apie kultūrą, supratimą ir tiesiog, viską

Neabejoju, kad daugelis esate susidūrę su kultūros produktais (kinu, literatūra, kita meno raiškos forma)­­, kurie taip sėkmingai rezonavo su jumis, atskleisdami naujas idėjas ar jausmus, kad galiausiai norėjosi su kuo nors pasidalinti tuo atradimu, viliantis, kad tas kažkas svarbaus bus atskleista ir kitiems. Kartais, aišku, tai pasiseka, nors visgi manau, niekad tai neįvyksta taip stipriai, kaip iš pradžių tikimasi. Netgi būtų keista, kad tai pavyktų taip, kaip tikimasi, nes galų gale, pasaulis ir supratimas veikia ne taip. Trumpai tariant, mes pasulį matome tokį, kokie esame patys, tad ir kultūra mus veiks skirtingai. Tik bendriausi ir paprasčiausi kultūros produktai bus paveikūs daugeliui dėl jų mažiausio bendro daliklio parinkimo. Ir čia kalbant apie kultūrą, galima atsiriboti nuo meno ir su gryna kuryba susijusių kultūros apraiškų, nes kultūra, pačiu bendriausiu požymiu yra viskas, kas nėra gamta, kitaip tariant, visa civilizacija ir jos produktai yra kultūra, su politika ir technologijomis ir religija ir viskuo, kas eina greta. Ir galiausiai dėl to, kad viską patiriame taip kaip patiriame tik dėl to, kokie esame patys, bendras sutarimas ir supratimas niekuomet nebus įmanomas. Na, nebent prisimintume A. Huxley “Brave new world”, kur žmonės dar prieš gimimą buvo programuojami vienaip ar kitaip priimti pasaulį, tuomet taip, tokiame pasaulyje galėtume tikėtis vieningumo ir darnos. Visais kitais atvejais tenka susitaikyti su chaosu, kuris yra mūsų visuomenės, ugdančios visus kaip papuola, su skirtingais gerio ir blogio suvokimais, su skirtingomis grožio ir bjaurumo idėjomis. Man, kaip idealistui, vien kalbėti apie tai yra ganėtinai baisu, nes darosi akivaizdu, kad idealizmas yra iš prigimties ydingas būdas priimti pasaulį, vien dėl to, kad paprasčiausiai idealai pasauliui neegzistuoja, o egzistuoja tik begalės idealų pasaulyje, kas tam tikra prasme panaikina idealo reikšmę.

Vėlgi, eilinis kartas, kuomet rašau ir suvokiu savo žodžių reikšmės stoką, nes beveik nesiremiu kultūra, kuri stovėtų kaip pamatas sutvirtinantis žodžius, paverčiantis juos giliais ir prasmingais. Bet žodžiai nesikeistų, keistųsi tik priėmimas jų. Iš dalies dėl akademinės tradicijos, iš dalies dėl to, kad visuomet lengviau pritarti kažkam, kam pritaria didesnis kiekis žmonių, net jei tie žmonės ir yra prieš penkesdešimt metų numirę kiti mąstytojai. Veidrodis rodantis daugiau nei vieną siluetą. Veidrodis, kuris ir esame mes patys, kurio dėka matome pasaulį. Veidrodis, kuris savaime neturi tiesioginio ryšio su jokia kita asmenybe, nes viską, kas jame atspindima ir yra absorbuotos pasaulio detalės. Mes nesame niekas daugiau, nei atsitiktinis kratinys pasaulio, kurį matėme. Atsitiktinis, turbūt, tėra supaprastinimas, kurio dėka turėtų būti lengviau priimti šitą idėją. Iš esmės, tai nieko atsitiktinio čia nėra. Buvo tiesiog grandinės įvykių, kurios išaugo į kitas grandines, ir nors ir persipindamos, visos jos turi savo pradinį tašką, kuris, galbūt ir buvo vienintelis atsitiktinumas, suteikęs gyvybę organizmui. Esame kaliniai pasaulio, kuris mus padarė tokiais, kokie esame ir galiausiai neleidžia matyti kažko, kas nesame patys. Nes juk supratimo klausimas yra svarbus tik tol, kol yra aktualių klausimų, kuriems dar trūksta atsakymų, bet kas nutinka, kai baigiasi mums aktualūs klausimai? Ar tampame suprantantys viską ar visgi supratimo klausimas tampa idiotiško naivumo apraiška, nes supratimui ribų nėra. Ir abu atsakymai yra vienodai teisingi, nes abiem variantam rasime kultūros, kuri stovėtų kaip pamatas patvirtinantis šias idėjas. Telieka pasirinkti, o pasirinkimas, dažniausiai yra tik vienas – galime pasirinkti tik save, nieko daugiau ir neturime.

Viena didžiulė žaidimo aikštelė, kur kiekvienas kuria naujas taisykles, vien tam, kad laimėtų, tik čia laimėjimas didžiausia problema, nes niekam iki galo neaišku, o kas gi būtų tas laimėjimas. O visiem dėl to sutarti, dėl jau minėtų priežasčių praktiškai yra neįmanoma. Gyvename tam, kad gyventume, o visa kita, greičiausiai, tėra tik detalės, kurias įprasminame pagal tai, ką pasaulis sukišo per gerklę mum, padarydami tai dalimi mūsų. Turbūt jau dalinaus minimi apie evoliuciją, kuri, be abejonės, yra ne mano, bet iš principo nesinori atskleisti autoriaus, nes tai mintis, kuri savaime neša viską. Tai mintis, kad genai nėra įrankis žmonėms pratęsti save, o žmonės tėra įrankis genams pratęsti save. Paprasta, ir iš esmės paaiškina viską. Telieka sutarti dėl žaidimo taisyklių ir nebežiūrėti atgal. Nebent taisyklėse būtų priešingai, tuomet – tegul. Bet juk nebus nei taisyklių, nei sutarimo, nes grįžtame prie to, kad esame tik mes idėjų chaose.

Iškyla klausimas, o kam tada apskritai rašyti ir dalintis, bet turbūt tai tėra dalis išugdytos mumyse kultūros. Siekis sukurti kažką, kas harmoningai suskambtų su kažkuo kitu, bent trumpam panaikinant chaosą ir suteikiant viltį kažkokio bendrumo, kuris galėtų vesti į priekį. Bet vėlgi, net ir ši muzika išsisklaido ore tik fragmentus savo bangų paversdama kitu žmogumi. Natūraliai sukuriant vis sunkesnes salygas ateities suskambėjimams. Kuo daugiau harmonijos, tuo mažiau harmonijos.

apie kultūrą, supratimą ir tiesiog, viską