Rinkimų proga, natūraliai viduje atgimsta pilietiškumas, nes kad ir kaip kartais norisi nepritarti demokratijai, gyvename demokratiškoje valstybėje ir vienintelis būdas dalyvauti valstybės valdyme yra atsakingai dalyvauti rinkimuose. Tas atgimęs pilietiškumas, aišku, pradeda gerokai daugiau nei iki tol domėtis ideologijomis, bei šalies politinių partijų pasaulėžiūra. Kartu su tuo atsiranda poreikis su aplinkiniais diskutuoti politikos klausimais. O diskutuoti su aplinkiniais išties smagu, nes žmonių ratas aplink pagrinde yra pasidalinęs į liberaliuosius ir konservatoriškuosius rinkėjus, žodžiu, žiūrint į Lietuvos politinį kontekstą – geriausi įmanomi variantai. Tačiau žiūrint iš ideologinės pusės išryškėja šioks toks susikirtimas. Vieni kalba apie laisvę, kiti kalba apie tradiciją. Vieni kaltina kitus dėl stagnacijos, antri kaltina pirmuosius, kad už valstybės sunaikinimą ir šeimos griovimą.
(DISKLEIMERIS, aš nesu specialistas temų apie kurias kalbu, galimai net nesu pakankamai apsiskaitęs, bet tai yra dalykai, kurie man rūpi ir mąstymui apie kuriuos esu skyręs nemažai laiko)
Konkrečiai tokius argumentus esu sakęs pats, bei girdėjęs kaip atsakymą. Pirmą kart su tuo susiduriant natūraliai norėjosi gintis ir aiškinti, kad liberalizmas nieku gyvu nesikesina į valstybę ar šeimą, bet po to geriau apie tai pagalvojus – išties, liberalus požiūris nori tokią šeimos sampratą (labai neapibrėžtą ir klajojančią ore, bet vistiek linkstančią į „tradicinės šeimos“ pusę) sugriauti, o valstybės sampratą griežtai paremtą kultūra, kalba ir teritorija naikinti. Ir šioje vietoje daugelis turbūt pradės viduje jausti kažkokį nemalonų griaužiantį kirminą, nes juk kaip galima tokius prigimtinius ir šventus dalykus liesti. Ir vat šitoje vietoje, mano manymu, konservatyvumas pradeda kelti stagnaciją. Konservatizmas pateikia eilę žodžių, kurių kartais iki galo neapibrėžia, bet pasako, kad juos reikia saugoti. Tiesiog. Tuomet natūraliai net nebekyla klausimas, tai gerai ar blogai, o net jei ir kyla, visuomet yra atsakymas „nes taip yra“. Atsakymas, kuris į nieką neatsako, bet visuotinai yra priimtas kaip validus atsakymas. Jau esu kalbėjęs apie globališkumą bei pilietiškumą, bet tai yra tema prie kurios vis norisi grįžti, nes kad ir kaip arogantiškai skambėtų, tradicijos atsisakymas ir globalaus pasaulio priėmimas yra vienintelis kelias į progresą. Aišku čia reikia sau atsakyti, nori tobulėjimo ir augimo link aplinkos, kurioje kiekvienas galėtų save realizuoti ir gyventi be vidinio dvilypumo, atsirandančio dėl asmeninės pasaulėžiūros ir idealų priešpriešos su išorinio pasaulio pasaulėžiūra ir idealais. Ar nori stabilios, pažįstamos, minimaliai kintančios, kultūriškai homogeniškos aplinkos. Natūraliai iškyla mintis, kad galima rasti kompromisą – progresuoti aukštinant tradiciją. Bet tokioje vietoje kompromisai negali veikti, nes čia kalbama apie priešingų dalykų sugretinimą. Tradicija remiasi dalykais „kurie yra nes yra ir juos reikia saugot“, o progresas remiasi pripažinimu, kad kažko nežinai ir ryžtu pažiūrėti kas slypi už tradicijos širmos. Reikia pasirinkti vieną arba kitą, nes kitu atveju negausime pakankamai svarių vaisių nei iš vieno varianto. Tiesa sakant, galėčiau pateisinti kompromisą, kaip best of both worlds variantą, jeigu jis savyje neneštų asmenį plėšančio dvilypumo. Tokie kompromisai verčia gyventi su dviem ar daugiau viena kitai prieštaraujančių idėjų, kartais net vienoje srityje sujungiant tuos prieštaravimus į vieną kažkaip funkcionuojančią veiklą.
Grįžtant prie politikos, dėl to įdomu ir keista stebėti situaciją, kai objektyviai daugiausiai teigiamo potencialo turinti valdžia turėtų būti sudaryta iš liberalų ir konservatorių. Aišku, partijų pavadinimai mūsų šalyje, dalimi atvejų, tėra tradicija. Žodis paliktas ankstesnių kartų, kuris ne visada pilnai atspindi politikų pasaulėžiūrą. Tai yra dar vienas dvilypumo pavyzdys. Ryškiai liberalių pažiūrų politikai konservatorių partijoje. Konservatoriai ir liberalai kaip tapatūs progreso nešėjai. Progresas ir tradicija, kaip šviesaus rytojaus garantas. Ar ne baisu suvokti, kad nuolat juodą keičiame balta ir atvirkščiai, tai vadindami pilka, kai iš tikrųjų tai tik juoda ir balta greta viena kitos.