Pradžia ir pabaiga.

Pradžia ir pabaiga. Dvi koncepcijos, kurios nors šiek tiek ir keisdamos formą, suteikia prasmes bemaž viskam gyvenime. Kaip ribos apibrėžiančios laiko tarpą, kaip kažko įgyjimas ar netekimas, pažintys, darbai, viskas – neteiktų dalies savo esmės ir prasmės, jeigu atimtume pradžias ir pabaigas. Tik va, kalbėdami apie tuos pačius dalykus dažnai nubrėžime ribas skirtingose vietose – kitaip tariant, skirtingai vertiname prasmes ir esmes tų pačių procesų.

Pavyzdžiui paimkime šitą tinklaraštį. Pradžių galima rasti daug ir įvairių, kurių kiekviena gali skirtingai padalinti atsakomybes ar priežastis jo atsiradimo, taip galbūt pakeičiant priežastis ir ryšius pradžioms teigiamų/neigiamų/tiesiog patyrimų susijusių su šiuo tinklaraščiu. Iš autorinės ar skaitytojo pusės. Vienas paprasčiausiai įvertinamų pradžios rodiklių galėtų būti užregistravimo data – ją tiksliai galima rasti pašto dėžutėse ar kituose archyvuose. Bet registruotas šitas tinklaraštis buvo porą kartų. Pirmą kartą kažkur nemokamoje tinklaraščių talpinimo platformoje, kur tik subdomenas turėjo šį pavadinimą, ir po kiek laiko kitą – jau čionai, berods su atnaujintu dizainu ir jau va išbaigtesne forma. Labiau pradžia galbūt būtų pirmasis registravimas, bet tuo tarpu antrasis ilgesniam laikui pakeitė formą ir būtų galima tai vertinti kaip požiūrio į patį tinklaraštį pakeitimą, rimčiau, nuoširdžiau, dar kaip nors ten… Abiem atvejais galima būtų išskirti aplinką, aplinkybes ir kitas detales, bent savo galvoje jau šiek tiek pakeičiant naratyvą apie šią vietą. Taikant į vidurį, būtų galima rasti pirmojo įrašo datą ir iš esmės tai įvardinti kaip pradžia! Tokiu atveju galima žiūrint į turinį, autorių, vėlgi, laikmečio aplinkybes, susikurti dar kitokį pasakojimą apie tai, kas yra šita vieta, kuo ji svajojo būti, nuo kokio taško augo ir kas pabarstė pirmąsias sėklas. Matote? Kol kas stipriai nesiskiria ribos, ties kuriomis įvardijame dalyko pradžią, bet vien dėl kriterijaus pasirinkimo pradžios ribai gali pasikeisti labai daug bendrai istorijoje bei pasakojime, asmeniniame arba viešame. Dar viena pradžios riba galėtų būti idėjos gimimas. Ką vėlgi, būtų galima skaldyti į daugiau detalių, bet vienas iš variantų – kada ir kaip buvo sugalvotas pavadinimas? Vėlgi, daugiau ar mažiau konkreti data, konkretūs ten dalyvavę žmonės. Taigi, bendraautorystė, vienijančios aplinkybės – nauji bėgiai naratyvui. Bet kitą vertus, galbūt kažkurie konkrečiai žmonės labiausiai stūmė šitą idėją, nes patys kurį laiką jau buvo pasiryžę pradėti/(vėl) rašyti ir tiesiog atsitiktinai sukrito viskas į vieną vietą, kad asmeninius norus buvo galima realizuoti tokia forma? Daug sunkiau išmatuojamos ribos, kurių egzistavimas apskritai kelia klausimą, bet vien pasvarstymas apie tai gali pridėti naujas sroves visam šitam reikalui. O galbūt tas momentas, kai kažkas pasiryžo pirmą kartą užregistruoti tinklaraštį yra svarbus? Kokia diena buvo to žmogaus, kas jis apskritai buvo? O jeigu visgi svarbiausia dalis idėjos atsiradimas, gal tuomet svarbios ir aplinkybės, kurios visus suvedė tą popietę į vieną terasą? Gal būtent pradžia yra ryšiai! O apskritai ryšiai ar konkrečios aplinkybės sustiprinusios arba lėmusios jų sustiprėjimus? Vėlgi, datos gali skirtis dešimtmečiais. Pirmos klasės suolas ar pirmas kursas? Tada viso tinklaraščio esmė ir prasmė gali įgauti daug santykio su ryšiais, apskritai ir konkrečiais. Artėjant prie beprotybės galima pradėti gilintis į ekonomines ir socialines priežastis nulėmusias tų ryšių atsiradimus, aplinkybes, nulėmusias jų stiprėjimus ir panašiai. Galima daiktas, kad tokiu atveju Landsbergis taptų viena svarbesnių šio tinklaraščio atsiradimo priežasčių. Bet palaukit… Kas sukūrė internetą? Arba pirmuosius kompiuterius… Elektrą? Raštą? Kalbą..? Rezultate kaip pradžios tašką galime rasti arba big bangą arba žodį (cituojant gerąją knygą). Ir su kiekvienu šituo tašku gali skirtis santykis su šiuo tinklaraščiu (blogiausiu atveju, bent tik mano galvoje, jeigu niekam kitam tai neturėtų įtakos). Taip jis gali tapti tiesiog signifikantu būties, egzistavimo, visko. Arba prie visko nešti didžiulį džiaugsmą dėl žmonijos evoliucijos, tiek biologinės tiek technologinės. Arba konkrečių žmonių genialumo vertybę, arba žmogiškumą ir politinį optimizmą. Viltį ir šviesą. Laikmečio padiktuotą atsitiktinumą. Socialinį foną ir vertybes įdiegtas tėvų paskatinusias bendrauti su konkrečiais žmonėmis. Ryšį ir bendrumą. Asmeninį saviraiškos troškimą. Turėjimą ką pasakyti ir poreikį to skleidimui. Motyvaciją ir ryžtą. Daug galimų pradžios ribų ir daug galimų reikšmių. O ką jau kalbėti apie pradžias skaitytojams, kurių vieni atsitiktinai rado, kiti rado komentarus su nuoroda savo kampeliuose, tretiems už akies užkliuvo srautuose, ketvirtiems buvo konkrečiai parekomenduoti konkretūs tekstai. Vis aplinkybės su savais kontekstais ir savomis spalvomis.

Jeigu užteko kantrybės ir dar neišjungėt teksto iki šitos vietos, beveik esu įsitikinęs, kad galvoje kirba klausimas, o koks gi po velniais skirtumas pradžių ir kokie durniai tiek gali skirti svarstymams apie tai. Atsakymai – gali būti didelis ir nepažįstu tokių, kurie be gėdos balse galėtų garsiai pripažinti, kad pasineria į tokius svarstymus. Ir taip, retai išties svarbu kur konkrečiai yra daugelio dalykų pradžios ribos, o tuo labiau detali aplinkybių analizė. Dažniausiai padedame grubų tašką, be perdėto konkretumo ir sakom, kad aišku. Na, nebent reikia ieškoti kaltų ar pasiteisinimų… Būtent taip, kaip visada puolama daryti kalbant apie pabaigas! Nes procesas ir svarba iš esmės tokia pat kaip ir pradžių atveju, tačiau tik į pabaigas sutelkiame daugiau dėmesio. Nes kažkas sugriuvo, dingo, sudegė, susidėvėjo, išėjo, baigėsi. O jeigu sukirba viduje netektis – reikia rasti kaltininkus, vien tam, kad… kam?

