Norėčiau sugebėti visada prisiminti apie ką kam esu jau kalbėjęs. Nekartoti tų pačių gyvenimo pasakojimų, nedėstyti tų pačių idėjų, neburbeti dėl tų pačių erzinančių dalykų… Kartojimasis gali būti naudingas mokantis ar mokant, tačiau nemanau, kad yra daug kontekstų už šių, kuriuose minčių ratai būtų vertingi. Paprasčiau būtų, jeigu mano kartojimasis ateitų iš to, kad aš tiesiog pamirščiau jog tai jau esu kalbėjęs šitam žmogui. Bėda kyla iš to, kad mano galvoje nuolat vyksta dialogai. Dideli dalis susimąstymų vystosi paskaitos sau forma, kuomet galvoje vyksta monologas, į kurį kartais įsiterpiu grynindamas idėjas. Kartais paskaitos vyksta kitiems konkretiems žmonėms galvoje. Tas pats galioja ir paprastesniems pasakojimams ir rimtiems išgyvenimams. Didelė dalis istorijų ir idėjų jau būna papasakotos, dėl to kartais dalinantis reikia ne tik prisiminti ar esu apie tai kalbėjęs, bet prisiminti kur ir kaip tai vyko, kad įsitikinčiau, balsu pasakota ar sau. Toks atminties apkrovimas ne visada duoda tikslų rezultatą, tad neišvengiamai tenka kartotis. Pastaruoju metu kylančios mintys, kurias norisi kažkur padėti, atkreipė dėmesį į šitą procesą, nes žinau, kad dalis jų, kažkokia forma, kažkada jau buvo paminėtos čia, kita dalis, galėjo būti užrašyta, o gal tik papasakota sau, nebežinau. Kartotis nesinori, bet dar mažiau norisi narstyti kiekvieną įrašą ieškant giminingų idėjų, nes net jeigu rasiu kažką, tos senos mintys gali užteršti tai, kas sukasi dabar, galbūt detalėmis, kurios papildytų nebūtinai reikalaujančias redaktoriaus mintis arba pažadintų norą pergalvoti tai, nes, gi, va, kažkada kitaip į tai žiūrėjau, o kaip čia dabar atrodys, jeigu vertinant nuoseklumą staiga pradės po visas puses skraidyti mintys ir prasidės prieštaravimai? Nesvarbu, kad pagal svarbą šalia nuoseklumo visada stovi ir neišvengiamas kitimas. Iš kitos pusės, koks gi skirtumas, kartojasi pasakojimai ir raštai, jeigu kažkam neįdomu ar jau girdėta, visuomet gi galima sustabdyti, bet, o kas jeigu žmonės labai mandagūs, nutylintys, nuslėpiantys, kad kartojimas augina juose pagiežą ir priešiškumą? Nejau gi imsi, žmogus, ir negalvosi apie tai, kaip maksimaliai kontroliuoti tai, ką gali, kad tai kas nekontroliuojama būtų labiau nuspėjama? Siekis kuo mažiau užkliūti sociumui, bet kiek tik įmanoma vengiant kompromisų. Naivus noras pritapti neprisitaikant, priimtinas principingumas. Šitą procesą vertinti galima tik iš savų patirčių arba tų, kurie demonstratyviai parodo savo autonomiją nuo noro pritapti, dažnai skausmingai. Savos patirtys irgi gali būti skausmingos, bet labiau dėl to, kiek iš būtinybės paaukojama savęs, retai su sveika proporcija naudos. Ir tada yra ta likusi didžioji minia, masių ir individų, kuriems, atrodo, tai gaunasi natūraliau. Kompromisai ir prisitaikymas, be liūdesio atiduodant save tam, kad taptum dalimi srovės, kurioje niekada nebus vieniša. Aišku, visi kažką paaukoja, suprasdami tai ar ne, krauju pasirašo už truputį daugiau ramybės, paprastumo. Kuo stipresnė srovė, tuo lengviau pasirinkti būti jos dalimi, nešamam ar su bendraminčiais iriantis prieš, nesvarbu. O jeigu nenori, kas nors vistiek bandys įsitempti ar bent tyčia aptaškys. Dėl to nenorėti negalima, nejau nežinai, gi nuo mažens tai kartojama, nėra trečių durų, sako. Ir visa tai pažymėta žvaigždute, puslapio apačioje paaiškinant, kad variantų yra ir daugiau, tačiau be išlygų jie visi daug sunkesni ir vienišesni, tad kvailystė net svarstyti tokią galimybę. Labai lengva galiausiai visą tą mažų raidelių dalį nurašyti kaip nevalidžią ir paslėpti kažkur giliai, kad neblaškytų savo erezijomis, ypač, kai norisi vėl įsigilinti į šitas instrukcijas, idant rasi kažką ką buvai praleidęs anksčiau, dėl ko, galbūt, dabar kažkas nesigauna. Patogiau į tai žiūrėti iš šono ir kritiškai, nesvarbu, kad kirba supratimas tiesos tame. Mažiau klausimų, mažiau sunkių atsakymų, kurie niekada nebus teisingi sau, bandant atsakyti taip kaip reikia. Susitaikymo mintis čia neramiai pradeda trypčioti vietoje, nes, o kas, jeigu ji bando taikytis nevisai su tuo, su kuo reikėtų? 

