Nors imk ir rėk žmogus tiesiog į void’ą. Ne iš nevilties ar sielvarto ar tai dar kokio negatyvo, o tiesiog, nes kartais nieko daugiau lyg ir nelieka. Didžiausia tragedija ieškant atsakymų galiausiai juos surasti ar dar blogiau, išmokti juos rasti. Žinot, kaip tame filme apie poną nieką, kuris savo galvoje sugebėdavo išgyventi visų įmanomų pasirinkimų pasekmes. Tai va, visai taip, bet nevisai. Stovi prieš kryžkeles be ženklų ir puikiai žinai, kurį kelią reikia pasirinkti ir kaip ten toliau reiks vingiuoti, kad pasiektum tikslą. Tiksliai, ir aiškiai. Tik va, ar nėra tai bausmė visą gyvenimą praklajojusiam, kuriam būtent ieškojimas ir buvo prasmė? Durna metafora, nes ir ne taip.

Susireikšminimo valandėlė. Kažkada juokavau apie marškinėlių ar tai tatuiruotės dizainą (aš jau nepamenu, o pamenantys neatsakys) su mintimi ,,pabandyk keiksmažodis būti budistu ofise dirbdamas”, ar kažkaip panašiai, mintis aiški, nors pateikimas ir praskiedžia. Tai va, kažkas panašaus į tas aprašytas fantastiškas budistų būsenas atrodo dabar labai artima – ramybė, atvirumas, supratimas (arba jo iliuzija). Tik tuo pačiu truputį susimaišiusi su ofisų pasaulio skatinimu būti produktu ir produkuotoju (skaityk rimtu veidu, bandydami įsiteigti sau, kad tikrai tos žodis yra). Na, aišku, įsimaišo dar vienas kitas evoliucijos paliktas šlamštas, bet ne apie tai šįkart. Žodžiu – viskas vientisa, aišku, yra nes yra, be vertinančių konceptų, bet su pasvarstymais, o ką čia iš to padaryti būtų galima, kuriuos pakeičia ta pati ramybė. Žodžiu, banguoja bullshito vandenynas, kuriame kaip ir viskas aišku ir pilna, bet frustruoja. O kodėl frustruoja, irgi aišku. Viskas aišku. Kaip pakeisti tai – aišku. Kur eiti toliau, kad tai išsiverstų į kažką teigiamo – aišku. Visi atsakymai vietoje. Atsistoji, imies, darai. Ir tada ateina banga to paties budizmo, ir sėdi tada ant akmenėlio, šypsai ir kiurksai apšviestas bent jau gatvės žibinto su vėl supratimu ir ramybe. Ech.

Tada ir norisi į tą voidą rėkti, nes voidas nekuria iliuzijų apie grįžtamąjį ryšį ar rezultatą ar produktą. Jis tiesiog yra. Ir nėra. Tobulu grožiu. Rėkiant į voidą nieko neužgausi, nesuerzinsi, nenuvilsi, nepakenksi, nenudžiuginsi, neįkvėpsi, ne, ne, ne. O orą iš plaučių išleisti tai kartais gi reikia, dėl to ir norisi dairytis voido. Bet tada vėl ateina ta apšvietos banga ir supranti, kad galima tiesiog iškvėpti, tyliai, sau. Ir suveikia. Ir tada kyla klausimas, o kam gi reikalingas rėkimas link materijos? Ir tada atsiranda atsakymai. Primityvūs, bet į viską atsakantys.

Su materija komunikuojant visuomet iškyla bėda dėl informacijos perdavimo. Žinot, kaip šių laikų Prometėjas vis pamini – vienas didžiausių žmonių apribojimų yra tai, kaip mes perduodam ir priimam informaciją – pirštukai tapsintys per plastiką ir akutės, ar gyslos kažkur gerklėje ir ausys yra stipriai per mažai reikalingam našumui. Filtruok nefiltravęs, žmogus, informaciją galvoje prieš paleisdamas ją lauk, vis tiek kažkas nesusiconnectins. Apribojus filtravimą prasideda vėl kitos bėdos – menkiausios idėjos perdavimas reikalaus paskaitos, kad būtų įtraukta visa reikalinga informacija, kad nekiltų nesusipratimų ateityje. Laba diena, šiandienos paskaitos tema ,,Kodėl aš nenešioju laikrodžio”, paskaita truks tris valandas, tada kavos pertraukėlė ir sugrįšime antrai paskaitos daliai – ,,Kokius laikrodžius aš nešioju”. Nesąmonė? Be abejonės. Nei kam įdomu, nei kam reikia tokios informacijos. Bet kai taip pat atsakai į konkretų klausimą ir supranti, kad tai tebuvo smalltalkas, tai vėl, o kam? Keisti tie žmonės.

Et. Per dažnai pastaruoju metu prisėdus patarškėti mygtukais eigoje sugrįžta ta jau minėta būsena, kuomet ramiai ir šiltai pradedu savęs klausti, o kam gi tai? Ar tikrai TAM pasiekti tai efektyvu? Ar tikrai potencialas naudos didesnis nei žalos? Ar kitose būsenose susidūręs su pasekmėmis tvirtai jas priimsi? Ar tikrai kažką keičia atsakymai į šituos klausimus..?