Vėlgi, paimkime kaip pavyzdį šį tinklaraštį ir pagalvokim, kas galėtų tapti jo pabaigos riba. Viena akivaizdžiausių ribų būtų ta, kad vieną dieną ateinat čionai ir rašo, kad tuščia šioje interneto vietoje. Priežastys? Nebeliko motyvuotų ir galinčių išlaikyti šią vietą žmonių. Spektras galimų reikšmių įkristų tarpe tarp tragiškų ir tiesiog liūdnų. Šviesiausiame taške reiškiant tai, kad tiesiog, autoriams šita veikla ir šitas turinys pasidarė svetimas ir nebeaktualus, tad tiesiog nebeskirta minimalių resursų išlaikymui. Kita galima pabaigos riba – paskutinis įrašas. Tas įrašas, po kurio seka niekad nesibaigianti tyla. Reikšmės? Kažkas nebenori čia rašyti, bet dar randa priežasčių gyvybės palaikymui. Nuo įsivaizduojamų priežasčių gali stipriai skirtis santykis su šia vieta ir jos pabaiga. O galbūt kai kuriems pabaigos ženklu buvo tono pasikeitimas tekstuose prieš metus ar porą? Arba poros metų tylos tarpas kadaise? Arba persikėlimas į šį adresą iš laisvesnio ir mažiau įpareigojančio kitos platformos? Arba paskutinis kitų autorių tekstas? Arba paskutinė diena, kai dar buvo galima tų autorių tekstus čia rasti? Arba ta riba, kol kas nors apskritai atsimins šios vietos egzistavimą? O gal tiesiog draugišką ir šiltą įrašą, kuris gražiai papasakos apie pokyčius gyvenime ir atsisveikins su skaitytojais. Daug ribų, kurias priklausomai nuo perspektyvos ir to, ką jums papasakos, galima pasirinkti kaip būtent TĄ pagrindinę pabaigą. O dabar sukomplektuokim kurį nors iš šių scenarijų su prieš tai aptartomis pradžiomis. Kelių draugų iniciatyva įkurtas tinklaraštis, kuriame savais stiliais dalinosi savo tarpusavyje unikaliomis perspektyvomis, kol metams bėgant sumažėjo rašymo aktyvumas ir galiausiai vieną dieną puslapis tapo nepasiekiamas. Tiesa, bet pasakojimas iš esmės skiriasi nuo – tinklaraštis, kurį sukūrė vienas žmogus, su minimi, kad į jį rašys keli jo draugai, kuriame po kiek laiko jis paslėpė tų draugų tekstus ir liko vieninteliu autoriumi, kol galiausiai ir pats nustojo čia rašyti.

Darosi aiškiau apie pradžių ir pabaigų galią? Kiek įvairiausių jų gali būti, nors dažniausiai sustojame ties vienu artimiausiu mums pasakojimu. Ir kaip iš esmės vien tokios detalės gali pakeisti visą pasakojimą. Ir tai galioja viskam. Projektams, ryšiams, darbams, santykiams, gyvenimams. Viskam. Kartais net visą proceso eigą nuspalvinti gali tai, kokias tvoreles padėsim. Ir koks skirtumas? Ogi toks, kad tai, kaip pasirinksime žiūrėti į baigtinius procesus, kokį pasakojimą sau ir aplinkiniams apie tai kartosime gali iš esmės keisti tai, kokias emocijas ir savijautą tie procesai neš. Ar bus kažkas skaudaus ir liūdno, nes pabaigą pasirinksime kiek tik išeina tamsiausią, su kaltaisiais ir skriaudikais, ar tai bus pabaiga, kuri bus natūrali, logiška, savalaikė. Ar pradžia bus klaidų ir paklydimų rezultatas ar aplinkybių, kurių negalėjome kontroliuoti ir dėl to nėra ko kaltinti? Variantų daug. Ir visi jie gali būti teisingi. Tačiau truputį pasistengus, galima pasirinkti tą, kuris duos daugiausiai ir atims mažiausiai. Kitaip tariant, visada galima rinktis, kaip pasaulis mus veiks ir kaip jis atrodys, tačiau tai nepakeis faktų. Nepakeis padarytų klaidų, mūsų ar mums, neištaisys skriaudų, mūsų ar mums, nesutaisys sugriauto, mūsų ar mums. Realybės taip tiesiog pakeisti nepavyks, bet galima pakeisti tai, kaip ji bus priimama. Truputį gaila, kad daugelis vis tiek rinksis keisti tai, kaip priimama ne sveikai įvertinant, o prisimerkiant ir nusisukant. Bet ne apie tai. Apie pradžias ir pabaigas. Taip ir šitas tekstas, galbūt taps kažkieno pradžia arba pabaiga, pozityvia arba priešingai. Viską galima pasirinkti. O jeigu ne – greičiausiai leidžiat už jus pasirinkti kitiems. (atmetus akivaizdžias išimtis – kai kurios ligos, kai kurie atsitiktinumai ir panašiai.)

Pradžia ir pabaiga.

void

Nors imk ir rėk žmogus tiesiog į void’ą. Ne iš nevilties ar sielvarto ar tai dar kokio negatyvo, o tiesiog, nes kartais nieko daugiau lyg ir nelieka. Didžiausia tragedija ieškant atsakymų galiausiai juos surasti ar dar blogiau, išmokti juos rasti. Žinot, kaip tame filme apie poną nieką, kuris savo galvoje sugebėdavo išgyventi visų įmanomų pasirinkimų pasekmes. Tai va, visai taip, bet nevisai. Stovi prieš kryžkeles be ženklų ir puikiai žinai, kurį kelią reikia pasirinkti ir kaip ten toliau reiks vingiuoti, kad pasiektum tikslą. Tiksliai, ir aiškiai. Tik va, ar nėra tai bausmė visą gyvenimą praklajojusiam, kuriam būtent ieškojimas ir buvo prasmė? Durna metafora, nes ir ne taip.

Susireikšminimo valandėlė. Kažkada juokavau apie marškinėlių ar tai tatuiruotės dizainą (aš jau nepamenu, o pamenantys neatsakys) su mintimi ,,pabandyk keiksmažodis būti budistu ofise dirbdamas”, ar kažkaip panašiai, mintis aiški, nors pateikimas ir praskiedžia. Tai va, kažkas panašaus į tas aprašytas fantastiškas budistų būsenas atrodo dabar labai artima – ramybė, atvirumas, supratimas (arba jo iliuzija). Tik tuo pačiu truputį susimaišiusi su ofisų pasaulio skatinimu būti produktu ir produkuotoju (skaityk rimtu veidu, bandydami įsiteigti sau, kad tikrai tos žodis yra). Na, aišku, įsimaišo dar vienas kitas evoliucijos paliktas šlamštas, bet ne apie tai šįkart. Žodžiu – viskas vientisa, aišku, yra nes yra, be vertinančių konceptų, bet su pasvarstymais, o ką čia iš to padaryti būtų galima, kuriuos pakeičia ta pati ramybė. Žodžiu, banguoja bullshito vandenynas, kuriame kaip ir viskas aišku ir pilna, bet frustruoja. O kodėl frustruoja, irgi aišku. Viskas aišku. Kaip pakeisti tai – aišku. Kur eiti toliau, kad tai išsiverstų į kažką teigiamo – aišku. Visi atsakymai vietoje. Atsistoji, imies, darai. Ir tada ateina banga to paties budizmo, ir sėdi tada ant akmenėlio, šypsai ir kiurksai apšviestas bent jau gatvės žibinto su vėl supratimu ir ramybe. Ech.

