Šventės

Ir vėl šventės.
Norisi kažką parašyti šia proga, bet pradedu jau trečią teksto variantą, nes vis kažkas ne taip. Per daug nueinama į negatyvą, kurio tokiu laikotarpiu turbūt niekas nenori, nes visiems užtenka ir savojo, prieš kurį tiesiog prisimerkiama.
Kad ir kaip ten bebūtų, šventės yra gražus laikas. Visi stengiasi, daro gerą. Susitinka seniai nesimatę, atliekami tik per šventes įmanomi ritualai, visi puošiasi, gražu.
Aišku, ateina į galvą klausimai, ką išties mums patiems reiškia tos tradicijos, ką reiškia tie ritualai, kiek iš tikrųjų džiaugsmo sumoje sugeneruojama, bet gal tiek to? Nepaisant viso to liūdesio kuris užeina šiuo laikotarpiu. Liūdna labiausiai ne dėl savęs, o dėl kitų. Nes kažkas kažką neseniai prarado, kažkas kažko apskritai neturi, o šiuo laikotarpiu būtent visi ir džiaugiasi turėjimais. Liūdna. Bet praeina šventės ir liūdesio sumažėja.
Gal kada nors plačiau apie tuos liūdesius, tradicijas, neturėjimus.
Tam kartui tiesiog pabūkim nuoširdžiai. Džiaukimės, priimkim, atleiskim, atsisakykim bent tam kartui pagiežos ir pykčio, smerkimo ir kaukių. Pasistenkim dėl laimės, kuri ilgam pasiliktų.
Skaitantieji šitą blogą turbūt žino, koks mano santykis su tikėjimu. Nežinantiems – aukštesnės jėgos ar religija ir aš einame visiškai skirtingais keliais. Skirtingi keliai nebūtinai reiškia priešiškumą, nes kiekvienas kelias gali būti geras, kol jis neatiminėja laimės iš kitų. Galvojant apie šias šventes, tai atrodo ypač svarbu, nes juk viena pagrindinių priežasčių, dėl ko visi švenčia, tai poros tūkstančių metų amžiaus keistuolio gimtadienis. Daug diskusijų yra tuo klausimu, bet atrodo, kad visgi buvo toks žmogus istorijoje. Ir net atmetus stebuklus aprašomus gerojoje knygoje, tai vis tiek lieka pasakojimas apie nuoširdžiai gero norintį žmogų, besiaukojantį ir atiduodantį viską dėl tų, kurie neturėjo. Net būnant visišku skeptiku ir atmetant viską iš tos gerosios knygos, tai vis tiek lieka įkvepiantis pasakojimas apie gerą žmogų, net jeigu ir išsigalvotą. Dabar per šventes rodomas pasakojimas apie berniuką burtininką juk taip pat veikė kaip įkvėpimas ir viltis vaikams. Tad jeigu bent šiek tiek stumteli tai link laimės, gal to ir užtenka? Kol neatima laimės. Versti artimuosius eiti į bažnyčią, nes taip reikia – gali atimti laimės. Pašiepti artimuosius, einančius į bažnyčią per šventes – gali atimti laimės. Nuryti nusivylimą dėl švenčių trukumų – gali atimti laimės. Dalintis tuo nusivylimu, negalvojant ką tai duos tau ar aplinkiniams – gali atimti laimės… Iš esmės, susitelkti į save, savo esybę, kaip ją įsivaizduojame – gali atimti laimės. Tad gal pabandykime neatiminėti laimės, nei iš savęs, nei iš kitų. Nuoširdžiai ir atvira širdimi, kaip moko daug Kalėdinių personažų, bent šį laikotarpį pabandykim padaryti kiek išeina geresniu. Tai tikrai nepavyks pilnai, bet geriau negu nieko.
Gražių ir nuoširdžių visiems švenčių.

