Bėgant metams aš vis mažiau mėgau pavasarį, nes nors su gamtos atgimimu kartais ateidavo ir kažkas šviesaus gyvenime, labai dažnai sekdavo negandos ir vargai. Galiausiai, nutirpus sniegui ir po truputį šylant orams viduje su pirmais žaliuojančiais medžiais atbunda ir lengvas nerimas. O kas nutiks šiemet? Ypač neramu darosi, jeigu kartu su gamtos atgimimu kartu eina ta pati šviesa. Kaip tai bus atimta, sugriauta? Nors iš tikrųjų, pavasaris čia greičiausiai niekuo dėtas. Na, gal tik tuo, kad po žiemos užšalimo atnešta šiluma ir viltis sukuria ypač stiprų kontrastą normalioms (o kartais ir nelabai) gyvenimo negandoms, dėl ko jos įsirėžia ir bandant rasti viskam paaiškinimą ir prasmę, lieka kaltinti tik kalendorių. Prietarai ir tiek… Vaikystėje buvau patikėjęs, kad man neišvengiamos cikliškos negandos, kuomet kas kelis metus, panašiu metų laiku, vis tekdavo atsidurti ant operacinės stalo. Tai tęsėsi beveik dešimt metų, kol atėjus, pagal kalendorių, kitos negandos laikui, nieko tokio rimto nebenutiko. Galiausiai pamiršau šitą, pavadinkim, prakeiksmą. Tikiu atsitiktinumais ir chaosu, bet protas kartais nesuvaldomai nuklysta į prasmės paieškas reiškiniuose, kuriuose jos nėra ir savaime būti net negali, nes žinau, kad prasmė tėra mūsų pačių susikurtas įrankis, skirtas susitaikymui ir ėjimui į priekį. Tai nepadaro jos mažiau vertinga, tačiau prasmė neegzistuoja ten, kur mes jos patys neįdedam. Amžinas siekis suprasti ir paaiškinti, nors ir suteikia ramybę, kartais net ir nerimo forma, gali tapti savo paties pastatytu kankinimo įrankiu. Čia grįžta mintys apie susitaikymą. Su savimi, su pasauliu, su viskuo, priimant gyvenimą tokį, koks jis yra šiandien, tuo pačiu ir atimant galią iš proto ieškoti nuolatinių sąsajų. Išsigryninant jausmą, ką gyvenime galima pakeisti, o kas tiesiog nepasiekiamai toli ir dėl to nevertas nerimo. Sužimba akys girdint žmogų, kuris tuo gyvena, daugiau ar mažiau, nes esu ten buvęs, nors ir neilgai, bet žinau, ką tai reiškia ir noriu ten sugrįžti. Kadaise susidūręs su savo demonais turėjau aiškų pasirinkimą, keistis ir atsisakyti viso to, ar likti būsenoje, kuri, akivaizdu, neveikė. Protas, tuo metu, visą gyvenimą šlovintas aplinkos ir dar labiau pats savęs tam norėjo priešintis, nes, o kas jeigu pokytis reikš proto susilpnėjimą, ar dar blogiau, jo atleidimą iš gyvenimo vedlio pareigų? Prie galios priprantama ir jos atsisakyti lengvai nenori niekas. Tačiau laikas parodė, kad tai nėra taip paprasta, kad keistis galima neprarandant savęs. Atrodo, akivaizdu, nes juk namo renovacija nereiškia jo sugriovimo ir statybų nuo nulio, bet sava esybė instinktyviai šoka prie dramatiškų išvadų, kad tik įbaugintų ir atkalbėtų nuo rizikos, kurios iš tikrųjų net nėra. Viską, kas atrodo vertinga, kaupiantis būdas, viduje palieka įrankius reikalingus gyvenimui. Kaip būna kraustantis, kartais mažiau naudojami daiktai chaotiškai sumetami į vieną dėžę, kuri galiausiai paslepiama spintoje, kol, va, kažko reiks, ar, jeigu kas nors prisimins ir galų gale ją iškraustys sudėdamas svarbų turinį į savo vietas. Pavasaris irgi nieko nekuria iš naujo, viskas jau yra, sukurta anksčiau, bet paslėpta, užšalę, kol ateina tinkamos sąlygos atgimimui.

Kartą vienas žmogus, pažinties pradžioje, paklaustas kaip einasi gyvenimas atsakymui nupiešė pavyzdinį grafiką su pakilimais ir duobėmis. Savo kūrybingumu nustebino toks aiškus ir aiškumo išvengiantis atsakymas. Toks grafikas tiktų ir čia užuot žodžiais sudėliojus kaip praėjo tie pora metų tylos. Kažkur draftuose guli toks paaiškinimas, bet nemanau, kad jo reikia. Bent ne čia. Bandant tai sudėti į seką nepavyksta išvengti per didelio asmeniškumo. Taip pat, tiek ilgai neužbaigus nei vieno teksto, bandymas bent paviršutininkai perbėgti reikalingas mintis iššaukia chaotišką tvaną triukšmo, kuriame per sunku net man pačiam sugaudyti žodžius į prasmingą turinį. Turbūt reikės dar ne vieno tokio drafto sau, kol minčių srautas žiūrint į mirksintį pagaliuką ekrane išsivalys ir priartės prie, neslėpsiu, išsiilgtos formos. Nors triukšmas ir nerišlumas nėra man svetimi, dažniausiai jį bando suvienyti kažkokia, galbūt sunkiai, bet apčiuopiama, mintis.