Bėgant metams aš vis mažiau mėgau pavasarį, nes nors su gamtos atgimimu kartais ateidavo ir kažkas šviesaus gyvenime, labai dažnai sekdavo negandos ir vargai. Galiausiai, nutirpus sniegui ir po truputį šylant orams viduje su pirmais žaliuojančiais medžiais atbunda ir lengvas nerimas. O kas nutiks šiemet? Ypač neramu darosi, jeigu kartu su gamtos atgimimu kartu eina ta pati šviesa. Kaip tai bus atimta, sugriauta? Nors iš tikrųjų, pavasaris čia greičiausiai niekuo dėtas. Na, gal tik tuo, kad po žiemos užšalimo atnešta šiluma ir viltis sukuria ypač stiprų kontrastą normalioms (o kartais ir nelabai) gyvenimo negandoms, dėl ko jos įsirėžia ir bandant rasti viskam paaiškinimą ir prasmę, lieka kaltinti tik kalendorių. Prietarai ir tiek… Vaikystėje buvau patikėjęs, kad man neišvengiamos cikliškos negandos, kuomet kas kelis metus, panašiu metų laiku, vis tekdavo atsidurti ant operacinės stalo. Tai tęsėsi beveik dešimt metų, kol atėjus, pagal kalendorių, kitos negandos laikui, nieko tokio rimto nebenutiko. Galiausiai pamiršau šitą, pavadinkim, prakeiksmą. Tikiu atsitiktinumais ir chaosu, bet protas kartais nesuvaldomai nuklysta į prasmės paieškas reiškiniuose, kuriuose jos nėra ir savaime būti net negali, nes žinau, kad prasmė tėra mūsų pačių susikurtas įrankis, skirtas susitaikymui ir ėjimui į priekį. Tai nepadaro jos mažiau vertinga, tačiau prasmė neegzistuoja ten, kur mes jos patys neįdedam. Amžinas siekis suprasti ir paaiškinti, nors ir suteikia ramybę, kartais net ir nerimo forma, gali tapti savo paties pastatytu kankinimo įrankiu. Čia grįžta mintys apie susitaikymą. Su savimi, su pasauliu, su viskuo, priimant gyvenimą tokį, koks jis yra šiandien, tuo pačiu ir atimant galią iš proto ieškoti nuolatinių sąsajų. Išsigryninant jausmą, ką gyvenime galima pakeisti, o kas tiesiog nepasiekiamai toli ir dėl to nevertas nerimo. Sužimba akys girdint žmogų, kuris tuo gyvena, daugiau ar mažiau, nes esu ten buvęs, nors ir neilgai, bet žinau, ką tai reiškia ir noriu ten sugrįžti. Kadaise susidūręs su savo demonais turėjau aiškų pasirinkimą, keistis ir atsisakyti viso to, ar likti būsenoje, kuri, akivaizdu, neveikė. Protas, tuo metu, visą gyvenimą šlovintas aplinkos ir dar labiau pats savęs tam norėjo priešintis, nes, o kas jeigu pokytis reikš proto susilpnėjimą, ar dar blogiau, jo atleidimą iš gyvenimo vedlio pareigų? Prie galios priprantama ir jos atsisakyti lengvai nenori niekas. Tačiau laikas parodė, kad tai nėra taip paprasta, kad keistis galima neprarandant savęs. Atrodo, akivaizdu, nes juk namo renovacija nereiškia jo sugriovimo ir statybų nuo nulio, bet sava esybė instinktyviai šoka prie dramatiškų išvadų, kad tik įbaugintų ir atkalbėtų nuo rizikos, kurios iš tikrųjų net nėra. Viską, kas atrodo vertinga, kaupiantis būdas, viduje palieka įrankius reikalingus gyvenimui. Kaip būna kraustantis, kartais mažiau naudojami daiktai chaotiškai sumetami į vieną dėžę, kuri galiausiai paslepiama spintoje, kol, va, kažko reiks, ar, jeigu kas nors prisimins ir galų gale ją iškraustys sudėdamas svarbų turinį į savo vietas. Pavasaris irgi nieko nekuria iš naujo, viskas jau yra, sukurta anksčiau, bet paslėpta, užšalę, kol ateina tinkamos sąlygos atgimimui.