Tada ir norisi į tą voidą rėkti, nes voidas nekuria iliuzijų apie grįžtamąjį ryšį ar rezultatą ar produktą. Jis tiesiog yra. Ir nėra. Tobulu grožiu. Rėkiant į voidą nieko neužgausi, nesuerzinsi, nenuvilsi, nepakenksi, nenudžiuginsi, neįkvėpsi, ne, ne, ne. O orą iš plaučių išleisti tai kartais gi reikia, dėl to ir norisi dairytis voido. Bet tada vėl ateina ta apšvietos banga ir supranti, kad galima tiesiog iškvėpti, tyliai, sau. Ir suveikia. Ir tada kyla klausimas, o kam gi reikalingas rėkimas link materijos? Ir tada atsiranda atsakymai. Primityvūs, bet į viską atsakantys.

Su materija komunikuojant visuomet iškyla bėda dėl informacijos perdavimo. Žinot, kaip šių laikų Prometėjas vis pamini – vienas didžiausių žmonių apribojimų yra tai, kaip mes perduodam ir priimam informaciją – pirštukai tapsintys per plastiką ir akutės, ar gyslos kažkur gerklėje ir ausys yra stipriai per mažai reikalingam našumui. Filtruok nefiltravęs, žmogus, informaciją galvoje prieš paleisdamas ją lauk, vis tiek kažkas nesusiconnectins. Apribojus filtravimą prasideda vėl kitos bėdos – menkiausios idėjos perdavimas reikalaus paskaitos, kad būtų įtraukta visa reikalinga informacija, kad nekiltų nesusipratimų ateityje. Laba diena, šiandienos paskaitos tema ,,Kodėl aš nenešioju laikrodžio”, paskaita truks tris valandas, tada kavos pertraukėlė ir sugrįšime antrai paskaitos daliai – ,,Kokius laikrodžius aš nešioju”. Nesąmonė? Be abejonės. Nei kam įdomu, nei kam reikia tokios informacijos. Bet kai taip pat atsakai į konkretų klausimą ir supranti, kad tai tebuvo smalltalkas, tai vėl, o kam? Keisti tie žmonės.

Et. Per dažnai pastaruoju metu prisėdus patarškėti mygtukais eigoje sugrįžta ta jau minėta būsena, kuomet ramiai ir šiltai pradedu savęs klausti, o kam gi tai? Ar tikrai TAM pasiekti tai efektyvu? Ar tikrai potencialas naudos didesnis nei žalos? Ar kitose būsenose susidūręs su pasekmėmis tvirtai jas priimsi? Ar tikrai kažką keičia atsakymai į šituos klausimus..?

Ir vėl, apima abejonės. Padėsiu vat šitą tekstą matomon materijon, ir kokia dalis teisingai priims šią informaciją? Kaip neteisingai bus įvertinta emocija ar pačios mintys. Sakys kas nors – daug pykčio, kitas sakys, visai ne – čia nevilties kupinas rašinėlis, trečias sakys – baigėsi aviečių arbata. Keistas tas trečias. Nors tiesos pas ir jį daugiausia.

void

Biurokratija ir idealai

Kada paskutinį kartą visiškai improvizuotai susiorganizavote susitikimą su nereguliariai matomu bičiuliu? Galvoje turiu atvejus, kuomet būnant kažkur netoliese paskambintumėte ir už 10 minučių jau lauktumėte kol užvirs vanduo arbatai. Galbūt kažkas atsakys, kad visai neseniai taip buvo, bet, bijau, kad daugumai teks pripažinti, jog nelabai pamena arba paminės kelių mėnesių senumo nutikimą.
Kurį laiką vis dažniau pastebiu perdėtą biurokratizmą žmonių bendravime, kuomet net improvizuotus susitikimus tenka planuoti, o ką jau kalbėti apie tai, kad visiškai normalu yra už savaitės ar dviejų pasiskirti susitikimą tiesiog pašnekesiui prie kavos puodelio. Biurokratizacija, šiuo atveju, yra gerokai perspaustas terminas, kai iš esmės tai tėra atsakingas laiko planavimas, bei apskritai, tiesiog kai kuriems santykiams būdinga forma. Normalu tai teigiama prasme, nes kaip laikrodžiai ar kalendorius – tai padeda žmonėms efektyviau naudoti savo ir ypač aplinkinių laiką. Raktinis žodis efektyviau. Kaip aparatas, mašina. Sraigtelis. Ar pamenate dar tą kažkada jumyse gyvavusį paauglį, kuris suvokęs šitą pasaulio tendenciją paversti visus sraigteliais, daugiau ar mažiau kentėjo ir beprasmiu maištu bent trumpam ir bent minimaliai bandė būti kitokiu? Tą, kuris, priklausomai nuo savo aplinkos, klausė punk’o/repo/alternatyvaus roko, kurio tekstai buvo kupini būtent tokios pat frustracijos? Aišku, kad pamenate. Tik gal labai tyliai, sau, kad niekas neišgirstų, kad sirgot idealizmu. Bet dabar pasveikot, bent taip sakot, nes aplink daugelis atrodo jau persirgę, nors dar kartais išberia kurią nors kūno dalį. Tada puolat trinti ją cinizmu, kad praeitų karščiavimas. Ir vėl, link efektyvumo, sėkmės ir gero įvaizdžio. Ar nepasiilgstat to paauglio? Greičiausiai ne, nes išties, naudos iš jo nedaug, o juk reikia pabaigti projektą iki penktadienio, papildyti portfolio ir dar savaitgalį į užmiestį pas draugus vakarienės, kas iš esmės visą dieną potencialiai produktyvaus laiko atims, tad nėra kada svaigti apie idealus, reikia gyventi. Ir siekti. Puikiai veikia toks kelias, kol aplink visi taip gyvena. O kitaip gyventi pajėgūs tik vienetai, į kuriuos žiūrint visuomet apima stiprios emocijos, ar tai svaigus baltas pavydas, nes žmogus gyvena laisvai, ar tai panieka, neprisitaikėliui anarchistui, kuris nesupranta kaip veikia pasaulis. Ir įprantame planuoti. Įpranta ir kiti, tada natūralu, kad kalendorius prisipildo savaitėms į priekį, o tada, nori to ar nenori, impulsyvumui vietos nebelieka. Nors iš tikrųjų, tai net ir nenorime. Sistema ir apibrėžtumas tuose langeliuose slypi. Komfortas. O kalendorių pažeidimai visada iššauks detalius ir šaltus pasiaiškinimus, po kurių eis atsiprašymo žodis, dažniausiai raštu, įprastoje formoje. Nebėra teisės neturėti noro ar nuotaikos susitikimo dieną, nes suplanuota juk prieš šešias dienas! Geriau niekam tikęs laikas, nei skubus sutarties pažeidimas. Betrūksta kad poliklinikoje pradėtų išrašinėti laikino nesocialumo lapelius. Tyliai, ta biurokratija įlenda ir į mūsų pačių asmeninį laiką. Varginančios dienos viduryje paskiriame susitikimą su ekranais priešais sofą, nes, atrodo, tuo metu būtent bukas atsijungimas atneštų palaimą. Ir net pasitaisius dienai ir poreikiams, ištesėsime šitą sutartį. Nes šįvakar ilsimasi! Koks eime pasivaikščioti!? Taip vat, po truputį, ir savas laisvas laikas virsta biurokratiniu procesu, kuris, kartojame, neša efektyvumą. Vėlgi, planavimas ir apibrėžtumas išties gali būti gerai. Galima rasti ne vieną tyrimą, kuris bylos tai, jog užimtumas ir atkaklumas gali stipriai gerinti psichikos sveikatą. Aišku, greta eina tyrimai apie perdegimą ir kaip tokie pat procesai veda prie rimtų psichikos problemų. Kiekvienam savo. Tačiau ar tikrai mes pasirenkame savą, o ne tiesiog griebiame tą, naujausią ir populiariausią modelį, kurį turi visi kieti vaikai kieme?