Keista skaitant savo senus tekstus susidurti su idėjomis, kurios, žinau, man yra teisingos ir veiksmingos, tačiau tuo pat metu viduje sukelia atmetimo reakciją. Panašią į tą, kuri ištinka klausant populiariosios psichologijos klišių. Tik šiuo atveju klišių mažiau, bet visos kalbos apie susitaikymą, tikėjimą ir supratimą, nors, iš patirties žinau, man tinka, dėl praėjusių metų šiek tiek susvetimėjo. Kaip kartais būna gyvenime susidūrus su kuo nors svarbiu ir žadančiu pokyčius – baisu prisileisti. Po truputį kartojant kažkada palaidotas mantras turėtų pavykti sugrįžti į tą būvį.

Man patinka ieškoti palyginimų apibūdinti procesams savo galvoje. Sudėtingi ir painūs ryšiai bei neryšiai įgauna paprastą, suprantamą, nors greičiausiai ne visada pakankamai tikslią formą. Vienas tokių, kurį vis pavyksta pritaikyti įvairiems procesams yra įskilęs stiklas. Pradžioje kažkur kampe atsiranda mažas, vaizdo netrukdantis įtrūkimas. Nieko rimto, galima dėl to nesijaudinti, jeigu reikia, galima įprasti šiek tiek pasukti galvą, kad pasirodytų, kas pradeda slėptis. Bet paliktas be priežiūros skilimas visada po truputį plėsis ir šakosis. Kurį laiką dar bus galima sau kartoti, kad taip buvo visada ir nieko čia tokio. Bet anksčiau ar vėliau aiškiai matyti be nuolatinio galvos kraipymo ir sukiojimo taps nebeįmanoma. O tuomet bandymas taisyti, net ir veiksmingas, visuomet vysis tolimesnį žalos plitimą, nes per daug išsiplėtė, per daug šakų, kurios toliau po truputį gyvena savo destruktyvius gyvenimus. Šitą palyginimą galima pritaikyti ir traumoms, ir santykiams, ir turbūt daugybei kitų procesų, kuriuose iš nepastebėtos smulkmenos išauga viską užstojančios problemos. Šiandien skylantį stiklą prisiminiau galvodamas apie nesupratimą. Kadaise, būti nesuprastam atrodė visai normalus ir neišvengiamai pasitaikantis reiškinys. Nieko ypatingo, o be to, puiki priežastis pasimokyti geriau save išreikšti! Nežinau kodėl ir kada, bet kažkuriuo metu, pradėjo atrodyti, kad tų pamokų ir pastangų pradeda nebeužtekti. Vis dažniau aplankydavo jausmas, jog tai, kas pasakyta, parašyta ar sukurta pasės neteisingas išvadas kitų galvoje. Natūraliai ilgėjo sakiniai ir tai kiek laiko skiriama kažkam sukurti. Mano nuostabai, perdėtas detalumas žmonėms kartais pasirodydavo savaime įtartinas ir dar mažiau suprantamas. O tada pradėjo augti noras atsitraukti. Aišku, šito proceso intensyvumas labai priklauso nuo to, kokiame gyvenimo taške esu, kiek ramybės ir susitaikymo, tad nėra tai iki visiško subyrėjimo plintantis skilimas (tikiuosi). Šitas nesupratimas yra dalis priežasčių, kodėl ilgą laiką buvo sunku čia rašyti. Į neviltį varantis supratimo siekis, kuris pradeda reikalauti nugludinti kiekvieną mintį ir žodį, nes kam to išvis reikia, jeigu rezultatas nesutaps su tuo, kas įdėta. Šiuo metu dėl šito yra truputį lengviau. Geras dalykas tie palyginimai, net ir skirti sau apie save kažką paaiškinti. Nusipiešia aiškesnis proceso kontūras, kuriame tada galima išskirti problemas ir imtis jų taisyti, jeigu reikia.

Šiandien dar daug ko trūksta, kad įtikintų mantros, kad tinkamai kristų mintys į žodžius, kad jau sugrįžtų ramybė. Bet visko užtenka, kad visa tai vėl matytųsi kažkur horizonte. Net jeigu tai tik miražas, juk daug geriau parklupti einant į priekį, nei sulaukti tos pačios lemties iš anksto pasidavus ar dar blogiau, įtikinus save, kad niekur eiti jau nebereikia.