Kartą vienas žmogus, pažinties pradžioje, paklaustas kaip einasi gyvenimas atsakymui nupiešė pavyzdinį grafiką su pakilimais ir duobėmis. Savo kūrybingumu nustebino toks aiškus ir aiškumo išvengiantis atsakymas. Toks grafikas tiktų ir čia užuot žodžiais sudėliojus kaip praėjo tie pora metų tylos. Kažkur draftuose guli toks paaiškinimas, bet nemanau, kad jo reikia. Bent ne čia. Bandant tai sudėti į seką nepavyksta išvengti per didelio asmeniškumo. Taip pat, tiek ilgai neužbaigus nei vieno teksto, bandymas bent paviršutininkai perbėgti reikalingas mintis iššaukia chaotišką tvaną triukšmo, kuriame per sunku net man pačiam sugaudyti žodžius į prasmingą turinį. Turbūt reikės dar ne vieno tokio drafto sau, kol minčių srautas žiūrint į mirksintį pagaliuką ekrane išsivalys ir priartės prie, neslėpsiu, išsiilgtos formos. Nors triukšmas ir nerišlumas nėra man svetimi, dažniausiai jį bando suvienyti kažkokia, galbūt sunkiai, bet apčiuopiama, mintis.

Keista skaitant savo senus tekstus susidurti su idėjomis, kurios, žinau, man yra teisingos ir veiksmingos, tačiau tuo pat metu viduje sukelia atmetimo reakciją. Panašią į tą, kuri ištinka klausant populiariosios psichologijos klišių. Tik šiuo atveju klišių mažiau, bet visos kalbos apie susitaikymą, tikėjimą ir supratimą, nors, iš patirties žinau, man tinka, dėl praėjusių metų šiek tiek susvetimėjo. Kaip kartais būna gyvenime susidūrus su kuo nors svarbiu ir žadančiu pokyčius – baisu prisileisti. Po truputį kartojant kažkada palaidotas mantras turėtų pavykti sugrįžti į tą būvį.

Man patinka ieškoti palyginimų apibūdinti procesams savo galvoje. Sudėtingi ir painūs ryšiai bei neryšiai įgauna paprastą, suprantamą, nors greičiausiai ne visada pakankamai tikslią formą. Vienas tokių, kurį vis pavyksta pritaikyti įvairiems procesams yra įskilęs stiklas. Pradžioje kažkur kampe atsiranda mažas, vaizdo netrukdantis įtrūkimas. Nieko rimto, galima dėl to nesijaudinti, jeigu reikia, galima įprasti šiek tiek pasukti galvą, kad pasirodytų, kas pradeda slėptis. Bet paliktas be priežiūros skilimas visada po truputį plėsis ir šakosis. Kurį laiką dar bus galima sau kartoti, kad taip buvo visada ir nieko čia tokio. Bet anksčiau ar vėliau aiškiai matyti be nuolatinio galvos kraipymo ir sukiojimo taps nebeįmanoma. O tuomet bandymas taisyti, net ir veiksmingas, visuomet vysis tolimesnį žalos plitimą, nes per daug išsiplėtė, per daug šakų, kurios toliau po truputį gyvena savo destruktyvius gyvenimus. Šitą palyginimą galima pritaikyti ir traumoms, ir santykiams, ir turbūt daugybei kitų procesų, kuriuose iš nepastebėtos smulkmenos išauga viską užstojančios problemos. Šiandien skylantį stiklą prisiminiau galvodamas apie nesupratimą. Kadaise, būti nesuprastam atrodė visai normalus ir neišvengiamai pasitaikantis reiškinys. Nieko ypatingo, o be to, puiki priežastis pasimokyti geriau save išreikšti! Nežinau kodėl ir kada, bet kažkuriuo metu, pradėjo atrodyti, kad tų pamokų ir pastangų pradeda nebeužtekti. Vis dažniau aplankydavo jausmas, jog tai, kas pasakyta, parašyta ar sukurta pasės neteisingas išvadas kitų galvoje. Natūraliai ilgėjo sakiniai ir tai kiek laiko skiriama kažkam sukurti. Mano nuostabai, perdėtas detalumas žmonėms kartais pasirodydavo savaime įtartinas ir dar mažiau suprantamas. O tada pradėjo augti noras atsitraukti. Aišku, šito proceso intensyvumas labai priklauso nuo to, kokiame gyvenimo taške esu, kiek ramybės ir susitaikymo, tad nėra tai iki visiško subyrėjimo plintantis skilimas (tikiuosi). Šitas nesupratimas yra dalis priežasčių, kodėl ilgą laiką buvo sunku čia rašyti. Į neviltį varantis supratimo siekis, kuris pradeda reikalauti nugludinti kiekvieną mintį ir žodį, nes kam to išvis reikia, jeigu rezultatas nesutaps su tuo, kas įdėta. Šiuo metu dėl šito yra truputį lengviau. Geras dalykas tie palyginimai, net ir skirti sau apie save kažką paaiškinti. Nusipiešia aiškesnis proceso kontūras, kuriame tada galima išskirti problemas ir imtis jų taisyti, jeigu reikia.

