klausimai

Kaip vienas poetas su gitara sakė, pusė to, ką parašiau yra šlamštas, pusė to, ką išgirdai yra tik spėlionės. Bet niekada turbūt pilnai neatrodo, kad tai būtų šlamštas, vistiek, gi, kažkas savo ir teisingo tame yra. Su spėlionėmis panašiai. Kaip kitas muzikuojantis žmogus įdainavo, nuo pradžių neparašiau nei vienos eilutės melo. Juk tai, kuo tikiu, negali būti melas. Bet ar ne tada melas ir įgauna formą ir prasme, tik kai juo patikima? O ar transiliuoti melą, kuriuo patikėjai yra toks pat melas? Ar melu galima vadinti tiesą, kuri laikui bėgant pasikeitė? Turbūt perspektyvos klausimas. Kiek norisi kaltinti, kiek norisi būti apgautojo rolėje arba kiek norisi nuolat iškreipti savo elgesį iki laikinai amžinos tiesos. Aišku, čia nėra sunku atskirti tą melą, kuris pateikiamas turint galvoje paslėptą naratyvą, kuris skiriasi nuo išsakomo, bet ne apie jį aš dabar. Aš kalbu apie tą melą, kurį pasiliekam sau, kurį užkasame po jausmais ir įsitikinimais, tą, kuris yra grynų gryniausia tiesa, nes juk aš nenoriu pažiūrėti kaip ten yra iš tikrųjų. Tuo labiau, kai tas melas toks gražus, šviesus, poetiškas. Tada tai tiesa. O kas po to? Kai vėjas nupučia tas krūvas lapų dengusių tiesą? Pakeiti tiesą savo galvoje ar lieki prie to, ką manei esant tiesa? O kaip ateityje į žiūrėti į tuos žavesio kauburius, žinant, kad viduje šerdis gali būti visiškai priešinga paviršiui? Būti dabar ir gyventi su tuo, kas prieš akis ar pulti ieškoti tiesos, atsisakant dalies gyvenimo? O kas, kai šerdies net nebūna? Įsikalbėti sau to nesančio objekto reikšmę ir prasmę ar pripažinti išvaikius buvusią tiesą ir likus tuščiomis, na, nebent išskyrus su abejone ir cinizmu? O kas kaltas, kai nuo to nukenčia aplinkiniai žmonės? Ar apskritai reikalingi kaltieji? Bet be kaltųjų ir kitų priežasčių ar galiu po to rasti prasmę tame ar paaiškinimą, įgalininantį tobulėti ir augti? Be kaltųjų, aišku, galima irgi augti, tik tada dažniausiai auga gynyba. O ar augantys ir stiprėjantys kiautai ir šarvai nėra tas pats augimas? Juk vėžliukai išsirita su minkštu ir trapiu šarvu. Daug gyvūnų laikui bėgant pastorina savo odą, tad ar nėra tai normalu? O gal tai ir yra tas teisingas kelias? Be kaltųjų, bet su stipriu kiautu. O ar teisinga patikėti idėjomis, kurios po to kenks tau ir aplinkiniams, net jeigu jos atrodo visiškai įtikinančios? Ar visgi reikėtų leisti sau kartais prisimerkti, kad atsirastų juodų dėmių tose idėjose, idant galėtum bent laikinai įterpti raminančią fantaziją? Bet juk tai melas, nenuoseklumas! Ar reikėtų sau taikyti tokius pat standartus, kaip aplinkiniams? O galbūt reikėtų sau taikyti tokius pat standartus, kokius aplinkiniai taiko sau? Yra perspektyvų, kuomet tai būtų gryniausias nuoseklumas. Tik čia jau einu link paradokso, nes juk žmonės retai kaip aukštą siekiamybę pasideda nuoseklumą, tad ar prisiimti jų standartus sau ir džiaugtis pasiekimu, kuris iš esmės nesvarbus prisiimtiems standartams nėra dar viena rolė, kurios tikslas apgauti save? Perspektyvos, perspektyvos. Viskas juk gali būti teisinga, jeigu atsistosim teisingame kampe, pamenant, kažkada kalbėjau apie tai. Nors neapleidžia jausmas, kad apie viską aš čia jau kalbėjau. Ar galima