Tikėjimas

Kaip patogu būtų turėti žmogaus instrukciją. Bent jau socialinių ryšių skyrių. Su didžiuliais sąrašais įvairiausių elgesio standartų tinkamų įvairiausiems žmonių tipams. Kiek daug konfliktų ir nesusipratimų būtų galima išvengti. Mažiau pyktume, kai mūsų nesupranta, dažniau išgirstume, kai nesuprantame patys. Na, tai veiktų kaip etiketas, tik mažiau idiotiškas ir realiai kalbantis apie žmones, o ne apie tai, kaip išvengti mažų nepatogumų (etiketas savaime nėra blogai, bet įvairiausių nesąmonių dėl jo prisigalvoja žmonės. gal kitą kart apie tai). Žinau, kad tokios mintys aplanko daugelį, viena ar kita forma. Rečiau aplanko tuos, kurie šiaip ar taip viską žino ir supranta (be sarkazmo tikiu tokių žmonių egzistavimu. patogu jiems).

Pavyzdžiui neseniai man buvo aiškinama, kad iš esmės nereikėtų tikėtis kažkokio daugiau ar mažiau konkretaus elgesio iš žmonių, galima nebent to norėti (mažiau savęs investuojantis ir kitų neįpareigojantis variantas). Atrodo kaip ir logiška. Gali norėti, kad žmonės nešiukšlintų gatvėse, bet nereikėtų to tikėtis, nes tuomet greičiausiai daug gausi į snukį ar bent įsivarysi save į depresiją dėl didžiulio savo iliuzijų ir realaus pasaulio nesuderinamumo. Ir net jeigu pats natūraliai jauti pareigą ryšyje su kitais žmonėmis elgtis vienaip ar kitaip, tokio pat elgesio nereikėtų tikėtis, nesvarbu, kaip pačiam tai atrodo elementaru ir privaloma.

Bet kad ir kaip norėtųsi patikėti tokia filosofija (nes juk gerokai paprasčiau būtų, ar ne?), vis kažkas joje atrodo neišbaigta. Toks mąstymas gali vest į egoizmą (visko statymasis tik iš savęs, per daug neinvestuojant į aplinką, nes konkretaus rezultato ar atsako nereikia tikėtis). Arba į dvigubų standartų suvešėjimą (standartų sau ir aplinkiniams išsiskyrimas). Bet ir tai turbūt galiausiai būtų galima užginčyti.

Pastaruoju metu kaip dar viena priešpriešą šiai minčiai pasirodė pasitikėjimas. Mano supratimu, pasitikėjimas yra atvirumo kupina bendravimo forma skirta tik palyginti siauram žmonių ratui. Na, bent jau taip dažniausiai gaunasi. Ir iš žmonių, kuriais mes pasitikime, galiausiai vis tiek kažko tikimės. Tikimės supratimo, tikimės išklausymo, tikimės nesmerkimo, tikimės, kad nekrės žiauriai baisų prankų pasinaudodami informacija apie didžiausias mūsų baimes, etc etc. Tai jau nebėra norai. Tokių dalykų norėtųsi iš viso plataus pasaulio, bet kadangi ne taip viskas veikia, galiausiai tai susikoncentruoja ir tampa pasitikėjimu, kuris veda į konkrečius lūkesčius įvairiomis aplinkybėmis. Vat šitoje vietoje ypač praverstų žmonių instrukcijos, nes pakankamai retai išreiškiama, ko tikimasi su pasitikėjimu. Nors kita vertus, dažniausiai net ir patys nežinome ko tikimės. Darom prielaidą, kad pasitikėjimas, kaip universali sąvoka, visiems veikia vienodai ir kad tiek tai ko tikiuosi pats ir ko tikimasi iš manęs yra labai panašu, dėl to tiesiog principingai neišreikšdami to arba tiesiog pykdami, nes manom, jog tikslingai elgiamasi ne taip, kaip reikėtų. Arba tiesiog dėl skirtingų kalbos formų, bandymas įvardinti lūkesčius lieka nesuprastas (apie kalbas kada nors bus daugiau). Bet, aišku, tai galioja tik tais atvejais, kuomet pasitikėjimas neveikia taip, kaip mums atrodo, kad turėtų veikt. Taip, aišku, būna ne visada.

