Kaip patogu būtų turėti žmogaus instrukciją. Bent jau socialinių ryšių skyrių. Su didžiuliais sąrašais įvairiausių elgesio standartų tinkamų įvairiausiems žmonių tipams. Kiek daug konfliktų ir nesusipratimų būtų galima išvengti. Mažiau pyktume, kai mūsų nesupranta, dažniau išgirstume, kai nesuprantame patys. Na, tai veiktų kaip etiketas, tik mažiau idiotiškas ir realiai kalbantis apie žmones, o ne apie tai, kaip išvengti mažų nepatogumų (etiketas savaime nėra blogai, bet įvairiausių nesąmonių dėl jo prisigalvoja žmonės. gal kitą kart apie tai). Žinau, kad tokios mintys aplanko daugelį, viena ar kita forma. Rečiau aplanko tuos, kurie šiaip ar taip viską žino ir supranta (be sarkazmo tikiu tokių žmonių egzistavimu. patogu jiems).
Pavyzdžiui neseniai man buvo aiškinama, kad iš esmės nereikėtų tikėtis kažkokio daugiau ar mažiau konkretaus elgesio iš žmonių, galima nebent to norėti (mažiau savęs investuojantis ir kitų neįpareigojantis variantas). Atrodo kaip ir logiška. Gali norėti, kad žmonės nešiukšlintų gatvėse, bet nereikėtų to tikėtis, nes tuomet greičiausiai daug gausi į snukį ar bent įsivarysi save į depresiją dėl didžiulio savo iliuzijų ir realaus pasaulio nesuderinamumo. Ir net jeigu pats natūraliai jauti pareigą ryšyje su kitais žmonėmis elgtis vienaip ar kitaip, tokio pat elgesio nereikėtų tikėtis, nesvarbu, kaip pačiam tai atrodo elementaru ir privaloma.
Bet kad ir kaip norėtųsi patikėti tokia filosofija (nes juk gerokai paprasčiau būtų, ar ne?), vis kažkas joje atrodo neišbaigta. Toks mąstymas gali vest į egoizmą (visko statymasis tik iš savęs, per daug neinvestuojant į aplinką, nes konkretaus rezultato ar atsako nereikia tikėtis). Arba į dvigubų standartų suvešėjimą (standartų sau ir aplinkiniams išsiskyrimas). Bet ir tai turbūt galiausiai būtų galima užginčyti.
Pastaruoju metu kaip dar viena priešpriešą šiai minčiai pasirodė pasitikėjimas. Mano supratimu, pasitikėjimas yra atvirumo kupina bendravimo forma skirta tik palyginti siauram žmonių ratui. Na, bent jau taip dažniausiai gaunasi. Ir iš žmonių, kuriais mes pasitikime, galiausiai vis tiek kažko tikimės. Tikimės supratimo, tikimės išklausymo, tikimės nesmerkimo, tikimės, kad nekrės žiauriai baisų prankų pasinaudodami informacija apie didžiausias mūsų baimes, etc etc. Tai jau nebėra norai. Tokių dalykų norėtųsi iš viso plataus pasaulio, bet kadangi ne taip viskas veikia, galiausiai tai susikoncentruoja ir tampa pasitikėjimu, kuris veda į konkrečius lūkesčius įvairiomis aplinkybėmis. Vat šitoje vietoje ypač praverstų žmonių instrukcijos, nes pakankamai retai išreiškiama, ko tikimasi su pasitikėjimu. Nors kita vertus, dažniausiai net ir patys nežinome ko tikimės. Darom prielaidą, kad pasitikėjimas, kaip universali sąvoka, visiems veikia vienodai ir kad tiek tai ko tikiuosi pats ir ko tikimasi iš manęs yra labai panašu, dėl to tiesiog principingai neišreikšdami to arba tiesiog pykdami, nes manom, jog tikslingai elgiamasi ne taip, kaip reikėtų. Arba tiesiog dėl skirtingų kalbos formų, bandymas įvardinti lūkesčius lieka nesuprastas (apie kalbas kada nors bus daugiau). Bet, aišku, tai galioja tik tais atvejais, kuomet pasitikėjimas neveikia taip, kaip mums atrodo, kad turėtų veikt. Taip, aišku, būna ne visada.
Nepaisant visko, vis tiek nežinau atsakymo, ar galima tikėtis kažko iš kitų žmonių ar ne. Žinau, ties kuriuo variantu greičiausiai dar kuriam laikui apsistosiu, tačiau nežinau ar tai teisinga. Baisoka tokiomis temomis mąstant susivokti, kad įmanoma, jog apie tai galvodamas dalį pačių koncepcijų, kurių veikimą bandau išsiaiškinti, suprantu klaidingai, taip išstatydamas save prieš statistiškai normalų pasaulį. Kaikurios galimybės tiesiog baugina.