laikui bėgant daugiau ar mažiau pakeisti mintis, kurios užrašytos ir paleistos pasaulin, ir pateikti naują to interpretaciją arba kita forma pateikti tą patį, ką jau buvai paleidęs? Juk daug kurėjų iš esmės kalba apie tą patį, tik kitais žodžiais, vis ratu. Gal normalu? Ar ne pretenzinga save pavadinti kūrėju? Arba menininku? Kuomet niekas nemato didžiosios dalies to, ką sukuri, o kartais net ir nori, kad nematytų to, ką jau galima buvo išvysti. Tas noras, kad nematytų gal ateina iš to, kad labai patogu būna apibrėžti žmogų iš to, ką jis sukuria. Susikurti gražų, intriguojantį, bauginantį, atgrasantį ar betkokį kitokį įvaizdį galvoje. Susieti žmogų su jo produktu. Ar sąžininga sukurti stabą iš žmogaus atimant jo žmogiškumą? Ar reikėtų gailėti tų, kurie patys patiki esantys tik tai, ką reprezentuoja tie stabai ir siekiantys sunaikinti visą kas už to? Būna juk kūrėjų, kurie pražūna savyje dėl aplinkos. Įspudžio fabrikėliai. Perspektyvos, perspektyvos. Gal viso to net nėra žiūrint iš kitur? Ar tai, ko aš nematau, egzistuoja? Ar reikėtų šalia esantiems parodyti tai, ko jie nemato? Kad ir kaip tai tamsu būtų. Ar reikėtų pykti ar liūdėti dėl nenorinčių matyti? O ar tikrai viskas, ką matau yra tikra? Ar viskas, į ką rodo kiti yra tikra? Aišku, parodžius pirštu, viskas bent akimirkai materializuosis, o tada atmesim arba priimsim. Bet kiek tame tiesos ir kiek tai yra tik fantazijos? Kiek išties pasaulis yra gražus, jeigu atmesim savo norą būti patogiai ir jaukiai, ir galbūt nusisukti nuo negandų, ir siekį tamsą paslėpti šviesa? Kiek išties pasaulis yra netikęs, jeigu atmesim norą paaiškinti savo kančią, norą surasti viskam paaiškinimus, norą išsiskirti dėl neva matomos platesnės realybės? O gal pasaulis tiesiog joks? Didžiulė žaidimų aikštelė, kur kiekvienas randa sau veiklos, ar tai karstyklės ar smėlio dėžė, ar kampas patvoryje kuriame tyliai žaidžiame savo susigalvotus žaidimus. Bet tokiu atveju kodėl taip dažnai tikimės, kad prie mūsų prisijungę iškart žinos mūsų žaidimo taisykles ir kodėl po to pykstame, kai neseka tų neapibrėžtų mūsų rėmų? Net vaikai, atrodo, dažniausiai linkę visą tai iš karto paaiškinti, ar bent, kiek leidžia jų kantrybė susidūrus su pažeidimais, patikslinti taisykles. Gal tų kiautų auginimui sunaudojame šituos sugebėjimus? Perpektyvos, pespektyvos… Ar esamu metu man pritrūkus klausimų, kuriems užtenka drąsos ir ryžto paklausti, reikėtų padėti šį tekstą į lentyną, reguliariai papildant ir viliantis, kad kadanors jis bus baigtas? Ar susoti ir pateikti tai, kas jau yra, kadanors ateityje pakartojant pusę to kas čia jau parašyta, bei papildant nauju pateikti, kaip kažką šviežaus? O jeigu per laiką tai virs melu? Arba melo visai nebebus? Išnyksta gi kartais gyvūnų rūšys dėl mūsų neapdairumo, išnaikinant arba išveisiant kažką visai naujo, lyg ir artimo pradiniam variantui, bet visgi jau suteikiant naują formą. Et. Kadanors turbūt atsakysiu į dalį šių klausimų, į dalį jų jau greičiausiai turiu atsakymus, į dalį pamiršiu, o likusiems kažką sugalvosiu, bet ar tik pusė to bus šlamštas? O kaip su spėlionėmis? O gal net nesvarbūs yra atsakymai į šituos klausimus? O gal net ir pačių klausimų visai nereikia?