Biurokratija ir idealai

Šventės

Ir vėl šventės.
Norisi kažką parašyti šia proga, bet pradedu jau trečią teksto variantą, nes vis kažkas ne taip. Per daug nueinama į negatyvą, kurio tokiu laikotarpiu turbūt niekas nenori, nes visiems užtenka ir savojo, prieš kurį tiesiog prisimerkiama.
Kad ir kaip ten bebūtų, šventės yra gražus laikas. Visi stengiasi, daro gerą. Susitinka seniai nesimatę, atliekami tik per šventes įmanomi ritualai, visi puošiasi, gražu.
Aišku, ateina į galvą klausimai, ką išties mums patiems reiškia tos tradicijos, ką reiškia tie ritualai, kiek iš tikrųjų džiaugsmo sumoje sugeneruojama, bet gal tiek to? Nepaisant viso to liūdesio kuris užeina šiuo laikotarpiu. Liūdna labiausiai ne dėl savęs, o dėl kitų. Nes kažkas kažką neseniai prarado, kažkas kažko apskritai neturi, o šiuo laikotarpiu būtent visi ir džiaugiasi turėjimais. Liūdna. Bet praeina šventės ir liūdesio sumažėja.
Gal kada nors plačiau apie tuos liūdesius, tradicijas, neturėjimus.
Tam kartui tiesiog pabūkim nuoširdžiai. Džiaukimės, priimkim, atleiskim, atsisakykim bent tam kartui pagiežos ir pykčio, smerkimo ir kaukių. Pasistenkim dėl laimės, kuri ilgam pasiliktų.
Skaitantieji šitą blogą turbūt žino, koks mano santykis su tikėjimu. Nežinantiems – aukštesnės jėgos ar religija ir aš einame visiškai skirtingais keliais. Skirtingi keliai nebūtinai reiškia priešiškumą, nes kiekvienas kelias gali būti geras, kol jis neatiminėja laimės iš kitų. Galvojant apie šias šventes, tai atrodo ypač svarbu, nes juk viena pagrindinių priežasčių, dėl ko visi švenčia, tai poros tūkstančių metų amžiaus keistuolio gimtadienis. Daug diskusijų yra tuo klausimu, bet atrodo, kad visgi buvo toks žmogus istorijoje. Ir net atmetus stebuklus aprašomus gerojoje knygoje, tai vis tiek lieka pasakojimas apie nuoširdžiai gero norintį žmogų, besiaukojantį ir atiduodantį viską dėl tų, kurie neturėjo. Net būnant visišku skeptiku ir atmetant viską iš tos gerosios knygos, tai vis tiek lieka įkvepiantis pasakojimas apie gerą žmogų, net jeigu ir išsigalvotą. Dabar per šventes rodomas pasakojimas apie berniuką burtininką juk taip pat veikė kaip įkvėpimas ir viltis vaikams. Tad jeigu bent šiek tiek stumteli tai link laimės, gal to ir užtenka? Kol neatima laimės. Versti artimuosius eiti į bažnyčią, nes taip reikia – gali atimti laimės. Pašiepti artimuosius, einančius į bažnyčią per šventes – gali atimti laimės. Nuryti nusivylimą dėl švenčių trukumų – gali atimti laimės. Dalintis tuo nusivylimu, negalvojant ką tai duos tau ar aplinkiniams – gali atimti laimės… Iš esmės, susitelkti į save, savo esybę, kaip ją įsivaizduojame – gali atimti laimės. Tad gal pabandykime neatiminėti laimės, nei iš savęs, nei iš kitų. Nuoširdžiai ir atvira širdimi, kaip moko daug Kalėdinių personažų, bent šį laikotarpį pabandykim padaryti kiek išeina geresniu. Tai tikrai nepavyks pilnai, bet geriau negu nieko.
Gražių ir nuoširdžių visiems švenčių.

Šventės

Baimės, pokyčiai ir monetos

Sakoma, kad susidūrus su sunkiu pasirinkimu tarp dviejų variantų reikia mesti monetą, nes tik jai pakilus į orą turėtų pasidaryti aišku, ko iš tiesų nori. Aiškumas pasireiškiantis viltimi, kad iškris būtent kažkuri konkreti pusė. Aišku, daugiau kartų teko girdėti šią mintį, nei girdėti realius pasakojimus apie jos veikimą, bet teorija atrodo įtikinanti ir bent šio to verta. Bet ką daryti, kuomet ta moneta jau sukasi ore, tačiau to jausmo ar minties, kad būtent skaičiaus norisi, nėra? Na, reikėtų patikslinti, kad ta moneta dabar sukasi ne dėl siekio išsiaiškinti norus, o kaip netikėtas rezultatas galimų pokyčių gyvenime, laukiant sėkmės. Siekiant ko iš tiesų norėta, staiga atėjo suvokimas, ko netekčiau sėkmės atveju. Rezultate, arba keičiasi viskas, arba nesikeičia niekas. Na taip, perdedu sakydamas, kad viskas, bet ganėtinai arti to. Pastaruosius metus siekiant susitaikymo, galiausiai net ir esamo tamsios pusės neatrodo taip blogai. Bet galbūt tiesiog elementari pokyčių baimė verčia svarstyti, o kuris variantas visgi yra geresnis, nors ir akivaizdu, kad tas viską keičiantis.
Dvejonė, abejonė ir baimė dažniausiai įgauna svarią formą, tik jas maitinant. Kuo daugiau galvojama apie galimas negandas ar netektis, tuo realesnės jos darosi, kol galiausiai dar prieš faktą išgyvenama netgi didesnė kančia už tą, kurią tektų patirti netikėtai susidūrus su tuo pačiu likimu, dėl kurio nuogąstaujama. Dažniausiai net neturime galimybės palyginti, ta kančia prilygtų ar ne, nes jeigu ne pilnai atsitraukiam, tai bent stengiamės apeiti tas negandas. Nepatirdami ir nepamatydami, kokia tuščia baimė mus stabdė. Bet baimė tai ne bala ant šaligatvio, kurią tiesiog apeiti galima. Ir ne drąsos reikia, kad ją įveikti būtų galima, o supratimo (nors turbūt drąsa ir vadiname supratimą, tik galbūt ne visai tokį, kurį galima paaiškinti). Supratimą, kad įsivaizduojamos pasekmės nėra tokios baisios, kad maža tikimybė joms arba tiesiog, kad gal net blogiausios įmanomos pasekmės yra geriau už alternatyvą. Tik bėda, kad to supratimo taip lengvai iš nieko nesutversi. Tarsi žaisti stalo tenisą vienam, kad ir kokį argumentą sau pateiksi tuoj pat žinosi kokiu kampu jį atmušti. Bėda, kai daug praktikuojamasi mušinėjantis su savimi. Kol ginčijasi baimė ir motyvacija, visad laimi baimė, nes užuot pasirinkus, nedaroma nieko. Galima sakyti, kad tai irgi yra pasirinkimas, tik pasyvus. Kaip tramvajaus dilemos atveju. Tad kas belieka?
Priklausomai, nuo to, kokį savo idealą įsivaizduojame, įmanomi visi variantai. Nors dažniausiai visi sakytų, kad jų siekiamybė yra aktyvus apsisprendimas, geriausiai tas, kuris rodytų (ypač sau) tvirtumą. Tiesa ta, kad visus variantus dažnai pateisiname, kaip būtent tą drąsųjį pasirinkimą. Pasirinkau bijoti, nes juk tvirtai asmenybei neturėtų būti gėda pripažinti savo baimes, o ar pripažinimas jau nėra pergalė!? Pasirinkau nieko nedaryti, nes iš tikrųjų man nebuvo taip svarbu, tad užuot kankinęs save prisiversti pasirinkti, aš nusprendžiau tiesiog priimti tai, kaip bus! Ir patikim, kad teisingai elgiamės, nors ir kirba giliai viduje jausmas, kad ne tiesa tai. Bet kas belieka? Pripažinti savo klaidas, kad tektų mokytis ir, neduok dieve, atrasti, kad ta pati klaida padaryta nebesuskaičiuojamą kiekį kartų per mūsų teisuoliškuosius gyvenimus? Ne ne, čia mano charakteris toks. Aplinkybių arba dievo sutvertas. Aš čia ne prie ko.
O tuo tarpu raminančiai ore zvimbia moneta. Ir nesvarbu, kuria puse nukris šįkart, žinau, kad galiausiai pasieksiu daugiausiai keičiantį variantą. Nes ar gali keistis gyvenimas, jeigu pats jo nekeisiu? Ir viliuosi, kad meluos tas, kuris sakys, jog jis norėtų nugyventi likusį gyvenimą būtent tokį, koks yra šią akimirką, be kaitos, be naujovių, be iššūkių.