Šiandien dar daug ko trūksta, kad įtikintų mantros, kad tinkamai kristų mintys į žodžius, kad jau sugrįžtų ramybė. Bet visko užtenka, kad visa tai vėl matytųsi kažkur horizonte. Net jeigu tai tik miražas, juk daug geriau parklupti einant į priekį, nei sulaukti tos pačios lemties iš anksto pasidavus ar dar blogiau, įtikinus save, kad niekur eiti jau nebereikia.

Ištirpsta mitas apie teksto sau prasmę, kai išsigrynina tikroji to reikšmė žmonėms. To reikšmė man. Kaupiasi vienas po kito antroje pastraipoje nebyliai žuvę tekstai, kurių niekada neužbaigsiu. Nes juk kūrinio svarbos eilėje, jeigu ir stovi autorius, tai tik paskutinis. Didžiąją dalį prasmės pasiimdamas vien iš to, jog matė dar prieš save laukiančių. Aš šiuo metu jokioje formoje nebematau to. Fiziškai dingsta jėgos kurti, kai nebesimato tos kūrybos ryšio su žmonėmis.

Sunku, kuomet viduje vis užsimezga mintys ir idėjos, bet ten ir sustoja dėl suvokimo, jog tai nepasieks tikslo, nes tikslo beveik ir nebeliko. Dekonstruota iki atomų, kur nebeegzistuoja prasmė ar tikslai. Ir tai matant tiesiog neteisinga būtų tam priešintis. Nors rega nėra pastovus dalykas, tad galbūt pasikeis matymas. Bet kolkas net užsimerkus tai nedingsta. Nedingsta ir pasakojimas, kuriam sudėti, jaučiu, neturiu teisės. Gal kada nors.

Į pabaigą metai, įkvėpę stipriausiai, kiek save pamenu, bei po to vienu mostu perdūrę plautį, jog kiekvienas įkvėpimas pervertų skausmu. Kolkas negyja. Gal kiti metai bus kitokie. O iki tol neterminuota pertrauka saviraiškai.

Visi šventieji, diena, kai katalikai visai dienai turi veiklos, pradedant mišiomis ir baigiant kelių šimtų kilometrų kelionėmis po Lietuvą aplankant kiek įmanoma didesnį kiekį atgulusių artimųjų. Liūdna, bet tuo pačiu graži ir diena. Prisimenam nebesančius, sutinkam gimines, kuriuos sutinkam tik šią dieną, išgirstam vieną kitą tik giminei aktualų pletką. Nuoširdžiai gražu.

Nors mano paties santykis su šia diena neišsiugdė sentimentalios akies tam grožiui. Iš dalies dėl matytų bulviakasiui prilygstančių apimčių darbo tvarkant giminių kapus, kuriuos, kažkodėl, prižiūrėti apsiima tik vienas ar du žmonės. Iš dalies dėl lietuviškų kapinių dizaino tradicijų, spinduliuojančių tuštybe, kuomet didžiuliai plotai išdekoruojami, atrodo, tik tam, kad atsakingieji už priežiūrą gautų įsivaizduojamų prestižo taškų. Iš dalies dėl to, kad tik šią dieną sutikdavau kai kuriuos gimines, kurie atrodydavo kaip išties įdomūs ir šilti žmonės, bet kažkodėl nepasitaikydavo daugiau galimybių bendravimui su jais, taip iškeliant klausimą, kiek visas šitas kapinių ritualas yra prasmingas, jeigu dauguma atvejų tik toks ryšys ir siejo po žeme ir ant jos esančius.