klausimai

apie principus ir šuniukus

Kelis kartus per pastaruosius mėnesius į mano galvą atėjo pasvarstymai apie principingumą ir apskritai principus. Per tą laiką atėjo pažinimas, kad kraštas kuriame auga žmogus, bendruomenės dydis bei socialinė aplinka turi labai didelės įtakos tam, kaip bus suprantami šitie terminai. Principingumo sąvoka su kuria užaugau aš ir kurią savo galvose turėjo daugelis aplinkinių žmonių, buvo daugmaž “asmens užgaidų motyvuotas neracionalus užsispyrimas”. Dėl to pasakymas “iš principo” nors ir neša savyje kažkiek asmeninių įsitikinimų, tai labiausiai yra lengvai paniekinantis priežodis, reiškiantis dažniausiai kažkokį daugiau ar mažiau blogą poelgį. “Iš principo nepaskambinau” reikš ne įsitikinimų ir vertybių motyvuotą poelgį, bet piktą menantį neapgalvotą, bet patenkinantį savo vidinį, niekas nežino kokį tiksliai, bet, akivaizdu, blogą asmenybės gabalą. Paminėjau ugdžiusį kraštą, nes teko susidurti su žmonėmis, kurie augę aplinkoje labiau nutolusioje nuo sovietinio nuolankumo ir alergijos betkokiam išsišokimui, turėjo įsikalę arčiau apibrėžimo esančią šios sąvokos reikšmę. Aišku, daugelis nepripažins, kad principingumas jų galvoje yra savaime blogas reiškinys, tačiau vargu ar dažnas suras teigiamų pavyzdžių (gerai, tikrai bus kas ištrauks kokį aktyvistą, kuris ką nors daug išvermės ar pasiaukojimo reikalavusio darė vardan savo įsitikinimų, bet ir tai, sunku įsivaizduoti daugumą tai vadinant principingumu, o ne kokiu iš savęs kilnesniu terminu). Ir tai yra keista, nes kai pagalvoji, kiekvieną patriotiškos dūšios žmogų einantį į kariuomenę ar netgi iškeliantį prie savo namo trispalvę būtų galima vadinti principingu, bet neteko girdėti šito apibūdinimo šitoje srityje. Dažnai net ir žiniasklaidoje kalbant apie politikų sprendimus šis žodis naudojamas fone, kuris per daug neskiria dėmesio priežastims, taip irgi paliekant bent jau abejonę, kiek principingumo faktas yra teigiamas dalykas. Man atrodo, kad principingumas savaime yra geras dalykas, jeigu jis turi pagrindą. Aišku, čia būtų galima klausti, bet ar išties tai nėra užsispyrimo forma? Aklas ir nemotyvuotas bei be galimybės augti ir tobulėti principingumas turbūt ir yra tas blogasis, daug kam pažįstamas variantas, ir čia iškyla problema, kad daugelis yra taip pratę prie tos formos, kad gerokai per retai sustojama pasidomėti ir suprasti motyvacijas to užsispyrusio siaurapročio, prieš jį identifikuojant kaip užsispyrusį siauraprotį. Ypač, jei kalba eina apie kažką, ką mes gi puikiai žinome ir suprantame, nes mums kartojo ir po to mes sau kartojome tai kaip mantrą dalį gyvenimo. Ne ne, mes čia nesame užsispyrę, nes mes pritampam, o tai, savaime suprantama, negali būti blogai. Kad ir kaip ten bebūtų, linkiu jums visiems principingumo, o ne įkalto užsispyrimo, bei atskirti šiuos du dalykus.

Reikėtų atskiro įrašo, bet šiandienos mintyse yra dar viena tema, tad lai būna double-feature (kuri dalis čia B kategorijos, nuspręskit patys).