Baimės, pokyčiai ir monetos

Ouroboros


Šitas simbolis stipriai žavi mane nuo paauglystės. Jau nepamenu, kokią konkrečiai pradžioje prasmę jis nešė mano galvoje, tačiau žinau, kad laikui bėgant tos prasmės tikrai keitėsi. Vienu metu artumą jame rasdavau cikliškume, kurį savo gyvenime matydavau savo santykyje su žmonėmis arba sezoniškuose depresijos epizoduose. Abiem atvejais dalykuose, kurie palikdavo žymę. Kitu metu žavėjo visuotinio cikliškumo idėja, kaip iš esmės, atrodė, viskas vis sukasi ratu, kartais gal vos vos pakeisdamas detales. Vėliau atsirado amžinos savidestrukcijos bei amžino savęs kūrimo, vien iš esamo aš, idėja, užstringant savo galvoje, marinavimasis, savęs ryjimas ir iš esmės tokio pat savęs tolesnis auginimas. Visais laikais, atrodo, tos reikšmės visuomet buvo apie nevaldomą laiką, patogiai atmetant dalį savos atsakomybės, nutikus nedžiuginantiems dalykams, bei apie susitelkimą į save, vėlgi, teisinantis dėl savo paties rigidiškumo priimti išorinio pasaulio priešpriešas į savo būtį ir esmę (tačiau ne filosofiją, kuri augo būtent iš pasaulio stebėjimo, bet tai turbūt šiek tiek kitas stalčius). Didingas simbolis savo ydų ir pateisinimas nuolankumo chaosui. Pastaraisiais metais mano galvoje visos paminėtos prasmės tapo jo esme, tačiau pasikeitė mano paties santykis su šiuo simboliu. Vietoje simbolio artimo ir cikliškai atspindinčio mane patį, jis tapo priminimu būto. Aišku, neišgyjama greit iš viso to, ką nešė šis roplys, tad dalis to dar vis pasirodo, tačiau greta to atsidaro aiškus siekis ir tikslas išsivaduoti iš to rato. Atgauti kontrolę. Ir kol kas tai gerai sekasi. Ir neabejoju, kad tai nesikeis. Bet apie tai plačiau, galbūt, kitą kartą.
Šiandien ouroboros prisiminiau, nes pagavau save lengvai įsisukantį į praėjusių pokalbių galvoje redagavimą. Kartojimą, kas buvo, papildant tuo, ką, atrodo, reikėjo pridėti, pakeičiant žodžius, kurie, atrodo, buvo netinkamai parinkti. Ir viskas tik galvoje, iš dalies netgi automatiškai. Susitelkimas į save ir cikliškumas. Aišku, pastebėjus, kad tai vyksta, tas sukimasis sulėtėja ir galiausiai visai dingsta, akcentavus sau, kad kalbi su savimi įsivaizduodamas praėjusį dialogą, įsivaizduodamas alternatyvų rezultatą. Jokios naudos, o darant tai nesąmoningai, netgi stipriai žalinga, nes taip labai nesunkiai sau įsikalbama, kad vos ne kiekvienas žengiamas žingsnis, jeigu ne visai neteisingas, tai bent jau kažkiek tikrai nepataiko į teisingą kelią (o kai tai sukasi be kontrolės galvoje, niekas nebežino, ką gi reiškia teisinga ar ne, aišku darosi tik viena – praėję poelgiai greičiausiai tokiais nebuvo). Bet svarbu pabrėžti, kad aš kalbu ne introspekciją – sąmoningą ir nuoseklų analizavimą savo elgesio ar minčių. Tai gali būti reikalinga ir naudinga, tačiau reikia suprasti ir apčiuopti tą ribą. Viena yra įvertinti praėjusį pokalbį ir suprasti, kad kalbėdamas konkrečia tema praleidau porą svarbių faktų, kuriuos galbūt pamiršau arba dėl įtampos sąmoningai palikau, nes norėjau pakeisti temą. Tada galvoje tiesiog pergalvoti pamirštus dalykus, vėl išgryninti tas mintis arba pasistengti įsidėmėti, kad įtampa gali sukelti tokią reakciją ir kad kitą kartą galėčiau tai suvaldyti, suprasdamas savo elgesio tendencijas. Visai kas kita yra kartoti tą pokalbį savo galvoje, papildant, pataisant, perfrazuojant, kiekvieną kartą vis sau primenant, kad padarytos klaidos. Vienu atveju stengiuosi suprasti savo klaidas (o klaidos tokiais atvejais, iš esmės tėra tai, ką pats pavadinu klaidomis) ir jų kilmę, ieškodamas kelių kaip to išvengti ateityje, o kitu atveju aš tiesiog kankinu save galvodamas scenarijus, kurie, atrodo, galėjo būti ir kurie, suprask, būtų pakeitę dabartį ar ateitį (dažniausiai ateitį).
Šis šiandienos savo minčių nevaldymo pastebėjimas priminė, kiek daug laiko ir energijos iššvaistyta tuščiai pergalvojant, tai, kas buvo arba galėjo būti. Iš kitos pusės, kad ne ką mažiau švaistymo dėl galvojimo apie tai, kas galėtų būti arba net negalėtų, bet tiesiog laikinai tampa patrauklia ateities fantazija. Ir kiek mažai energijos skiriama to, kas yra dabar patyrimu ir priėmimui. Nėra tai kažkoks naujas atradimas, bet turbūt šiek tiek geriau suprastas, tolstantis nuo tiesiog teorinės filosofijos ir vedantis link realaus gyvenimo kelio. Ir žinau, kad šis negyvenimas dabartyje nėra kažkokia unikali ir tik man būdinga patologija, bet kažkas, su kuo gyvena daug žmonių, suprasdami tai arba ne. Ir taip pat žinau, kaip sunku tai keisti (pakeisti skamba kaip utopinis siekis, tad gal apsistokim ties keisti), bet įmanoma, mažais žingsniais. Pastebint save, kad tai vyksta, suprantant, kaip tai nieko neduoda ir svarbiausia dėl to savęs nesmerkiant. Atrodo, kad protas kartais veikia kaip tie kinietiški pirštų spąstai – kuo labiau priešiniesi, tuo tvirčiau surakina, ir tik ramiai, atsipalaidavus priimant esamą būseną iš jos išsilaisvinama.