Ir vėl, apima abejonės. Padėsiu vat šitą tekstą matomon materijon, ir kokia dalis teisingai priims šią informaciją? Kaip neteisingai bus įvertinta emocija ar pačios mintys. Sakys kas nors – daug pykčio, kitas sakys, visai ne – čia nevilties kupinas rašinėlis, trečias sakys – baigėsi aviečių arbata. Keistas tas trečias. Nors tiesos pas ir jį daugiausia.

Kada paskutinį kartą visiškai improvizuotai susiorganizavote susitikimą su nereguliariai matomu bičiuliu? Galvoje turiu atvejus, kuomet būnant kažkur netoliese paskambintumėte ir už 10 minučių jau lauktumėte kol užvirs vanduo arbatai. Galbūt kažkas atsakys, kad visai neseniai taip buvo, bet, bijau, kad daugumai teks pripažinti, jog nelabai pamena arba paminės kelių mėnesių senumo nutikimą.
Kurį laiką vis dažniau pastebiu perdėtą biurokratizmą žmonių bendravime, kuomet net improvizuotus susitikimus tenka planuoti, o ką jau kalbėti apie tai, kad visiškai normalu yra už savaitės ar dviejų pasiskirti susitikimą tiesiog pašnekesiui prie kavos puodelio. Biurokratizacija, šiuo atveju, yra gerokai perspaustas terminas, kai iš esmės tai tėra atsakingas laiko planavimas, bei apskritai, tiesiog kai kuriems santykiams būdinga forma. Normalu tai teigiama prasme, nes kaip laikrodžiai ar kalendorius – tai padeda žmonėms efektyviau naudoti savo ir ypač aplinkinių laiką. Raktinis žodis efektyviau. Kaip aparatas, mašina. Sraigtelis. Ar pamenate dar tą kažkada jumyse gyvavusį paauglį, kuris suvokęs šitą pasaulio tendenciją paversti visus sraigteliais, daugiau ar mažiau kentėjo ir beprasmiu maištu bent trumpam ir bent minimaliai bandė būti kitokiu? Tą, kuris, priklausomai nuo savo aplinkos, klausė punk’o/repo/alternatyvaus roko, kurio tekstai buvo kupini būtent tokios pat frustracijos? Aišku, kad pamenate. Tik gal labai tyliai, sau, kad niekas neišgirstų, kad sirgot idealizmu. Bet dabar pasveikot, bent taip sakot, nes aplink daugelis atrodo jau persirgę, nors dar kartais išberia kurią nors kūno dalį. Tada puolat trinti ją cinizmu, kad praeitų karščiavimas. Ir vėl, link efektyvumo, sėkmės ir gero įvaizdžio. Ar nepasiilgstat to paauglio? Greičiausiai ne, nes išties, naudos iš jo nedaug, o juk reikia pabaigti projektą iki penktadienio, papildyti portfolio ir dar savaitgalį į užmiestį pas draugus vakarienės, kas iš esmės visą dieną potencialiai produktyvaus laiko atims, tad nėra kada svaigti apie idealus, reikia gyventi. Ir siekti. Puikiai veikia toks kelias, kol aplink visi taip gyvena. O kitaip gyventi pajėgūs tik vienetai, į kuriuos žiūrint visuomet apima stiprios emocijos, ar tai svaigus baltas pavydas, nes žmogus gyvena laisvai, ar tai panieka, neprisitaikėliui anarchistui, kuris nesupranta kaip veikia pasaulis. Ir įprantame planuoti. Įpranta ir kiti, tada natūralu, kad kalendorius prisipildo savaitėms į priekį, o tada, nori to ar nenori, impulsyvumui vietos nebelieka. Nors iš tikrųjų, tai net ir nenorime. Sistema ir apibrėžtumas tuose langeliuose slypi. Komfortas. O kalendorių pažeidimai visada iššauks detalius ir šaltus pasiaiškinimus, po kurių eis atsiprašymo žodis, dažniausiai raštu, įprastoje formoje. Nebėra teisės neturėti noro ar nuotaikos susitikimo dieną, nes suplanuota juk prieš šešias dienas! Geriau niekam tikęs laikas, nei skubus sutarties pažeidimas. Betrūksta kad poliklinikoje pradėtų išrašinėti laikino nesocialumo lapelius. Tyliai, ta biurokratija įlenda ir į mūsų pačių asmeninį laiką. Varginančios dienos viduryje paskiriame susitikimą su ekranais priešais sofą, nes, atrodo, tuo metu būtent bukas atsijungimas atneštų palaimą. Ir net pasitaisius dienai ir poreikiams, ištesėsime šitą sutartį. Nes šįvakar ilsimasi! Koks eime pasivaikščioti!? Taip vat, po truputį, ir savas laisvas laikas virsta biurokratiniu procesu, kuris, kartojame, neša efektyvumą. Vėlgi, planavimas ir apibrėžtumas išties gali būti gerai. Galima rasti ne vieną tyrimą, kuris bylos tai, jog užimtumas ir atkaklumas gali stipriai gerinti psichikos sveikatą. Aišku, greta eina tyrimai apie perdegimą ir kaip tokie pat procesai veda prie rimtų psichikos problemų. Kiekvienam savo. Tačiau ar tikrai mes pasirenkame savą, o ne tiesiog griebiame tą, naujausią ir populiariausią modelį, kurį turi visi kieti vaikai kieme?