Turbūt visiems teko matyti žaidžiančius šuniukus, kurie kartais per daug įsijautę per stipriai krimstelį savo bičiulį? Internetą turit, nepatikėsiu, kad nesate kažko tokio matę. Tai va. Žaidžia tie šuniukai, kažkuris dar nesuvokdamas savo jėgos ir įtakos aplinkai per daug įsijaučia ir vat įkanda. Apkandžiotasis šuniukas iškart cypteli, o pirmasis atsitraukia išgirdęs skausmą reiškiantį garsą, taip geriau suprasdamas savo jėgas ir kad gali sukelti skausmo savo artimam. Antras galbūt tada išmoksta, kad išreiškus skausmą, teigiama aplinka stengsis nustoti jį kėlusi. Žodžiu, visi patobulėja. Aišku, šuniukų galvose visa tai taip neskamba ir vargu ar apskritai kažkaip tai skamba, tačiau instinktų lygmenyje visa tai išmokstama. Žinot, algoritmai. Žmonėms irgi panašiai būna, tačiau laikui bėgant ir plečiantis pasauliui susiduriame su vis įvairesniais šuniukais, kurie na, pakankamai protingi mokytis iš savo elgesio, kartais net jeigu nėra akivaizdaus atsako. Įkanda kažkas, bet mes matom, kad, na, gi blogo tos akys nenori, o kadangi visi esame iš esmės jautrūs savo realizacijai pasaulyje ir bijome suklysti, tai pagalvojame, kad gal nereikėtų dabar bartis už tą įkandimą, susipras, taip daug geriau bus pačiam žmogui, beto, pirmas kartas, kas čia tokio. Po kiek laiko vėl įkandama ten pat, bet juk ne nuolat taip, o ir gal lyg ir silpniau šįkart, tai greičiausiai juk netyčia, nepadoru būtų žeminti tiesiai į akis pasakant, kad taip nebedarytų, nes juk blogo nenorėta! Taip laikas bėga, ir vis pasitaiko tie įkandimai, vis randame kažkokių paaiškinimų, o ir beveik pratę esame, nors ir skauda truputuką, iki kol vieną, kaip tyčia, mums blogą dieną per stipriai įkanda mums. Tada nei noro, nei motyvacijos nebūna nutylėti, tada ir pasakom, kad, velnias, gi negalima šitaip, kad apskritai, ne tik dabar, bet apskritai toks elgesys nėra geras. Tačiau dažnai čia iškyla bėda, kad visą laiką iki šiol tylėdami, mes iš esmės sakėme, kad viskas čia gerai su tokiu elgesiu, net jeigu ir turėjo abejonių tas, kur kanda, laikui bėgant įsitikino, kad ta vieta lyg ir neskauda, tad viskas čia gerai. Bet įsivaizduokit, kaip skambėti turi pareiškimas, kad tai, ką karts nuo karto darei, kas būdavo priimta, staiga virsta, neva, blogu elgesiu? Tai arba tu ilgą laiką elgeisi blogai ir neteisingai, kas jau savaime yra kažkokia nesąmonė, kurios priimti nesinori arba čia meluoja ir dabar tau bando kąsti, ko, atrodo, nesi nusipelnęs. Vienu atveju tiesiogiai pajauti agresiją nutaikytą į save ir tada instinktyviai pradedi gintis, kitu atveju pajauti netiesioginę agresiją, kaltinimą dėl savo blogumo, kurį, reikia pripažinti, puoselėjo kitas žmogus, kas reiškia, kad tau leido elgtis blogai ir dabar dėl to kaltina, koks nesąžiningumas, iš esmės tai juk irgi puolimas, provokacija, reikia gintis. Moralas koks? Šuniukai normalesni žmonės kartais būna (siaubas, kaip sunku rašyti net juokais tokią mintį, kai pats labiau mėgstu kates). Iš tikrųjų, tai tokios hipotetinės situacijos eigos metu, visi dalyvaujantys joje spėja vienu ar kitu metu pabūti neteisiais. Aišku, norint galima užsispirti ir sakyti, kad vat tas kur tylėjo pradžioje yra neteisus, nes tylėjo ir galiausiai sukūrė neišvengiamą situaciją savo naivumo dėka! Bet palaukit, sakys kitas, argi nesam mes visgi žmonės, o ne šuniukai, ir ar neturėtume protu naudotis mokymuisi iš patirčių ir kartais be pykčio pripažinti klydę? Ir iš esmės, tai jokio skirtumo, prie kokios išvados prieitų šie beveidžiai veidai iš minios, rezultate skauda visoms pusėms ir nepradings tas skausmas vien įrodžius, kuris čia dėl to kaltas.

apie principus ir šuniukus