Ouroboros

Amžina scena

Kartais tarsi iš miego pažadintas staiga atsiranda jausmas, kad stoviu viduryje scenos, kurioje, panašu, vyksta spektaklis. Prasibudinu ir toliau darau tai, ką daręs, tik su galvoje kirbančia mintimi, kad reikia tęsti vaidmenį, net jei prieš akimirką tai atrodė kaip natūrali būtis. Pradžioje tas spektaklis pasirodydavo viešos aplinkos kontekste, na, arti tradicinio spektaklio, kuomet nepažįstami veidai stebi pasirodymą, kai kažkas žiūri, o gal nežiūri, o aš tęsiu vaidmenį. Žinau, šitos mintys turbūt tėra dar vienas pavėluotas paauglystei būdingas atradimas – “visuomenė primeta tiek rėmų ir lūkesčių, kad patys nepajusdami pradedame nuolat vaidinti” ar kažkas tokio, bet mano galvoje už to stovi truputį daugiau (ar bent taip teisinu šito teksto egzistavimą). Tas buvimo spektaklyje jausmas greit nuvedė prie susimąstymo, o kas gi stebi ir kodėl, o po to prie užkulisių ieškojimo, kur galėčiau pasitraukti ir pabėgti nuo to, atrodo, priverstinio vaidmens. Atradus tą prieglobstį sužimba ramybės galimybė. Kol ir sąmoningai pasitraukus nuo scenos vieną dieną taip pat ateina tas pats jausmas, kad vėl esu scenoje. Tik šįkart tai nebėra viešas spektaklis, bet vaidmuo prieš siaurą ratą žmonių, kurie, maniau, yra prieglobstis nuo priverstinės vaidybos. Tik šiuo atveju universalūs visuotiniai lūkesčiai ir spaudimas pakeičiami poreikiu būti priimtam ir tiesiog ryšiu. Supratimas, kad ir tai gali būti spektakliu, nuveda prie dar vienų durų ieškojimo, kurios žadėtų atsitraukimą. Atsiranda vienoks ar kitoks hobis, savirealizacija. Koks gali būti spektaklis čia, paklausiu savęs, juk nebėra stebėtojų. Kol vėlgi, suprantu, kad norėtųsi pasidalinti tos savirealizacijos produktais ar kad tiesiog, tai yra dar vienas bandymas pabėgti nuo kažkokios įsivaizduojamos prievolės, savaime ir šią būseną paverčiantis vaidmeniu. Ir vėl, atsibundu scenoje. Žiūrovų dar mažiau, bet viena kita eilė susidaro. Taip sugrįžta noras ieškoti dar vienos užuovėjos, kur tikrai jau bus galima gyventi be kartais pasitaikančių nušvitimų, apšviesiančių mano vietą ant parketo. Taip atrandu vietą, kur galima būti be spektaklio – savo galva, savo mintys. Tai kas per dieną sukasi galvoje, nuo banalių niekų, iki grandiozinių pasaulio apgalvojimų, juk tik dėl manęs, sau, nes didžiąja dalimi to nepasidalinsiu niekad, dalis ištirps ir tik dalis bus pasyviai suvirškinta ateities idėjoms. Ir tada staiga vėl apakina šviesa. Apsidairau, vėl ant scenos, tik šįkart aplink aktorių visai nėra, o ir pats teatras talpina tik vieną kėdę žiūrovui, kurioje matau patį save. Ne atspindį, o tą, iš nuosėdų sudarytą, grynesnį, aiškesnį, kuris kritišku žvilgsniu tylumoje stebi ir klauso ir, bijau, kritikuoja. Neišvengiamas spektaklis. Ir žinau, kad yra dar vienos durys, už kurių galėčiau pasislėpti ir kur tikiu nebebūtų scenos, tik grynas būvis. Bet tiesa ta, kad ir kiek nuo pirmosios scenos norėčiau atsitraukti į vaidybos nereikalaujančią aplinką, gyvenimas susideda iš tų visų scenų ir daugybės vaidmenų kiekvienoje jų. Tada suprantu, kad visas tas ieškojimas yra beviltiškas ar netgi žalingas. Nes juk visi yra tokie pat aktoriai, tik pamiršę tai, o staiga prisiminti tai tik dėl pastebėtų šviesų ar priešais sėdinčios publikos tėra nereikalingas blaškymasis, kuris padeda tik primiršti savo eilutes. O vaidinant save pamiršti žodžius, nors galbūt ir šiek tiek absurdiška, tačiau bendro spektaklio visai nepakeičia, tad gal nereikia sukti dėl to galvos? Nei dėl pačio spektaklio, nei dėl primiršto vaidmens, nes premjerose gi žiūrovai nežino, kaip turi būti, o ir mes patys tik spėliojam. O ir tos paskutinės durys galbūt atsidarys tik susitaikius su amžinąja scena.

Amžina scena

Ne taip

Yra toks slaptas sąrašas ypatingų dienų, kurios traukiant burtus atsitiktinai paskirstomos per metus kiekvienam žmogui. Pavyzdžiui ta diena, kai visi gauna pranešimą, kad reikia šiek tiek erzinančiai elgtis su kokiu vienu konkrečiu žmogumi, arba raudonų šviesoforo signalų diena, arba labai malonių žmonių aplinkui diena. Žodžiu, įvairiausių būna tų dienų, kurias kažkas pažymi savo kalendoriuje, praneša tam kam reikia, bet gink dieve niekas negali sakyti tam žmogui, kuriam dedikuota šventė. Man šiandien, panašu, išpuolė lengvas variantas “viskas kažkaip ne taip” dienos. Tai iš ryto plaukai kažkaip ne taip krinta, tai po to einant į darbą jau senokai pranešioti batai kažkaip ne taip patogūs, kaip įprastai, tai šviesoforai kažkaip ilgiau nei įprastai būna raudoni, tai elementari užduotis kažkaip neišsisprendžia, tai su žmonėmis visas bendravimas kažkoks ne toks, iš abiejų pusių, tai pažįstama muzika kažkaip ne taip skamba… Žodžiu, viskas kažkaip ne taip. Turbūt būtų galima sakyti, kad tiesiog vat, lūkesčių klausimas, atsibudau gal su kažkokiais tvirtais lūkesčiais dienai ir tada, žinot, kaip būna su pasauliu, viskas eina sava eiga ir iš esmės nieko bendro neturi su tuo, kas ten kieno galvoje rodosi. Bet koks siaubingai nuobodus paaiškinimas tai būtų, nei konspiracinių kalendorių, nei apskritai, kažkokios tai ezoterikos. Ypač tokios dienos pabaigoje tokie paaiškinimai netenkina. Vat, net ir su paaiškinimais to viso keistumo kažkas ne taip… Yra buvę, kad šitą dieną buvo paskyrę kelioms savaitėms. O gal mėnesiams, gal ilgiau, sunku jau pasakyti. Po kiek laiko apsipranti būti kaip ateivis keistame kūne su keistu protu, kurie dar keistesniame pasaulyje turi kažką tai, dažniausiai irgi ganėtinai keisto, veikti. Keista. Pastaruoju metu užtenka nakties (o kartais dviejų) miego, kad tos dienos prakeikimas būtų pakeistas nauju, vėlgi, kokiu nulems burtai. Bet kaip tuo pačiu kartais neįdomu, jokio tęstinumo. Scenarijus, kiekviename puslapyje pakeičiantis temą, bet išlaikantis personažus. Per daug avangardo. Ne veltui žanrus laikas išgrynino. Bet vėlgi, įsikimbi vieno prakeiksmo, eina dienos, vystosi pasakojimas, nuoseklu, nors gal kartais ir monotoniška, neišvengiamai pasieki titrus, pasikeičia vaidmuo, ir tada aplinkiniams kliūti pradeda, kad vat, anas vaidmuo gi labiau tiko, ne dramos tau (gerai, apie mane ne daug kas šitaip pasakytų) arba ne komedijos, vien dėl to, kuriuo laiku atsidūrė aplink ir kiek ten ilgai prabuvo. Typecastinimas, kitaip tariant. Ir nors tu ką, keiskis žmogus kiek tik nori, į gerą ar į blogą, bet jeigu pokytis bus didesnis kažkurioje pusėje, tai bus, kas nepatikės, kas ignoruos, o kas tiesiog, vat atsisuks į tas puses, kurios mažiau pokyčio apturėjo (išoriškai arba iš esmės) ir neigs kaip žmogų, tokį, koks dabar yra. Aišku, keičiuosi ir siekiu pokyčių labiausiai dėl savęs, bet meluos tas, kuris teigs, kad siekia kažko be menkiausios minties apie aplinkinius žmones. Ech. Bet bus kas teigs, o po to teigs, kad joks tai melas, bet apie tai kitą kart, buvusį ar būsimą. Vis kažkas ne taip, nors ir nestipriai, bet vis tiek, ne taip. Ir šitas tekstas ne toks, ir mintys iš kurių jis atsiranda. Ne taip. Bet nieko, tuoj miegas, persikraus viskas, svarbiausia per prievarta neįsikibti į idėją šios dienos, nes manau, kad jau išmokau iš žmonių, jog tragiška yra nepaleisti idėjų ir nepaisant pasaulio vien iš įpratimo gyventi jomis. Bet kiekvienam savos mantros. Ne taip.