Šventės

Baimės, pokyčiai ir monetos

Sakoma, kad susidūrus su sunkiu pasirinkimu tarp dviejų variantų reikia mesti monetą, nes tik jai pakilus į orą turėtų pasidaryti aišku, ko iš tiesų nori. Aiškumas pasireiškiantis viltimi, kad iškris būtent kažkuri konkreti pusė. Aišku, daugiau kartų teko girdėti šią mintį, nei girdėti realius pasakojimus apie jos veikimą, bet teorija atrodo įtikinanti ir bent šio to verta. Bet ką daryti, kuomet ta moneta jau sukasi ore, tačiau to jausmo ar minties, kad būtent skaičiaus norisi, nėra? Na, reikėtų patikslinti, kad ta moneta dabar sukasi ne dėl siekio išsiaiškinti norus, o kaip netikėtas rezultatas galimų pokyčių gyvenime, laukiant sėkmės. Siekiant ko iš tiesų norėta, staiga atėjo suvokimas, ko netekčiau sėkmės atveju. Rezultate, arba keičiasi viskas, arba nesikeičia niekas. Na taip, perdedu sakydamas, kad viskas, bet ganėtinai arti to. Pastaruosius metus siekiant susitaikymo, galiausiai net ir esamo tamsios pusės neatrodo taip blogai. Bet galbūt tiesiog elementari pokyčių baimė verčia svarstyti, o kuris variantas visgi yra geresnis, nors ir akivaizdu, kad tas viską keičiantis.
Dvejonė, abejonė ir baimė dažniausiai įgauna svarią formą, tik jas maitinant. Kuo daugiau galvojama apie galimas negandas ar netektis, tuo realesnės jos darosi, kol galiausiai dar prieš faktą išgyvenama netgi didesnė kančia už tą, kurią tektų patirti netikėtai susidūrus su tuo pačiu likimu, dėl kurio nuogąstaujama. Dažniausiai net neturime galimybės palyginti, ta kančia prilygtų ar ne, nes jeigu ne pilnai atsitraukiam, tai bent stengiamės apeiti tas negandas. Nepatirdami ir nepamatydami, kokia tuščia baimė mus stabdė. Bet baimė tai ne bala ant šaligatvio, kurią tiesiog apeiti galima. Ir ne drąsos reikia, kad ją įveikti būtų galima, o supratimo (nors turbūt drąsa ir vadiname supratimą, tik galbūt ne visai tokį, kurį galima paaiškinti). Supratimą, kad įsivaizduojamos pasekmės nėra tokios baisios, kad maža tikimybė joms arba tiesiog, kad gal net blogiausios įmanomos pasekmės yra geriau už alternatyvą. Tik bėda, kad to supratimo taip lengvai iš nieko nesutversi. Tarsi žaisti stalo tenisą vienam, kad ir kokį argumentą sau pateiksi tuoj pat žinosi kokiu kampu jį atmušti. Bėda, kai daug praktikuojamasi mušinėjantis su savimi. Kol ginčijasi baimė ir motyvacija, visad laimi baimė, nes užuot pasirinkus, nedaroma nieko. Galima sakyti, kad tai irgi yra pasirinkimas, tik pasyvus. Kaip tramvajaus dilemos atveju. Tad kas belieka?
Priklausomai, nuo to, kokį savo idealą įsivaizduojame, įmanomi visi variantai. Nors dažniausiai visi sakytų, kad jų siekiamybė yra aktyvus apsisprendimas, geriausiai tas, kuris rodytų (ypač sau) tvirtumą. Tiesa ta, kad visus variantus dažnai pateisiname, kaip būtent tą drąsųjį pasirinkimą. Pasirinkau bijoti, nes juk tvirtai asmenybei neturėtų būti gėda pripažinti savo baimes, o ar pripažinimas jau nėra pergalė!? Pasirinkau nieko nedaryti, nes iš tikrųjų man nebuvo taip svarbu, tad užuot kankinęs save prisiversti pasirinkti, aš nusprendžiau tiesiog priimti tai, kaip bus! Ir patikim, kad teisingai elgiamės, nors ir kirba giliai viduje jausmas, kad ne tiesa tai. Bet kas belieka? Pripažinti savo klaidas, kad tektų mokytis ir, neduok dieve, atrasti, kad ta pati klaida padaryta nebesuskaičiuojamą kiekį kartų per mūsų teisuoliškuosius gyvenimus? Ne ne, čia mano charakteris toks. Aplinkybių arba dievo sutvertas. Aš čia ne prie ko.
O tuo tarpu raminančiai ore zvimbia moneta. Ir nesvarbu, kuria puse nukris šįkart, žinau, kad galiausiai pasieksiu daugiausiai keičiantį variantą. Nes ar gali keistis gyvenimas, jeigu pats jo nekeisiu? Ir viliuosi, kad meluos tas, kuris sakys, jog jis norėtų nugyventi likusį gyvenimą būtent tokį, koks yra šią akimirką, be kaitos, be naujovių, be iššūkių.

