Ar neatrodo kartais, kad gyvenimas panašus į bėgimą griūvančiu tiltu, kuomet viskas kas pasilieka kiek per toli galiausiai nugarma prarajon arba jau vos spėja ir yra ant ribos prapult? Kad tikrai išlieka tik tai, ką stengiamės laikyt šalia? Ajo, durnas palyginimas, bet dalis jo kartais atrodo labai gyvenimiška… Buvę svarbūs dalykai, buvę svarbūs žmonės, kurie vienom ar kitom aplinkybėm pasiliko kiek toliau dabar atrodo gan svetimi, prarasti be galimybės bent dalies to susigrąžinti. Kartais ir pats būni tas, kurį tempia kartu, kad nenugarmėt…
Bet gyvenimas, deja, nėra lengvai kičinis filmas, kuriame viskas taip paprasta ir kur svarbūs dalykai ištveria tuos nugarmėjimus. Mes patys pasirenkam, ką išstumt iš savo gyvenimo, ką pamiršt, kokius ryšius prarast, o ką saugot kiek tik įmanoma, nes mums tuo metu tai atrodo svarbu… Išsaugotųjų atveju, manau, retai būna gailesčio, kad taip buvo pasirinkta, o su prarastaisiais nebūna taip paprasta. Atmintis karts nuo karto primina prarastus draugus, mėgtas vietas, žavėjusius užsiėmimus ir begales kitų gyvenimo savo laiku teiktų džiaugsmų, kurių vienaip ar kitaip atsisakėm, net kartais sau aiškindami, jog mes dėl tokio jų likimo nekalti. Tie prisiminimai ne visada būna džiaugsmingi. Tada ta tilto analogija ir ateina į galvą. Prieini prie krašto, o ten tamsu, žinai, kad ten yra artimų dalykų, bet jų nematai. Vienintelis sprendimas tai susikurt iš naujo, tik šįkart taip, kad nepalikt to.
Užtat gera gyvent, kuomet apsidairai ir supranti, kad viskas, ko reikia, šiuo metu yra gyvenime ir yra saugoma, puoselėjama ir ugdoma. Belieka viltis, kad tai dar bent kurį laiką tęsis.
http://www.youtube.com/watch?v=foMwW-e7dmY