Ne taip

Švytuoklės

Žinai tuos vakarus, kai penktadienio vakarą sėdi namuose rašydamas apžvalgą filmo, kuris greit paskęs visuotinėje užmarštyje (išskyrus tuos porą kartų metus kai jį parodys kokios nacionalinės melancholinės progos išvakarėse per kultūros kanalą (nuo šiol plius kanalą, I guess)) ir pamatęs, kad iki ilgiausiai netoliese dirbančios parduotuvės užsidarymo liko penkiolika minučių žiauriai užsimanai šokolado (nepaisant to, kaip kurį laiką prisiskaitęs apie cukraus blogį jo vengi) ir paskubomis išleki lauk? Na, jeigu ne būtent tokį variantą pažįsti, tai kažką esmėje artimo tam tikrai pameni.

Tai va, išleki lauk ir spėriu žingsniu eini per miegamojo rajono kiemus kurių apšvietimą prieš kelioliką metų žmonės vadintų nepakankamu ir nesaugiu (žinai, pavojingas jaunimas, viską ten…) pro lapų krūvas, kurios taip ir atrodo, kad savo spalvą įgauna nuo tų vangių žibintų šviesos naktimis, iki kol visai jos netenka sniegui atėjus (kalbant apie sniegą, šiandien viduryje dienos miesto centre po vieninteliu medžiu mačiau sniego krūvą. pastaruoju metu nesnigo. o ir lauke šiandien buvo arti dvidešimties laipsnių). Ir taip skubant link tikslo neapšviestoje vaikų žaidimų aikštelėje dėmesį patraukia (kokia siaubinga ir atrodo nelabai ką reiškianti klišė “patraukti dėmesį”, bet sakyti “pamačiau” kažkaip labai jau nešventiška, gi ko žmogus nepamatai tik per dieną, net ir tuos pačius pamatus sparčiai judančių statybų kitoje pusėje) švytuojantis siluetas. Toks stipriai švytuojantis, taip siluetai švytuoja tik naktį, kai niekas nemato. Žodžiu, supasi vienuoliktą valandą penktadienio vakaro vaikų žaidimų aikštelėje. Smulkmena atrodo, kas rašo apžvalgas kurias perskaitys lygiai septyni žmonės, kas tvojasi bare už sunkią savaitę, kas švytuoja neapšviestose žaidimų aikštelėse, kiekvienas savaip vakarus praleidžia. Tik nors tu ką, kiek džiugesio sukelia į savo natūralią aplinką naktį išlindę keistuoliai (nė menkiausios neigiamos minties į šitą žodį neįdėtą rašant, keistuoliai yra gerai), žinai, gi nykstanti rūšis jie dėl priverstinės asimiliacijos normalių žmonių pasaulyje. Tai va, nelėtindamas žingsnio, bet potencialiai gąsdinančiai (jeigu švytuoklė pastebėtų) negalėdamas atitraukti akių dėl džiugios nuostabos nujudi tolyn link šokolado (visos protingos knygos apie normalius ir sėkmingus žmones pabrėžia, kad reikia užsibrėžti tikslus ir nuosekliai jų siekti, žingsnis po žingsnio!) galvodamas, kaip būtų įdomu prieiti ir pasisveikinti, bet na, negali, prioritetai visgi, tai tiesiog nelėtini žingsnio ir viliesi, kad neištirps į tamsą tas siluetas.

Tada būna intarpas nieko, iki kol labai neskubant (čia tam, kad daugiau laiko į vakarą įdėti. žinai juk, lėtas pasivaikščiojimas gali pridėti papildomų valandų dienoje) judama atgal tuo pačiu keliu, su viltingu smalsumu (giminingu tokiam, kokį filmuose Kalėdų išvakarėse rodo vaikai), ištirpo ar ne. Ir ne todėl, kad kažkuris variantas būtų išskirtinai prioritetinis, o todėl, kad abu vienodai magiški. Vienu, siluetas taip stipriai įsisiūbavo, kad susiliejo su dar šiek tiek lapuotais medžių kontūrais virš galvų, ir vienodai smagu būtų praeinant pastebėti tiek paskutinius sūpynės pasimuistymus prieš sugrįžtant į balansą, tiek jau visiškai ramų, nerodantį jokių ką tik vykusio magiško ritualo ženklų, įrenginį, ir tada galvoti kaip grįžęs valgydamas šokoladą su džiaugsmu galvosi apie tai, kaip galbūt ten nieko net ir nebuvo. Kitu, dar tebešvytuojančio silueto atveju, prieiti ir pasisveikinus mandagiai pasiteirauti, kas negerai su tuo žmogumi, kad jis taip visiškai ne kaip normalus atvejis leidžia savo penktadienio vakarus. Na, arba kažko kito paklausti. Arba nieko neklausti, daug gi visokių ten variantų būna.

Tai va, grįždamas pamatai, kad niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai ėjai priešinga kryptimi (nes juk nebūtinai kažkas turi pasikeisti vien dėl to, kad kažką apsukai šimtu aštuoniasdešimt laipsnių savo gyvenime, ypač kalbant apie pasivaikščiojimų kryptį), tad prieini prie sūpynės ir truputį patylėjęs pasisveikini, sulauki atsakymo, tada pateiki jau minėtą klausimą, į šitą atsakymo nesulauki, tada bandydamas pasiteisinti dėl klausimo formuluotės, kuri tikrai nuskambėjo ne taip, kaip tavo galvoje (atsimeni, panašiai kaip tą kartą kai vidurnaktį sėdint prie upės iš kažkur atsidaro būrelis užsieniečių studentų ir pagautas draugiškumo ir smalsumo nusprendęs juos užkalbinti pradėjai nuo “Ką jūs veikiat Lietuvoje?” primiršęs, kad tuo metu buvai rūstaus veido kerzuotas skustagalvis Kaune), pasirodai keistesnis už užkalbintą siluetą, tada apsikeičiama dar keliomis frazėmis ir kažkaip staiga pasidaro jauku, keliais žodžiais aptariamas pro šakas spindintis žvaigždynas (atsimeni, kaip tąkart prie kitos upės prieš pasaulio pabaigą?), dar apie kažką (nes iš esmės nuoširdžiai sunku paaiškinti apie ką) pakalbėjus palinkint sėkmingos skraidymo pabaigos ir nueinant.