Nepaisant visko, vis tiek nežinau atsakymo, ar galima tikėtis kažko iš kitų žmonių ar ne. Žinau, ties kuriuo variantu greičiausiai dar kuriam laikui apsistosiu, tačiau nežinau ar tai teisinga. Baisoka tokiomis temomis mąstant susivokti, kad įmanoma, jog apie tai galvodamas dalį pačių koncepcijų, kurių veikimą bandau išsiaiškinti, suprantu klaidingai, taip išstatydamas save prieš statistiškai normalų pasaulį. Kaikurios galimybės tiesiog baugina.

Tikėjimas

Gimtadienis

Prieš penkis metus ir vieną dieną šitame bloge atsirado pirmasis įrašas. Vien dėl šito fakto atsiranda poreikis kažką parašyt. Toks kaip ir beveik jubiliejus jau. Bet pasirinkti temą iš sufleruojamos gausybės taip tiesiog nesigauna. Galima būtų klišiškai pavardint, kas per tuos penkis metus pasikeitė pasaulyje, kas apskritai gali įvykti per tokį laiko tarpą ir panašiai. Žodžiu, nuobodūs skaičiukai, kuriuos galima turint noro susigooglint ir pačiam. Bet buvo tokia mintis. Nes klišės visai smagu. Ir kartais veikia. Netgi drafto pradžia jau buvo, bet kai pradėjau vardint kokios naminių gyvūnų rūšys greičiausiai neišgyveno tokio laiko tarpo, nusprendžiau, kad gal vistik reiktų paleist šitą mintį.

Taip pat būtų galima padaryti viso blogo apžvalgą. Pavardinti temas, kuriomis kalbėta, parankioti charakteringas ar savotiškai įdomias mintis, apžvelgti kolegų veiklą, pripilti statistinių skaičiukų. Bet nesinori to tiesiog praleisti per savo mąstymą, kažką iškreipiant ar kažką pražiopsant. Jei ir kalbėti apie blogo turinį, tai bent ne jubiliejiniame kontekste. Nes visi tekstai, kad ir kokie jie bebūtų, tiesiog yra. Paliečiamos temos, išreiškiamos emocijos, atspindimas laikas. Kalbėti apie tai suspaudus tai po jubiliejaus skėčiu atrodo šiek tiek nepagarbus ar bent jau nepelnytai sumenkinantis procesas. O jei dar pridėjus ir skaičiukus, kiek kas kur ką, tai per daug visas šita reikalas būtų robotizuojamas, savotiškai. Bet gal ir nevisai. Bet gal ir veiktų tai ir būtų gerai. Bet nesinori kalbėti ir apie tai.

Tada, aišku, galima tiesiog pakalbėti apie laiką. Tiesiogiai arba susiaurinant temą iki asmeninio kelio per tuos metus, arba tiesiog kaitos, arba mąstymo evoliucijos, ar tai apie dimensijas ir suvokimą… Žodžiu, neaprėpiama galybė temų. Bet šiandien man ne taip stipriai tai įdomu, kad gautųsi kažkas pakenčiamo.
Skamba kaip netikęs, gimtadienio palinkėjimas: „Kadangi aš čia galvoju taip ir anaip apie dalykus, tai žiūrėk, su gimtadieniu ir būk“, vos ne. Bet nevisai. Nors ir netobula, bet kažkaip gimtadienį paminėti reikia, ar ne?

Įdomus, persipynęs su viskuo reikalas, kurį ir numarint norėta, ir prikelt ir apskritai, kuris sukelia daug visko, bet galiausiai džiugina, nors kartais ir truputį karčiai. Ir ilgiausių metų, ilgiausių!

