Šiandien JAV išsirinko naują savo prezidentą. Kaip daug kas pasakytų – didesnę blogybę iš dviejų. Prieš kurį laiką mes Lietuvoje išsirinkome valstiečius, kurie, vėlgi, daugelio aplinkinių požiūriu nėra pats geriausias variantas, labai švelniai tariant. Aišku, už Atlanto išrinktas prezidentas turbūt neturės tokios įtakos gyvenimui Lietuvoje, kaip turės mūsų naujasis seimas. Stebėdamas diskusijas internete dėl Trumpo jau prieš porą mėnesių sakiau žmonėms, kad jis bus išrinktas, nepaisant to, kad sveiku protu tai atrodė neapčiuopiama. Prieš pirmą turą mūsų rinkimuose taip pat kalbėjau apie valstiečius. Vėlgi, stebėdamas diskusijas internete ir spėdamas, kad tauta nuspręs priešingai. Paliekant politiką nuošalyje man įdomesnis nutolimo nuo realybės faktas. Vienu metu pats turėjau tokių problemų, kuomet galvoje susikurtas pasaulis stipriai kirsdavosi su socialine ir apskritai realybe. Šį mėnesį stebint kiek daug žmonių buvo nutolę nuo politinės realybės ir užsidarę savuose siauruose burbuluose, kuriuose žmonių pažiūros daugeliu klausimu yra identiškos, darosi truputį ramiau dėl savo būsenos, bet tuo pačiu ir liūdna, kad labai normalia praktika tapo užsidarymas vertybių ir požiūrių nečelandžinančiuose burbuluose.
Juk kyla mintis, jog kas čia tokio suburti aplink save ratą žmonių, kurie turi panašias pažiūras arba vertybes ir kartu diskutuoti ar kurti. Tai netgi labai natūralu, gi esame socialiniai gyvūnai, kuriems būtinas ryšis su kitais. Tačiau pamirštame, kad gyvename platesniame pasaulyje, kuris neapsiriboja mūsų draugų kompanija, mikrorajonu ar miestu. Taip susikuriame aido kambarius, kuriuose girdime tik tai ką sakome patys, taip tik stipriau įmūrydami savo požiūrį. Jokios kaitos, jokio progreso. O po to baisimės, kad tauta patikėjo melais apie išganymą, nors patys reguliariai dalyvaudami diskusijose svarbiais klausimais, jau ilgą laiką nesusidūrėme su radikaliai nuo mūsų pačių besiskiriančiu požiūriu. Ir net jeigu ir susidūrėme, galimai nurašėme tą požiūri, ar dar blogiau, tą požiūrį išsakiusį žmogų. O po to stebimės, kad dauguma mąsto kitaip nei mes. O po to nurašom daugumą taip pat kaip nurašom tuos pavienius mūsų mąstymui iššūkį iškėlusius žmones ir jų vertybes. Taip ir gyvenam kokonuose. O tada mes ir patys tampame pažeidžiami naujų pranašų idėjoms, kurie pamato jog atsirado nauja nusivylusiųjų grupė. And the cycle continues, kaip sakant. Taip radikalios idėjos įgalina ir įprasmina mus visuomenėje, kuri anot tų pačių mūsų yra neteisinga ir nusipelniusi „sutaisymo“.
Baisoka tai pripažinti, bet šiandien ateina mintis, kad teisingiausias būdas gyventi yra ignoruojant bet kokią politiką. Teisingiausias individo atžvilgiu. Pasirinkdami aktyviai dalyvauti politikoje, mes natūraliai susiduriame su begale išorinių bei vidinių priešpriešų, kurios dažniausiai daro vieną – kartoja mums, kaip kažkas yra negerai. Tad ar žmogus išties gali būti laimingas, jeigu nuolat kažkur minčių kamputyje kažkas burba, kaip vis viskas yra negerai. Aišku, galima rasti ir kitą priėjimą į šią problemą. Galima stipriai įsikabinti į idėjas, kurios paaiškina visą tą neteisingumą ir tuo pačiu pateikia sprendimą joms. Bet būtent taip veikia šiuo metu žinomiausia teroristų organizacija, bei begalės radikalių politinių partijų. Beveik be išimties visuomet tai veda į suvaržymą ir tam tikrą kenkimą kitam žmogui. Dėl to natūraliai pasidaro aišku, kad buvimas politiškai aktyviu veda arba į tamsiąją pusę, arba į džiugesio neturintį gyvenimą. Dėl to dar labiau padidėja pagarba žmonėms, kurie dalyvauja politikoje ir bent jau nėra akivaizdžiai paklydę.
Pasirinkdami nedalyvauti politikoje mes sugrįžtame iki savęs ir savo pasaulio. Pasaulio, kuriame moralę galime formuoti pagal tai, ką patiriame ir ko išmokstame, o ne pagal tai, kaip diktuoja dauguma ir įstatymai (įstatymų reikia laikytis). Reaguojame į pasaulį esama diena, o ne remdamiesi į praeities kontekstus ar ateities baimes. Elgiamės su žmonėmis taip, kaip mums atrodo teisinga. Suklydę pamatome tai, nes nebeesame įsikabinę taisyklių, kurios pateisintų net ir kenkiančius veiksmus, o pamatę iš to mokomės ir jei galima ištaisę skriaudas jų nebekartojame. Gražu būtų, ar ne? O gal kažkam ir ne. Bet šiaip ar taip, kiekviena distopija yra kažkieno utopija.