Iš to sekė šiuolaikiškos mintys apie tai, kad būtų daug praktiškiau ir gražiau mirusiuosius tiesiog kremuoti ir paleisti vėjais ar kažkaip kitaip apsieiti be kapinių. Tegul žmogus prisiminimų forma gyvena vietose ir savo darbuose! Idealistiškai gražu.

Šiemet su liūdesiu žiūriu į savo naivumą ir supratimo stoką. Nes vietos keičiasi, o darbai išblėsta laike. Pakeičiami suoliukai, renovuojamos krantinės, užsidaro barai. Keičiasi ir nyksta dalykai, kurie, nuo paauglystės tikėjau, turi atstoti lentelę su vardu ir bent minimaliu žemės ploteliu, kuriame paslėpta kažkas bylojusio apie žmogaus buvimą. Galima ir tame įžvelgti grožį ir prasmę, bet man šiandien tiesiog liūdna, kad neturiu kur nueiti.

Manęs šiandien paklausė ką daryčiau, jeigu artėtų pasaulio pabaiga. Kadangi pabaiga tik hipotetinė ir artimiausiu metu, atrodo, negresia staigus galas, labai lengva pasinerti į teorinius apmąstymus. Nors realioje situacijoje minčių eiga galimai būtų panašesnė į to katino su kopūsto lapu ant galvos.

Atrodo elementarus klausimas, kuris turėtų nuvesti iki artimų širdžiai veiklų. Pradžioje ir pradėjau svarstyti apie tai kaip norėtųsi praleisti paskutinį turimą laiką iki neapibrėžtos pabaigos, kas džiugina, kas smagu. Po to atėjo mintis, kad galbūt reikėtų atsiprašyti ir atlyginti už padarytas skriaudas aplinkiniams. Bet vis tiek, kažkodėl neskambėjo tai kaip tinkamas pasaulio pabaigos pasitikimas. Visa tai būtų labai derėtų laukiant diagnozuotos artėjančios individualios pabaigos, bet ne tuo atveju, kai su tavim baigiasi ir pasaulis.

Be pasaulio ir santykio su juo, mes apskritai nesame įmanomi. Natūralu, kad teoriškai galvojant apie pasaulio pabaigą, būtent santykio klausimas ir pradeda kišti koją ieškant rišlaus atsakymo, ką visgi daryčiau tokiu atveju. Pas klausimas sufleruoja, jog reikėtų pasirinkti kažką ypatingo, nes, na, o kaip kitaip? Nejau paskutinėmis dienomis prieš žemei sprogstant dirbsi viršvalandžius, nes taskai biškutuką dega. Reiktų kažko šventiško, džiuginančio, reikšmingo. Bet ar gali būti reikšminga tai, kieno pėdsakai jau kitą dieną tiesiog dings. Kaip ir smagios patirtys, kurios rytojui nepaliks įkvėpimo, jėgų ar tiesiog ramybės. Ir įspūdžiai, kuriais jau nebepasidalinsi. Taip galvojant dingsta visas smagumas tų veiklų priešais hipotetinę pasaulio pabaigą. Tas pats galioja atsiprašymams ir atlyginimams. Grąžinta skola tokiu atveju turbūt niekam neturėtų prasmės. Gal tuomet visai nereikėtų sureikšminti tos pasaulio pabaigos ir gyventi kaip gyvenus? Arba dar geriau, tiesiog vengti veiklų, kurios atima džiaugsmą. Sau ir kitiems. Kam bloginti situaciją dar labiau. Bet jeigu nesureikšminam artėjančios pasaulio pabaigos ir tiesiog stengiamės gyventi vengdami nereikalingos kančios, tai galbūt galima pabandyti taip gyventi ir kol final countdownas neprasidėjo. Žodžiu, panašiai, kaip stoikai kalbėjo.

Taigi, neatsakiau aš į tą man užduotą klausimą, nes nemoku kaip normalus žmogus atsakyti į tokius klausimus nereikalingai neišsiplėtodamas. O ir šiaip, kam palikinėti bucketlistui patirtis, kai šiandien penktadienis ir dar kultūros naktis?