Vat tokios mintys ateina, pamačius, kad praėjo penki metai ir viena diena nuo pirmo įrašo.
IMG_1865

Gimtadienis

Žinot tuos momentus, kai vidury dienos iš niekur nieko ateina noras pasiklyst miške? Tada užbaigiat viską ką pradėję (arba ne) ir išeinat ieškot miško, kuriame būtų galima pasiklyst.

IMG_4502

Giliai širdy suprantu, kad šitoks noras nėra standartinis šiuolaikinio žmogaus norų sąraše, bet viliuosi, kad kas nors dabar sėkmingai pasiklydęs, sėdi ant kelmo ir skaito šitą tekstą. Kad ir kaip ten bebūtų, labai jau nepatogu gyvenat dideliam mieste įgyvendint tokį norą. Ypač kai nevairuoji ir neturi galimybės patogiai nuvykt kurs nors į išties klaidų mišką. Gyvenant mieste belieka išeit į balkoną, apsidairyt, kurioj čia pusėj arčiausiai matosi didesnė medžių sankaupa ir eit ta kryptim.
Taip ir išeini žmogus pasiklyst.

IMG_4460

Šiaip tai keista, kad atsirado toks noras. Niekad manęs miškai netraukdavo. Paskutinį kart turbūt taip nuoširdžiai klaidžiojau po rimtus miškus tik vaikystėj, kuomet kažkuris iš artimųjų vedėsi grybaut (matyt, tais laikais net ir grybus pažinojau). O nuo to laiko nepasitaikė progos ir entuziazmo kombinacijos, kuri taip sėkmingai nuvestų mane į medžiais grįstą gamtą (miškeliai nesiskaito, juose šiaip ar taip sunku pasiklysti). Dabar žvelgiant atgal į laikus be miško, atrodo, kad man tai visad siedavosi su pasiklydimu ir su juo einančiu siaubu. Baisoka nueit į gamtą ir neberast kelio iš jos. Arba baisoka išeit iš namų ir neberast kelio atgal į juos. Šiaip ar taip, baisoka. O mano galvoje pasiklysti atrodė ganėtinai paprasta, ypač to nesiekiant.

1

Žingsniuojant tramvajų gatve link žaliuojančio miško (aš pradedu įtarti, kad galbūt truputį per drąsu tai vadinti mišku…) tokios mintys žadėjo gana optimistišką scenarijų – pasiklysti turėčiau be vargo. Ir išties, jausdamas, kad jau už kampo kažkur glūdi miškas, sugebėjau lengvai pasimesti ieškodamas praėjimo tarp namų (civilizacija, am I right?).

2

Tuo metu stebėtinai žavingai atrodė fizinio pasiklydimo idėja. Nors kartą, pilnai, iki galo, nežinot kur tiksliai esi. Daliniai to jausmo variantai visiems karts nuo karto pasitaiko, bet toks ultimate, grynas pasiklydimas! Net galva svaigsta apie tai galvojant. Aišku, aš, kaip šviesaus proto turėtojas, supratau, kad taip minimaliai nutolstant nuo civilizacijos pasiklysti net ir tokio šviesaus proto turėtojui nėra taip paprasta. Bet žinot, optimizmas.

3

Papuolus tarp medžių pradžia nebuvo daug žadanti, kuomet einant vos pramintu taku (tik nereikia, galima pasiklyst ir takais einant!) teko atidžiai sekti, kuomet aplinkinė augmenija uždengs pamiškėj stovinčius namukus, kad būtų galima po truputį pratint protą prie pasiklydimo (juk nesuplanuosi, kiek laiko bastysies nerasdamas išėjimo, tai geriau iš anksto apsiprast). Nepaisant tokios pradžios, takai galiausiai nuvedė iki gilumos, kur net vaizdiniais civilizacija nebepriiminė apie save. Tada pradėjo darytis labai smagu galvojant, kaip visiems pasakosiu apie pasiklydimą miške, nes nu toks nuotykis, ne kiekvieną dieną gi miške pasiklysti. Tuomet iškart kilo klausimas, iš kur ateina tas džiaugsmas apie dalinimąsi šia patirtim, jei pasiklyst išėjau. Bet greit nustūmiau tokius klausimus į šalį. Juk turėsiu laiko apie viską pagalvot miške, kol kas nors ieškos. Na, arba kol pats nuspręsiu išeit, supratęs, kad per daug gerai pasiklydau, jog surastų kas.

