O štai ir Rugsėjis

Ar rašymui arba kitokiai kūrybai būtinas įkvėpimas? Bandant šitą klausimą klibint galvoj vis peršasi greičiausiai ne pats tiksliausias ir visiškai individualus atsakymas, kurį kartais norėtųsi taikyt visiem, o kartais atrodo, kad galbūt ir nebūtų smarkiai suklysta jį pripažįstant teisingu. Kartais sudėtinga patikėti, kad norint kažką iš savęs išspausti visada yra būtinas trumpas jungimas kažkur ten vidui, kurį pavadindami įkvėpimu imamės darbų išreikšti tai, kad greičiausiai mūsų galvoje sukasi jau kurį laiką… Na, turbūt galima teigt, kad įkvėptam asmeniui darbas einasi sklandžiau, noriau ir dar visaip kitaip teigiamiau, manykim. Bet kiek galima pastebėti kūrybingų žmonių, kurie imasi veiklos vien todėl, kad nori veikt, reikia kažką daryt ar dar dėl velniai žino kokių priežasčių, kurių tikrai nepavadinsi įkvėpimu. Ir netgi tie žmonės kartais padaro kažką dėmesio verto, įdomaus. Rašant šitą pečiai pradeda gūžtis nujausdami artėjančius nepritariančius komentarus, pastebėjimus, kad kūrybos yra įvairiausios ir kad kai kuriose srityse be įkvėpimo padaryti kažką vargu ar įmanoma, taip pat, kad be įkvėpimo galima kurti tik sausai ir be prasmės, komerciškai, bet ne kitokią vertę turinčius dalykus. Ir panašiai ir panašiai… (et, koks siauras požiūris, a?) Šiaip ar taip, manau, kad įkvėpimą galima pažaboti, susikurti katalizatorius ar blogiausiu atveju duot sau pačiam per sprandą ir sakyt eik dirbt. Tiesą sakant, šitos pastraipos nebuvau suplanavęs, bet kadangi prieš pat pradedant rašyt susimąsčiau apie savo kolegas, tai vat nusprendžiau trumpai ir grubiai išsakyt nuomonę tuo klausimu… Turbūt gan sausoka, bet ne visai apie tai norėjosi rašyt, tad jei atleisit, tam kartui apie įkvėpimą baigsiu (šiaip ar taip, baisoka jau, kad gali atsirast pyktelėjusių dėl tokio požiūrio, tuo labiau, turbūt, ne pakankamai nuodugniai išdėstyto…) ir galbūt paliksiu kitam kartui.

Prieš keletą savaičių vienam pabandžiau surengt šiokią tokią apklausėlę dėl požiūrio į aukštąjį mokslą Lietuvoje. Nors, atrodo, tą apklausėlę turėjo matyt bent kelios dešimtys žmonių, vos keletas išdrįso pasireikšti (taip žmogus ir nusivili socialiniais tinklais…). Liūdna, bet nuomonių gerokai per mažai, kad būt galima kažkokias rimtesnes išvadas daryt… Šiaip ar taip, bendraujant su Lietuvos aukštąsias pasirinkusiais jaunuoliais, daugeliu atveju jaučiamas arba nusivylimas arba abejingumas. Žmonės nusivilia arba studijų programom, kurios daugeliu atveju pirmaisiais metais prikimštos su studijų kryptimi ne visai susijusiais dalykais, arba pačiom aukštosiom (tai dėstytojai kompetencijos kreivos arba atgyvenusių pažiūrų ir žinių, tai bandoma kiek įmanoma daugiau pinigo iš studento išplėšt…), arba aplinkiniais žmonėmis, kurie tiesiog abejingi studijom. Abejingieji dažniausiai siekia diplomo, ne žinių, naiviai tikėdamiesi, jog popieriaus užteks, jog ateitis nušvistų… Taip norintys žinių kartais patenka į gerokai per pilkas aplinkas savo poreikiam ir sugebėjimam, kas ne tokius atkaklius žmones kartais ir nubaido nuo to aukštojo mokslo… Skirtingų aukštųjų studentai atsiliepia skirtingai ir kai kuriem tikrai nuskyla tiek aplinkinių žmonių, tiek mokslo kokybės atžvilgiu, tačiau labai retai veide nematyti bent menkiausios abejonės dėl to kur ir ką mokosi…

Et… Erzina, kai pradėjus rašyt mintys pabyra ar nubėga prie kitos temos. Taip vat kartais ir pasilieka nebaigtos pastraipos, nors kai geriau pagalvoju – juk neįdomu būtų paimt kažkokį tai reikalą ir sugebėt apie jį išsakyt viską, kas tik ateina galvon. Nejau taip gali būt, kad tema išsisemtų, kad naujų nuomonių ar detalių galvoj neatsirastų? O gal tiesiog bandau teisint savo blogą polinkį nebaigt kalbėt ir apskritai prastus rašymo įgūdžius…

Kad ir kaip bebūtų, gimtajam mieste ruduo visai gražus. Nors pabuvus ilgiau nei porą savaičių turbūt  ateitų nusivylimas susivokus, kad vistik nieko čia ypatingo ir kad visas tas žavesys tik todėl, kad pernai tas ruduo buvo pražiopsotas. Bet vistiek kažkur giliai kirba noras daugiau nei tas pora savaičių pabūt ir gal vistik pamatyt, kad toliau tik dar gražiau viskas darosi. Įdomus dalykas ta nostalgija, a?

Daug rašliavos ir nieko nepasakyta. Teisinu save tuo, kad nepratęs rašyt ir vistik dar tik bėgėjamės, tad stebūklų tikėtis ir nereikėtų…. Pasiteisinimai pasiteisinimai… Na, o vistik, jei kas matot šitą tekstą, ką jūs mąstot?

O štai ir Rugsėjis