Ne, taip nebūna, nes juk žinai, kokie baikštūs ir įnoringi būna keistuoliai, ir kad geriau negadinti žvaigždžių šviesos absorbavimo ritualo priėjus užkalbinant ir sutrikdant švytuoklės tiksėjimą. Žinai juk, keistuoliai taip būdami keistuoliais nors kartais ir pagalvoja, kaip būtų įdomu, jeigu atsirastų šalimais koks siluetas ir kažką įdomaus pasakytų, bet tuo pačiu iš tiesų atsiradus tam siluetui dažniausiai susierzintų dėl žmonių įkyrumo ir noro gadinti bet kokią jų ramybę. Kaip kačiukas pakritęs ant nugaros ir laukiantis pilvo pakasymo, bet tik sulaukęs prisilietimo persigalvojantis nagais. Ne, taip nebūna, bet žinai kaip būna iš tiesų? Pamatai, kad tebėra ten keistuolis, tad pasuki į šoną, link tolumoje pusiau apšviesto suoliuko, atsisėdi ties šviesotamsos riba, nugarą į siluetą ir tyliai žavėdamasis vakaro keistuoliais atsilauži šokolado ir įsivaizduoji, kad girdi supynių girgždėjimą kažkur už nugaros, kas kelias minutes atsisukdamas pasitikrinti, vis dar reikia įsivaizduoti ar jau nebeliko dėl ko. Praeina žmogus ir jam nueinant nuo minties, kokių keistų minčių jo galvoje gali sukelti ant suoliuko sėdintis siluetas su šokoladu, o kiek toliau siluetas ant sūpynės, suima juokas. Laikas sulėtėja, kol atmintyje keistuoliai primena, kad negalima per ilgai užsibūti besižavint išsigalvotais magiškais keistumais, tada atsistoji ir pajudi namų link, praeidamas pro vaikų žaidusių lapų griebimo mašinas (klūpojo ant riedžių ir išskietę rankas važinėdami į krūvą stūmė lapus) sukurtą krūvą, kurios ne ką žavesnį atsiradimą vakar matei praeidamas. Magiška kaiminystė. Ypač tamsiais vakarais. O kažkas neseniai dar sakė, kad nejauku pro ten eiti.

Būna dalykų, kurie nesikeičia gyvenime, kaip pavyzdžiui supynės, keistuoliai ir ruduo. Lygiai penki metai skiria aprašytą vakarą ir šį kadrą.

Švytuoklės

Mačiau: The Haunting of Hill House


Kažkur buvau nugirdęs, kad The Haunting of Hill House yra visai neblogas serialas, tad kažkurį vakarą ieškodamas lengvo turinio ekrano mirksėjimui, kuris kuriam laikui išlaisvintų nuo kartais ne visai produktyvių minčių, pamatęs šį pavadinimą nusprendžiau duoti jam šansą. Tai buvo labai prastas pasirinkimas tokiai motyvacijai, nes ganėtinai greit mintys pradėjo suktis apie vaizduojamas temas, tad teko susitaikyti, kad nebus tai lengvai suvartojamas serialas be prasmingo turinio.
Prieš pradėdamas žiūrėti šį serialą nesidomėjau jo autoriais, nei produkcijos, nei turinio, į pavardes pažiūrėjau tik pabaigęs serialą ir manęs visiškai nenustebino tai, kad kūrėjas ir režisierius anksčiau dirbo prie sėkmingų holivudo siaubo filmų, o scenarijus yra adaptacija šešiasdešimties metų senumo novelės, kuri laikoma viena geriausių istorijų apie vaiduoklių namą. Ir jeigu jau prarandate susidomėjimą, nes tai siaubo serialas apie vaiduoklius, norėčiau pastebėti, kad tai nėra grynas šiuolaikinio siaubo pavyzdys, kur viskas statoma ant jausmų iššaukimo šokiruojant ir gąsdinant, o visą žmogišką turinį paliekant kaip šalutinius istoriją papildančius paviršutiniškus dialogus. Turbūt remiantis šiuolaikiniais standartais netgi būtų galima šitą serialą pavadinti šeimos drama su siaubo elementais, bet man norisi tikėti, kad toks ir turėtų būti geras siaubas – kuomet dėmesys sutelkiamas į žmonių santykius, vidines sroves, o pabaisos tėra simboliškos tų jausmų materializacijos (užsiimant perdėtu analizavimu, seriale galima rasti bemaž visų vaiduoklių atsiradimo psichologines priežastis). Ir netgi pats siaubas čia nepiknaudžiauja staigiais gąsdinimais ar ypač šokiruojančiais vaizdais – išlaikomas ganėtinai sveikas balansas tarp teroro ir įtampos, kas manau gali būti pakeliama net didžiausiems siaubo nefanams.
Nekalbėsiu apie patį siužetą, nes tai daugiau ar mažiau tai, ką įsivaizduotumėte galvodami apie vaiduoklių namo istorijas, tik, aišku, savitomis ir dažnai ganėtinai kūrybingomis detalėmis (o kalbėti apie tokias detales būtų tiesiog žiūrėjimo gadinimas). Nepaisant tvirto siužeto, mano manymu, geriausia serialo dalis yra nagrinėjamos temos, kurios eina lygiagrečiai to, kas rodoma, tad priklausomai nuo vartojimo įpročių šis serialas gali būti tiek įdomus įtemptas mistinis serialas su gera istorija, tiek ganėtinai rimta žmogiškos psichologijos ir santykių studija. Na, arba kažkas per vidurį, nes kartas nuo karto ypač stengtasi pabrėžti apie ką kalbama tuo metu, o pabaiga netgi ganėtinai tiesiogiai išvardina kai kurias viso serialo metu vystytas temas.
Tos temos iš esmės sukasi apie žmogišką kančią, kuri ateina iš kaltės, baimės, priklausomybės, vienatvės, traumos, nostalgijos ir galimai kitų proto reiškinių, kurie gali atimti iš žmonių laimę (o argi ne tokia ir buvo simbolika vaiduoklių literatūroje nuo neatmenamų laikų?). Dėl viso to, priklausomai nuo asmeninio polinkio įžvelgti temas medijoje bei savo paties traumų ir stabilumo, šis serialas gali būti tiek pamokančiu ir įkvepiančiu, tiek skausmingai žeidžiančiu.
Produkcijos kokybė, kaip ir priklauso tokio tipo produkcijai, ganėtinai aukšta. Kinematografija nors galbūt vietomis buvo pasiduodanti žanro klišėms, tačiau nebuvo nuobodi ar blaškanti, apstu labai estetiškų kadrų, bendrai maloni akims patirtis. Aktoriai, nors nemaža dalimi jauni ir nelabai žinomi, sukūrė labai įtikinamus personažus, kad net tos vietos, kur akis trūktelėtų pamačiusi keistą aktoriaus sprendimą, dėl įsivaizduojamos komplikuotos personažo motyvacijos gali atrodyti visai suprantamos.
Bendrai, ganėtinai aukštos kokybės serialas, su daugiasluoskne istorija, kurią galima priimti tiek kaip vaizdingą fantastiką, tiek kaip simbolių kupiną dramą. Rekomenduoju. Man paliko didelį įspūdį ir ne ką mažiau minčių.

Mačiau: The Haunting of Hill House