Keistą truputį, rašyti lyg ir rašau šitam blogui, bet nebe pačiame bloge. Metų pradžioje buvau užsibrėžęs sau šiokį tokį tikslą kas savaitę parašyti po vieną įrašą. Mėnesį sekėsi gerai, rašiau, nors ir netalpinau. Po to kaip dažnai nutinka gyvenime, kažkas užsimiršta, kažkas patraukia dėmesį ir dalykai pasilieka nuošalyje. Nors kartas nuo karto kažką parašydavau, vistiek tai nebuvo taip dažnai, kaip buvo planuota. Dažnas, atrodo, sakytų, kad vat ‘neturiu laiko’, bet koks baisus tiesos nuslėpimas yra šita frazė. Aš netikiu, kad žmonės neturėtų laiko. Net kad neturėtų laiko kažkam konkretaus. Žmonės nenori skirti laiko dalykams. Kitaip tariant, kai sakoma, ‘neturiu laiko x dalykui’ galvoje visuomet turima ‘nenoriu skirti laiko x dalykui’. Galima sakyti, kad skirtumo juk didelio nėra tame, o ir beto, juk mes visi kaip visuomenės nariai puikiai suprantame ką reiškia tokie trumpiniai, ar ne? Bet su tokiais trumpiniais labai lengva nejučiomis pradėti apgaudinėti kitus ir save, nes žinote, aš juk norėčiau savaitgalį tiesiog ilsėtis ir skaityti knygą, bet neturiu tam laiko, nes tiek darbų eilėje, bet aš tikrai noriu ir tikrai vat man tai būtų svarbu. Arba norėčiau susitikti vat su seniai matytu draugu, bet velnias kaip neturiu laiko tomis dienomis, kai jam būtų patogu. Meluojame sau savo galvoje iškreipdami prioritetus ir kurdami fiktyvų savo įvaizdį net ir sau pačiam (vos ne ‘aš labai mėgstu skaityti knygas ir jomis domėtis, bet jau tris mėnesius nepabaigiu pradėtos knygos’, tačiau savo galvoje pabrėžime tik tą gražiai skambančią dalį), o tuo tarpu kitiems meluojame apie ryšio svarbą, kurį išlaikyti trukdo nevaldomasis laikas. Kiek daug varginančio melo. Ir visi mes taip darome. Ir nėra paprasta nustoti taip meluoti, nes tikrai netyčiomis išsprūs frazė gatvėje sutiktam seniai matytam žmogui, kad ‘turėtume kada susitikti kavai/alui’, nors galiausiai veiksmų dėl to įgyvendinimo nesiimsim. Ir šitoje vietoje baisiausia tai, kad unisonu visuomenė pasakytų, kad na, tai yra normalu, taip veikia bendravimas, ignoruojant faktą, kad už viso to slepiasi abėjingumas ugdantis tik dar didesnį abejingumą. Ir ar tikrai galima sakyti, kad neturime kažkam laiko, kai šią savaitę per du vakarus peržiūrėjome naujo serialo sezoną, arba kiekvieną vakarą po kelias valandas praleidžiame žiūrėdami sporto varžybas dėl šiuo metu vykstančio čempionato? Man atrodo, kad laiko galima rasti viskam, jeigu tik norima jo rasti. Tad kai sakom, kad kažką norėtume daryti, bet neturime tam laiko, gal sustokim ir pagalvokim, kiek mes to iš tikrųjų norim, jei krūva kitų norų (kažkas įžūliai minioje kels ranką pasiruošęs rėkti, kad dažnai mes laiko neturim tikrai, nes yra daugybė dalykų, kuriuos reikia padaryti ir tikrai negalima būtų to vadinti norais, bet ar poreikis susitaupyti pradiniam buto įnašui skatinantis pasilikti darbe viršvalandžiams nėra noras? Arba poreikis žinoti visas šiandienos naujienas ir aktualijas, skiriant per dieną po kelias valandas srautų skaitymui nėra grindžiamas kažkokiais tai norais? Ir būkim sąžiningi, negyvename mes tokiais laikais, kad šitą tekstą skaitantis žmogus gyventų tokiomis salygomis, kad turėtų laiko tik darbui, kuris būtų būtinas išgyvenimui) panaikiną galimybę daryti tai, ką dažnai net ir garsiai išreiškiame norintys daryti. Aš suprantu, kartais taip tiesiog formuojasi svajonės, kurios mūsų galvoje veikia kaip šilta saugi vieta, kur galima atsitraukti, kai darosi sunku sekti visus tuos ‘reikia’, ir tikrai sunku būtų gyventi kitaip, bet tuo pačiu, manau, būtų sveika pabandyti siekti tų dalykų, rezultate atrandant, kad tai išties teikia daug džiaugsmo, arba kad kaip tik neteikia tai džiaugsmo, arba apskritai kažką naujo, kas padėtų statyti kažką naujo. Pajudėti iš vietos. Tai va. Apstojau rašyti čia, ne dėl to, kad neturiu tam laiko, bet tiesiog, panašu, nenorėjau skirti tam laiko. Argi ne sąžiningiau skamba tai? Ir dėka tokio formulavimo galima sustoti ir pagalvoti, o kam visgi tuo metu norėjau skirti laiko arba kodėl nenorėjau skirti laiko šitai veiklai, greičiausiai kažką apie save suprantant, ką po to, esant norui, galima panaudoti augimui. Grįžtant prie blogo reikalų, turiu minčių kažkada ne baisiai tolimoje ateityje atnaujini daug čia visko, išvaizdą, peržvelgti senus tekstus, tai atnaujinant, tai tiesiog sužymint raktažodžius, kurių dėka būtų galima patogiau rasti tai, kas galbūt būtų įdomu, dar galbūt susižymėti visus mano pažadus pakalbėti kažkuriomis temomis ir arba susieti juos su galiausiai nutikusiais įrašais arba bent turėti omenyje, kad žadėjau ir galiausiai sukurti tuos tekstus. Žodžiu, esamu metu turiu planų ir idėjų, tad priklausomai nuo to, kiek norėsiu tam skirti laiko, poros savaičių bėgyje arba po poros mėnesių (arba tame tarpe, arba už jo), manau, bandysiu bent kuriam laikui reanimuoti šitą vietą.