IMG_4519

Bet, kaip žinia, nebūna tobulų dalykų pasauly. Besekant vos pramintais takais į, mano įsitikinimu, miško gilumą, tuoj sutikau ir grįstus takus, ir vietinius bėgikus. Bet kaip ten kažkaip sako apie atkaklumą, tęsiau savo žygį. Vėl suradęs vos pramintus takus sekiau juos į kalnus ir žemyn. Sunki buvo kelionė, bet mintys, kad nuovargis gali padėt pasiklyst, kėlė upą. Na, bent tol, kol vėl išlindau į taką. Įtardamas, kad šiandien jau vargu ar pavyks įgyvendinti planą, ir suvokdamas, kad laukia dar geras galas paklaidžiojimo ieškant kelio iki pažįstamų vietų, nusprendžiau eiti namo.

IMG_4517

Ateinančią savaitę turbūt dar kart pabandysiu pasiklysti. Kelią, visgi, jau žinau.

Šalikai ir talentai

Gyveno tokiam nedideliam kaimely mergaitė, kuri labai mėgo megzti. Ne tik mėgo, bet ir žiauriai gerai mezgė. Tipo visas kaimo močiutes apmegzdavo vakarais prie židinio. Galiausiai tos močiutės matydamos, kad vat šita tai visą kaimą megztiniais aprūpins, pradėjo ją couchint. Neužilgo mergaitė jau vietos mezgėjų turnyre apmezgė net kaimyninių kaimų senmerges, taip pasirodydama svietui kaip didis talentas. Kaimo gyventojai pradėjo labai džiaugtis, kad vat, turi aukštos klasės mezgėją. Nesvarbu, kad didelė dalis kaimo žmonių net nemėgo megztinių, bet kažkuo tai džiaugtis reikėjo. Žodžiu, mezgėsi sau kelią per pasaulį toji mergaitė, o kaimo žmonės net vietinius būrimo salonus pradėjo mergaitės vardu vadint, nes kažkuo didžiuotis reikėjo. Galiausiai atėjo apskrities amatininkų šventė, kurioj visi net neabejojo, kad mergaitė numegs šaliką, tokį, kad be klausimų visi įvertins ją kaip mezgimo masterę. Įpūsėjus eglučių raštui, maždaug tada, kai jau reikia pasikeist siūlų kamuolį, mergaitei išsprūdo virbalas iš rankų. Aišku, greit pasigriebė kitą ir numezgė labai šaunų šaliką, tokį su elniais tarp medžių, žalsvą, bet vat, močiučių elderių komisiją nusprendė, kad vistik jaunoji mergaitė iš kito kaimo geriau pavarė, nes beanie hatai su trikampiukais dabar labiau madoj, tai auksinius virbalus jai ir padovanojo. Susižinoję kaimo žmonės apie tokią gėdą pradėjo kaip tik įmanoma plūstis. Vieni sakė, kad mergaitės pirštai jau per stori megzt taip kaip priklauso, kiti aiškino, kad blogą techniką pasirinko mezgimui (jie laikraščius skaito, jie žino kaip teisingai megzt reikia). Aišku, ne visi kaimiečiai buvo kaimiečiais, buvo ir tokių, kurie gyrė mergaitę, kad vistik šauni ji mezgėja. Niekas nežino, tos pagyros nuoširdžios buvo, ar iš noro pasirodyt ne tokiais kaimiečiais kaip tie, kurie pirštų storumą kaltino. Bet šiaip ar taip, tame kaime žmonės net nelabai mėgo megztinius, o apie kažką kalbėt tai reikia.

Šalikai ir talentai