Vakar buvo mano gimtadienis. Kyla pagunda vieno populiariausių šio laikmečio amerikiečių astrofiziko tradicija pakalbėti apie dalies kalendorinių datų minėjimo nereikšmingumą kosminiame lygmenyje, bet užteks vien minties apie tą mintį. Vakar ir užvakar galvoje šiek tiek sukosi mintys apie tai, kuo ypatingi buvo šitie metai, kas pasikeitė, o kas ne. Apie tai galvojant vis su pavydu prisimindavau Marko Aurelijaus “Sau pačiam” įvadinį tekstą, kuriame jis pateikia didžiulį sąrašą žmonių žmonių, paminėdamas ko iš kiekvieno jų išmoko. Pavydu labiausiai dėl to, kad sugebama išskirti žmones, iš kurių išmokta ganėtinai subtilių dalykų (*man, kaip archyvų entuziastui, taip kaupti informaciją atrodo nuostabu*). Man, tuo tarpu, tai atrodo neįmanoma. Viskas persipina, susimaišo, detalės sukrenta į visumą, kurią vadinu savimi ir atsakyti, ką įdėjau šiemet atrodo per daug sudėtinga, kad būtų verta tai daryti. Dėl to pasidaro ypač apmaudu, kai pradedu fantazuoti apie kada nors ateityje rašomą savo autobiografiją, ir kaip tektų daugiau užsiimti fikcija paremta faktais, nei atkartoti realius įvykius (*negriaukit mano iliuzijų, kad šiais laikais visos biografijos parašomos besiremiant gryna tiesa…*). Tačiau jeigu ir neišeina išskirti mažesnių ir konkretesnių pokyčių, yra vienas dalykas, kurį tikrai galiu įvardinti – tai yra ramybė. Šiemet atradau ramybę, kuri atėjo iš susitaikymo. Susitaikymo su savimi, susitaikymo su pasauliu. Susitaikymas, apie kurį kalbu, tai nėra užsimerkimas prieš kažką ar kažkoks dalykų apšvietimas teigiama šviesa, anaiptol. Susitaikymas apie kurį kalbu yra pripažinimas dalykų tokių, kokie jie yra. Ir dažniau, nei atrodytų patogu pripažinti, kaip daug kas yra blogai, daugelio perspektyvų atžvilgiu. Bet kadangi “*blogas*” sąvoka yra nežmoniškai subjektyvi, atrodo truputį beprasmiška dėl to nerimauti ir sukti galva. Belieka tik pripažinti dalykus, pasirinkti, kas mane tenkina ir arba kažką dėl to daryti, arba atsisakyti pretenzijų į tai. Ir darymas, mano galva, gali būti paprasčiausias sprendimų ieškojimas, universalių arba individualių, įgyvendinimą jų nukeliant ateičiai, jeigu tokie sprendimai materializuosis galvoje. Man atrodo, tai, apie ką kalbu, yra paprasčiausios budizmo idėjos (*kalbu apie filosofiją, o ne teatrališkąją religijos formą*). Ir nors budizmu domėjausi ne šiemet, panašu, kad reikėjo laiko toms idėjoms mano galvoje ištirpti ir tapti visumos dalimi. Dėl to net ir nesinori to priskirti vat vienai filosofijai, nes iš esmės filosofija be asmeninio praktinio pritaikymo dažniausiai neturi vertės. Tai būna tik informacija, kuria mes negyvename. Visi turi pagrindus pagrindinių filosofijos mokyklų savo galvoje, bet retas tuo gyvena, nes reikalinga tiksli patirtis ir jos ieškojimas. Na, bet ne apie tai aš čia dabar. Grįžtant prie ramybės, tai nereiškia, kad su ramybe ateina laimė (*greitu metu turėtų čia pasirodyti tekstas apie laimę, kur detaliau apie tai pakalbėsiu*), anaiptol, tai panaikina dalį laimės poreikio gyvenime, paradoksaliai, tradicine prasme, gyvenimą padarant laimingesniu. Su tuo susitaikymu atėjo ir pripažinimas asmeninių savybių, kurios nėra tokios, kurių iš ties norėtųsi, bet jos yra ir jų neišpjausiu. Kaip pavyzdžiui perdėtas racionalizavimas ir nuolatinis mąstymas. Kol anksčiau ieškodavau balanso tarp kūno ir proto, ir tą pasislinkimą į vieną polių, nors giliai širdyje ir mėgau, tačiau vertinau kaip žalingą praktiką, įsivarydavau save į nuolatinį nepasitenkinimą savo esybe. Galbūt ir galima tai pakeisti, bet tai reikštų kelis metus tikslingo darbo, su kuriuo eitų ir nepasitenkinimas ir neigiamos emocijos ir daug visko išties nesveikai negatyvaus, dėl rezultato, kurio vertė suvokiama tik teoriškai. Nesakau, kad nereikia keistis. Sakau, kad nereikia keistis vien dėl to, kad būti panašesniam į aplinkinius arba savo idealus, kurių kilmės mes jau nė patys nebepamename (*tarsi nekvestionuotai laikytis absurdiškai su realybe nebesutampančio įstatymo įvesto prieš kelis amžius*). Apie šitas mintis kada nors pakalbėsiu detaliau, nes viso to pokyčio sustiprėjo poreikis dalintis savo idėjomis (*turiu įtarimą, kad daugelis populiariosios psichologijos autorių bei religinių sektų įkūrėjų turėjo panašias patirtis…*), nes galbūt kas nors užklys ir ras minčių, kurios tinka jiems, arba neras, arba neras ir po metų pastebės savyje nusėdusius idėjų fragmentus. O jeigu ne, sukursiu pakankamai žaliavos šantažui, kuomet, žinot, pasikeis vertybės ir požiūris ir net man pačiam pasidarys aišku, kokius niekus aš čia rašiau. Tačiau dabar tai ką čia rašau yra tiesa. Ateityje galbūt nebebus, reliatyvu viskas, tad reikia būti geriausiu savimi šiandien dėl savęs, o ne rytoj dėl pasaulio.