Rašyti sau. Bet kodėl tada ne ant popieriaus, o vat šitaip, mygtukais? Nes rašiklis per lėtas kai kurioms mintims. Kartais vien atsiversti tuščią lapą užtrunka ilgiau, nei esama mintis pasiryžusi gyventi. Su mygtukais paprasčiau, nors dažniausiai irgi trūksta tempo spėti su mintimis, bet čia bent pakankamas tempas išlaiko jose sportinį azartą pasivaržyti, iškart neišsilakstant. Bet ir popierius turi savo vietą, kai kurioms mintims taip geriausia. Gal visoms taip būtų geriausia ar bent daugumą minčių prie jo pratinti. Dresūra sau, sulėtėti, apsidairyti, sudėlioti ramiai, neskubant. Bet rašyti atpratus ir apskritai atpratus, nebeišeina pabėgti nuo klausimų kam viso to reikia. Kam reikia rašyti. Sau? O kam man to reikia? Nes noriu, nes yra kažkoks poreikis. Bet juk galima ir be to? Aišku galima. Be visko galima. Be nieko galima. Nes galima reikš begalę skirtingų dalykų. Gi jeigu gali nekurti, nekurk, kaip sako visi susireikšminę kūrėjai, tarsi bandantys įkvėpti tą gilų nesuvaržomą magišką potraukį kūrybai! Tarsi toks būtų. Spjauti norisi ant visų neironiškai tai sakančių, ypač tų, kurie patys užsiima kokia nors kūryba. Apgailėtinas silpnumas nesugebėti stoiškai išstovėti vietoje išorės ir vidaus vėjų talžomam. Jeigu gali nekurti, tai nekurk, bet nė velnio jūs nesuprantant, ką reiškia šitie žodžiai, nes tiesiog kaip mantrą kartojat kadaise jums patiems iškartus žodžius, kartais pateisinti savo paties silpnumui pasiduoti kūrybai, kartais tiesiog, nes gi taip sako, visi, vadinasi taip reikia, o ką tai iš tikrųjų reiškia taigi per daug gilintis nereikia. Kažkokia kultūrinė segregacija, neva apsauganti nuo grafomanų ar tuščių bet kokios kitos formos menininkų, nors apsidairai ir supranti, kad vien tik grafomanai ir tuštybė tėra aplink. Nes visi tekstai bus grafomanija ir tuštybė, kaip ir visi kūriniai. Ir visai ne kritiškai ar niekinančiai aš čia. Priešingai, su nuoširdžiu nuolankumu ir priėmimu, kad iš vienos pusės visa tai tėra vienodas ego troškimo kažkuo pasidalinti ir būti pamatytam nesuvaldymas. Iš esmės tai tas pats. Skiriasi tik tai, kur „tuštybės“ kartelę pakabins kultūra, kur bus ta riba kuomet „jeigu gali, tai nekurk“. Ir čia neįmanomas susitarimas, nes viena kompanija, profesorių ir daktarų, apsiskaičiusių ir žinančių, kas gi yra tikroji kokybė ir gelmė, kartais jau net nebežinos kokie mirtingieji paviršiumi vaikšto. Tuo tarpu, va, paviršius, popso atstovai, niekinantys viską, kas modernaus meno muziejuose eksponuojama (nebent tai nutaikyta į būtent jų auditorijos nostalgiją), kas bent kiek dvelks pretenzingumu ar vers pagalvoti vos daugiau, nei instinktyviai gausis, nepriims kūrybos nesiūlančios estetikos arba labiausiai paviršinio bendrumo! Viena pusė atstovaus kultūros žurnalus, akademiją, protingas TV laidas, žodžiu, argumentuotą kritiką (atskira ilga diskusija galėtų būti, kas gi yra kritika ir tuo labiau argumentuota, bet tam kartui palikim taip), o kita pusė piniginėmis, kojomis ir perklausomis peržiūromis objektyviai rodys, kas yra patraukli ir norima kūryba! Kartais natūraliai persidengs šitos auditorijos, kartais antroji nueis pas pirmąją dėl tos pačios tuštybės ar prestižo, nes gi pasaulyje vertinamas kūrėjas, laimėjo ten kažkokius apdovanojimus, reikia jį patirti. Panašiai ir pirmieji kartais užsiiminės proto joga, išsikreipti tokiu rakursu, kad tame pop produkte visgi pasimatytų kažkokia vertė, apie kurią įsimerkus monoklį būtų galima kalbėti. Žodžiu, cirkas, kuriame pilna buko susireikšminimo, uždarumo, nepakantumo, principų, pavydo… Realybė, aišku, nėra tokia binarinė, visko joje pasitaiko tarp šitų taškų ir už jų, spektras, kaip ir viskas gyvenime. Bet net ir viduryje šito spektro atsidūrus, po kojomis jausis įtampa matant abi puses, jų šviesą ir tamsą. Rašyti sau, kurti sau, sumurmėsi tyliai ir suplos argumentai iš abiejų pusių – „…jeigu gali nekurti, nekurk…“ „..jeigu tai negeneruoja pelno, tai kam to reikia…“. Taip ir sustoji žmogus, nes gi galiu nekurti… Labai daug ir dažnai aš nekuriu, kad ir kaip norisi! Ir tikrai, negeneruoja tai pelno ar netgi kažko mažiau apčiuopiamo aplinkai tai nieko neduoda!
Labai daug mano mąstymo ir suvokimo aspektų yra užnuodyti realybės ir to, kaip mes visi ją reprezentuojam. Pasaulis nėra tik juodas ir baltas, kartoja bemaž visi, bet raiškoje ir savęs reprezentacijoje kontrastas užkeliamas tiek, kad tas spektras tarp juodos ir baltos pradeda skambėti kaip pasaka. Aišku, taip gali atrodyti, jeigu mes gyvenimą tik stebėsim, bet savo paties dalyvavimą jame stipriai apribosim, tada tikrai, pagrinde tik juoda ir balta, o tik aktyvus patyrimas ir kilnus atvirumas pasauliui išryškins visus pilkos atspalvius. Taip ir užsinuodija mąstymas, nors suvoki, kad visuomet yra trečios durys, viduryje variantas ar kažkaip kažkur kitaip nei labiausiai reklamuojami du variantai, įaugęs į kraują tas konformizmas, kuris kels instinktyvią baimę ir nerimą nukrypstant nuo pramintų takų. Ir vis tiek. Rašyti sau, kurti sau… Aišku, kad sau. Nes viskas yra tik sau. Ir tai yra gerai. Neklausykit tų, kurie teigs priešingai. Per daug ir taip mes sau ir kitiems meluojam. Tai va, rašau sau. Gal kas nors ir perskaitys.