Kai skaitau tekstus ar klausau pasakojimų, kuriuose detaliai atkartojami dialogai iš praeities, beveik visad mano dėmesys nuslysta nuo paties pasakojimo, link to, kaip tai daroma, o galiausiai tiesiog telieka tylus stebėjimasis, kaip neįtikėtinai dirba kai kurių žmonių atmintis. Pamenu kažkada skaitytą Navako ese rinkinį, kuriame bemaž visas skyrius buvo dedikuotas pasakojimams apie keliones, kurių dalis, atrodo, vyko prieš gerus porą dešimtmečių. Apart vienos kitos detalės iš pačių istorijų, atmintyje labiausiai užstrigo tik tuo metu dėmesį blaškiusi nuostaba, kaip galima tiksliai atsiminti, ką kalbėjo žmonės? Aš suprantu, kad šiuo atveju kalbu apie žmogų, kurio darbo dalis ir yra būtent tai įsiminti, užsirašyti ir galiausiai pateikti skaitytojui. Bet šita nuostaba mane aplanko ir klausant pasakojimų žmonių, kurių duona nėra pastatyta ant tokių sugebėjimų turėjimo. Galbūt tai išlavinamas įgūdis? Gal tiesiog žmogui augant smegenys dėl gausos aplinkybių įgavo tokią savybę ir nelabai to išmoksi to net ir norėdamas? Toks elementarus dalykas atrodo ta atmintis. Kaip kompiuteris. Visi kasdien naudoja jį darbui, bet kaip jis veikia ir kuo skiriasi nuo kitų kompiuterių skirtumo nėra.

Mano gyvenime vis sugrįžta susidomėjimas atmintimi. Dažniausiai susitelkiant į filosofinius to klausimo aspektus, tačiau visada ieškant apčiuopiamo ir kažką galinčio duoti supratimo. Kartais iš atsitiktinės minties, nuvedančios iki atminties klausimo ir paklaidinančios toje girioje, kartais iš to paties nusistebėjimo aplinka dėl jos atminties veikimo, kartais iš reikalo rasti atsakymus, neva turinčius kažką padėti išspręsti. Vis grįžta ir grįžta, o po tik prisiminti ir telieka tuos sugrįžimus.

Taip nutinka, kad kiekvieno bet kokio klausimo nagrinėjimo epizodo metu, prieinu prie svarbių idėjų pats arba randu jų didžiuosiuose informacijos kloduose. Idėjų, kuriuos retai dėl savo kiekio koncentracijos gauna pakankamai dėmesio įsisavinimui ar net pakankamam įsigilinimui. Iki kito epizodo, kuomet atmintyje atbunda skaitytų tyrimų išvados, naujai nušviečiančios klausimą. Vėlgi, įdomi atminties savybė.

Šįkart taip ir nutiko su informacija apie turbūt tragiškiausią atminties savybę – išsikreipimą. Esminė tragedijos dalis yra ta, jog prisiminimai keičiasi ne šiaip sau smegenyse kažkur po truputį tirpdami dėl dėmesio stokos, o priešingai – kiekvieną kartą prisimenant. Kitaip tariant, su kiekvienu konkretaus patyrimo atgaminimu galvoje, atsiminimas vis labiau tolsta nuo tiesos. Kai kurios detalės prisimenant neišvengiamai turės netikslumų, kurie įsirašys kaip atnaujinta to prisiminimo versija. Kitą kartą tie pakitimai bus atgaminti kaip faktas, kurį tuoj papildys naujai atsiradę pataisymai. Šitas procesas tampa dar intensyvesnis, kai atpasakojame įvykius balsu ar tekstu. O dar žmogiškasis polinkis savo galvoje sukti prisiminimus apie svarbius įvykius ir žmones, laimėjimus ir tragedijas. Dalykus, kuriuos norime prisiminti bei kuriuos norime pamiršti. Galvojant apie tai pradeda darytis liūdna.

Dėl tokio, daugkartinės audio kasetės perrašinėjimą primenančio proceso, nuoskaudas sukėlę įvykiai laikui bėgant pavirsta dramatiškais ir pernelyg detaliais pasakojimais, apie išdavystę, pralaimėjimus, nesėkmes, su išskirtiniu dėmesiu būtent nuoskaudas sukėlusioms dalims, pamirštant viską, kas tame buvo gero.

Ir taip ne tik iškreipiant atmintį, bet jau stipriai po fakto pakeičiant santykį su susijusiomis aplinkybėmis. Džiaugsmingų dienų atsiminimai virsta pasakų scenarijais, sutirštintomis spalvomis ir užtušuotais nemalonumais. Maždaug taip, kaip kine. Rezultate pasiliekant su idealizuotais visų to filmo aktorių paveikslais.