Baimės, pokyčiai ir monetos

Ouroboros


Šitas simbolis stipriai žavi mane nuo paauglystės. Jau nepamenu, kokią konkrečiai pradžioje prasmę jis nešė mano galvoje, tačiau žinau, kad laikui bėgant tos prasmės tikrai keitėsi. Vienu metu artumą jame rasdavau cikliškume, kurį savo gyvenime matydavau savo santykyje su žmonėmis arba sezoniškuose depresijos epizoduose. Abiem atvejais dalykuose, kurie palikdavo žymę. Kitu metu žavėjo visuotinio cikliškumo idėja, kaip iš esmės, atrodė, viskas vis sukasi ratu, kartais gal vos vos pakeisdamas detales. Vėliau atsirado amžinos savidestrukcijos bei amžino savęs kūrimo, vien iš esamo aš, idėja, užstringant savo galvoje, marinavimasis, savęs ryjimas ir iš esmės tokio pat savęs tolesnis auginimas. Visais laikais, atrodo, tos reikšmės visuomet buvo apie nevaldomą laiką, patogiai atmetant dalį savos atsakomybės, nutikus nedžiuginantiems dalykams, bei apie susitelkimą į save, vėlgi, teisinantis dėl savo paties rigidiškumo priimti išorinio pasaulio priešpriešas į savo būtį ir esmę (tačiau ne filosofiją, kuri augo būtent iš pasaulio stebėjimo, bet tai turbūt šiek tiek kitas stalčius). Didingas simbolis savo ydų ir pateisinimas nuolankumo chaosui. Pastaraisiais metais mano galvoje visos paminėtos prasmės tapo jo esme, tačiau pasikeitė mano paties santykis su šiuo simboliu. Vietoje simbolio artimo ir cikliškai atspindinčio mane patį, jis tapo priminimu būto. Aišku, neišgyjama greit iš viso to, ką nešė šis roplys, tad dalis to dar vis pasirodo, tačiau greta to atsidaro aiškus siekis ir tikslas išsivaduoti iš to rato. Atgauti kontrolę. Ir kol kas tai gerai sekasi. Ir neabejoju, kad tai nesikeis. Bet apie tai plačiau, galbūt, kitą kartą.
Šiandien ouroboros prisiminiau, nes pagavau save lengvai įsisukantį į praėjusių pokalbių galvoje redagavimą. Kartojimą, kas buvo, papildant tuo, ką, atrodo, reikėjo pridėti, pakeičiant žodžius, kurie, atrodo, buvo netinkamai parinkti. Ir viskas tik galvoje, iš dalies netgi automatiškai. Susitelkimas į save ir cikliškumas. Aišku, pastebėjus, kad tai vyksta, tas sukimasis sulėtėja ir galiausiai visai dingsta, akcentavus sau, kad kalbi su savimi įsivaizduodamas praėjusį dialogą, įsivaizduodamas alternatyvų rezultatą. Jokios naudos, o darant tai nesąmoningai, netgi stipriai žalinga, nes taip labai nesunkiai sau įsikalbama, kad vos ne kiekvienas žengiamas žingsnis, jeigu ne visai neteisingas, tai bent jau kažkiek tikrai nepataiko į teisingą kelią (o kai tai sukasi be kontrolės galvoje, niekas nebežino, ką gi reiškia teisinga ar ne, aišku darosi tik viena – praėję poelgiai greičiausiai tokiais nebuvo). Bet svarbu pabrėžti, kad aš kalbu ne introspekciją – sąmoningą ir nuoseklų analizavimą savo elgesio ar minčių. Tai gali būti reikalinga ir naudinga, tačiau reikia suprasti ir apčiuopti tą ribą. Viena yra įvertinti praėjusį pokalbį ir suprasti, kad kalbėdamas konkrečia tema praleidau porą svarbių faktų, kuriuos galbūt pamiršau arba dėl įtampos sąmoningai palikau, nes norėjau pakeisti temą. Tada galvoje tiesiog pergalvoti pamirštus dalykus, vėl išgryninti tas mintis arba pasistengti įsidėmėti, kad įtampa gali sukelti tokią reakciją ir kad kitą kartą galėčiau tai suvaldyti, suprasdamas savo elgesio tendencijas. Visai kas kita yra kartoti tą pokalbį savo galvoje, papildant, pataisant, perfrazuojant, kiekvieną kartą vis sau primenant, kad padarytos klaidos. Vienu atveju stengiuosi suprasti savo klaidas (o klaidos tokiais atvejais, iš esmės tėra tai, ką pats pavadinu klaidomis) ir jų kilmę, ieškodamas kelių kaip to išvengti ateityje, o kitu atveju aš tiesiog kankinu save galvodamas scenarijus, kurie, atrodo, galėjo būti ir kurie, suprask, būtų pakeitę dabartį ar ateitį (dažniausiai ateitį).
Šis šiandienos savo minčių nevaldymo pastebėjimas priminė, kiek daug laiko ir energijos iššvaistyta tuščiai pergalvojant, tai, kas buvo arba galėjo būti. Iš kitos pusės, kad ne ką mažiau švaistymo dėl galvojimo apie tai, kas galėtų būti arba net negalėtų, bet tiesiog laikinai tampa patrauklia ateities fantazija. Ir kiek mažai energijos skiriama to, kas yra dabar patyrimu ir priėmimui. Nėra tai kažkoks naujas atradimas, bet turbūt šiek tiek geriau suprastas, tolstantis nuo tiesiog teorinės filosofijos ir vedantis link realaus gyvenimo kelio. Ir žinau, kad šis negyvenimas dabartyje nėra kažkokia unikali ir tik man būdinga patologija, bet kažkas, su kuo gyvena daug žmonių, suprasdami tai arba ne. Ir taip pat žinau, kaip sunku tai keisti (pakeisti skamba kaip utopinis siekis, tad gal apsistokim ties keisti), bet įmanoma, mažais žingsniais. Pastebint save, kad tai vyksta, suprantant, kaip tai nieko neduoda ir svarbiausia dėl to savęs nesmerkiant. Atrodo, kad protas kartais veikia kaip tie kinietiški pirštų spąstai – kuo labiau priešiniesi, tuo tvirčiau surakina, ir tik ramiai, atsipalaidavus priimant esamą būseną iš jos išsilaisvinama.

Ouroboros