tai suvaldyti, suprasdamas savo elgesio tendencijas. Visai kas kita yra kartoti tą pokalbį savo galvoje, papildant, pataisant, perfrazuojant, kiekvieną kartą vis sau primenant, kad padarytos klaidos. Vienu atveju stengiuosi suprasti savo klaidas (o klaidos tokiais atvejais, iš esmės tėra tai, ką pats pavadinu klaidomis) ir jų kilmę, ieškodamas kelių kaip to išvengti ateityje, o kitu atveju aš tiesiog kankinu save galvodamas scenarijus, kurie, atrodo, galėjo būti ir kurie, suprask, būtų pakeitę dabartį ar ateitį (dažniausiai ateitį).
Šis šiandienos savo minčių nevaldymo pastebėjimas priminė, kiek daug laiko ir energijos iššvaistyta tuščiai pergalvojant, tai, kas buvo arba galėjo būti. Iš kitos pusės, kad ne ką mažiau švaistymo dėl galvojimo apie tai, kas galėtų būti arba net negalėtų, bet tiesiog laikinai tampa patrauklia ateities fantazija. Ir kiek mažai energijos skiriama to, kas yra dabar patyrimu ir priėmimui. Nėra tai kažkoks naujas atradimas, bet turbūt šiek tiek geriau suprastas, tolstantis nuo tiesiog teorinės filosofijos ir vedantis link realaus gyvenimo kelio. Ir žinau, kad šis negyvenimas dabartyje nėra kažkokia unikali ir tik man būdinga patologija, bet kažkas, su kuo gyvena daug žmonių, suprasdami tai arba ne. Ir taip pat žinau, kaip sunku tai keisti (pakeisti skamba kaip utopinis siekis, tad gal apsistokim ties keisti), bet įmanoma, mažais žingsniais. Pastebint save, kad tai vyksta, suprantant, kaip tai nieko neduoda ir svarbiausia dėl to savęs nesmerkiant. Atrodo, kad protas kartais veikia kaip tie kinietiški pirštų spąstai – kuo labiau priešiniesi, tuo tvirčiau surakina, ir tik ramiai, atsipalaidavus priimant esamą būseną iš jos išsilaisvinama.

Ouroboros

Leave a Reply

Your email address will not be published.