Keista galvoti apie tai, nes kažkur viduje pradeda krebždėti paniškas nepasitikėjimas savo smegenimis. Nes kaip gali nekilti abejonės, kad galbūt blogiausia diena mano gyvenime ir geriausia iš tiesų nebuvo taip toli viena nuo kitos. Tik dabar atrodo, kad va, juoda ir balta, bet gal tiesiog vieną nublizginau iki šildančio spindesio, o kitą tiesiog pagalandau tiek, kad užtenka vos paliesti tam, kad pasirodytų kraujas? Galbūt prisimindamas džiaugsmo sukėlusius gyvenimo epizodus aš tiesiog po truputį keliu kartelę realybei. O realybė gi ne guminė, tad, o kas, jeigu ta kartelė pakils iki realybei fiziškai nebepasiekiamų aukštumų? O kaip nuoskaudos ir patirta neteisybė? Galbūt vien dėl gromuliavimo prastomis dienomis, nutikimai savyje visiškai neturėję blogų intencijų pavirto nuodais santykio su žmonėmis, veiklomis ar vietomis?

O kaip tie dalykai, kurie buvo išties svarbūs? Kurie sukasi ir sukasi galvoje dėl baimės pamiršti, nes būta kažko tikrai ypatingo. Kas juose tikra?

Bandymas prisiminti, kuris užmarština.

Kaip vaiko rankose užsmaugtas gyvūnėlis, kurį spaudė kiek galėjo, kad tik nepabėgtų šis pagautas džiaugsmas. Nevilties kibirkštin šliūkštelėjama kuro įsidegimui, kai apie tai galvojant iškyla prisiminimai apie prarastus žmones. Tuos, kurių jau nebebus galima palyginti pastačius greta turimų vaizdinių, tuos, kurie liko tik neuronuose arba fragmentais savo darbuose.

Atmintis supanašėja su magiška beždžionės letenėle (Monkey’s paw). Magiškas blogis, kuriam atsispirti neįmanoma, net ir puikiai suprantant kainą gėrybių, kurias ši magija gali suteikti. Kaip visi apgautieji ar silpnybių užvaldyti, šioje vietoje pastebiu atbundantį pyktį sau. Už pasidavimą šitam velniškam daiktui. Nes juk dėl jo, atspindžiai atmintyje to, kas prarasta, išbluks kaip akys laikui bėgant. Galiausiai liks tik išsikreipusi interpretacija subjektyvios patirtos realybės interpretacijos. Apmaudu. Kur dėsis prarastieji, kai tyriausių norų ir šilčiausių jausmų vedini išduosim jų atminimą? Gludindami, idealizuodami ir galąsdami prisiminimus. Susikurdami sau iš savos perspektyvos kažką naujo pagal įkvėpusį atvaizdą ir galiausiai pavadindami tai tuo pačiu vardu. Įdomu, ar kas nors pažintų save, gavęs šansą pažiūrėti į savo variantą, sutvertą pagal visų tų kūrinių vidurkį? Taip norisi rasti atsakymą į klausimą, kaip būtų įmanoma jų neišduoti, bet atrodo, kad tai neįmanoma. Lieka tik susitaikymas ir judėjimas pirmyn, pamirštant, net jeigu nuolat ir prisimenant, tai kas liko už nugaros. Kartais jokia filosofija negali nugalėti gyvenimo. Na, tiksliau, nelaikau validžia pergalės atneštos melo. Nors daug mieliau yra įsikibti minties, jog esi ištikimas atminimui, ypač kartojant, kad tai yra vardan objekto ir gink dieve ne išskirtinai dėl savęs. Nepalaikau melo sau, bet šiuo klausimu jo atimti iš nieko nesinori, nes be jo tik dar labiau priartėja brutali realybė ir visas jos absurdas.

Kiekvieną akimirką dabartis miršta, palikdama tik vėjo išnešiojamų trupinių kelią. Labai klydo tos gentys, kurios bijojo būti fotografuojamos, manydamos, kad taip pagrobiamos jų sielos, nes tik tiesioginė dokumentacija gali įamžinti mirštantį momentą. Bet tik autonomiškas dokumentas gali būti objektyvus ir nemeluojantis. Kiekvienas žvilgsnis į fotografiją savaime pridės savo pasakojimą. Nes juk tikra realybė, kaip tokia, iš esmės neegzistuoja. Viskas ką turime tai mūsų pačių projekcijos ir subjektyvus patirčių įsisavinimas. Bet šita atminties savybė, atrodo, prideda papildomą filtrą, kuris tik dar labiau nuo suvokimo nutolina tiesą ir tą pačią realybę. Papildomas iššūkis tvarkymuisi su savo pozicija pasaulyje bei santykio su kitais ieškojime bei puoselėjime. Nuolat perfiltruojama subjektyvumo jūra. Filtrais, kurie nesitaiko į kažką konkretaus, o tiesiog į tai, kas papuola. Atmintis tėra dar vienas klaidų turintis įrankis. Bet vis tiek. Siaubinga yra tai, kad praeitį galima arba pamiršti į ją negrįžtant arba neišvengiamai iškreipti tiesiog apie ją galvojant.

Pradžia ir pabaiga. Dvi koncepcijos, kurios nors šiek tiek ir keisdamos formą, suteikia prasmes bemaž viskam gyvenime. Kaip ribos apibrėžiančios laiko tarpą, kaip kažko įgyjimas ar netekimas, pažintys, darbai, viskas – neteiktų dalies savo esmės ir prasmės, jeigu atimtume pradžias ir pabaigas. Tik va, kalbėdami apie tuos pačius dalykus dažnai nubrėžime ribas skirtingose vietose – kitaip tariant, skirtingai vertiname prasmes ir esmes tų pačių procesų.

Pavyzdžiui paimkime šitą tinklaraštį. Pradžių galima rasti daug ir įvairių, kurių kiekviena gali skirtingai padalinti atsakomybes ar priežastis jo atsiradimo, taip galbūt pakeičiant priežastis ir ryšius pradžioms teigiamų/neigiamų/tiesiog patyrimų susijusių su šiuo tinklaraščiu. Iš autorinės ar skaitytojo pusės. Vienas paprasčiausiai įvertinamų pradžios rodiklių galėtų būti užregistravimo data – ją tiksliai galima rasti pašto dėžutėse ar kituose archyvuose. Bet registruotas šitas tinklaraštis buvo porą kartų. Pirmą kartą kažkur nemokamoje tinklaraščių talpinimo platformoje, kur tik subdomenas turėjo šį pavadinimą, ir po kiek laiko kitą – jau čionai, berods su atnaujintu dizainu ir jau va išbaigtesne forma. Labiau pradžia galbūt būtų pirmasis registravimas, bet tuo tarpu antrasis ilgesniam laikui pakeitė formą ir būtų galima tai vertinti kaip požiūrio į patį tinklaraštį pakeitimą, rimčiau, nuoširdžiau, dar kaip nors ten… Abiem atvejais galima būtų išskirti aplinką, aplinkybes ir kitas detales, bent savo galvoje jau šiek tiek pakeičiant naratyvą apie šią vietą. Taikant į vidurį, būtų galima rasti pirmojo įrašo datą ir iš esmės tai įvardinti kaip pradžia! Tokiu atveju galima žiūrint į turinį, autorių, vėlgi, laikmečio aplinkybes, susikurti dar kitokį pasakojimą apie tai, kas yra šita vieta, kuo ji svajojo būti, nuo kokio taško augo ir kas pabarstė pirmąsias sėklas. Matote? Kol kas stipriai nesiskiria ribos, ties kuriomis įvardijame dalyko pradžią, bet vien dėl kriterijaus pasirinkimo pradžios ribai gali pasikeisti labai daug bendrai istorijoje bei pasakojime, asmeniniame arba viešame. Dar viena pradžios riba galėtų būti idėjos gimimas. Ką vėlgi, būtų galima skaldyti į daugiau detalių, bet vienas iš variantų – kada ir kaip buvo sugalvotas pavadinimas? Vėlgi, daugiau ar mažiau konkreti data, konkretūs ten dalyvavę žmonės. Taigi, bendraautorystė, vienijančios aplinkybės – nauji bėgiai naratyvui. Bet kitą vertus, galbūt kažkurie konkrečiai žmonės labiausiai stūmė šitą idėją, nes patys kurį laiką jau buvo pasiryžę pradėti/(vėl) rašyti ir tiesiog atsitiktinai sukrito viskas į vieną vietą, kad asmeninius norus buvo galima realizuoti tokia forma? Daug sunkiau išmatuojamos ribos, kurių egzistavimas apskritai kelia klausimą, bet vien pasvarstymas apie tai gali pridėti naujas sroves visam šitam reikalui. O galbūt tas momentas, kai kažkas pasiryžo pirmą kartą užregistruoti tinklaraštį yra svarbus? Kokia diena buvo to žmogaus, kas jis apskritai buvo? O jeigu visgi svarbiausia dalis idėjos atsiradimas, gal tuomet svarbios ir aplinkybės, kurios visus suvedė tą popietę į vieną terasą? Gal būtent pradžia yra ryšiai! O apskritai ryšiai ar konkrečios aplinkybės sustiprinusios arba lėmusios jų sustiprėjimus? Vėlgi, datos gali skirtis dešimtmečiais. Pirmos klasės suolas ar pirmas kursas? Tada viso tinklaraščio esmė ir prasmė gali įgauti daug santykio su ryšiais, apskritai ir konkrečiais. Artėjant prie beprotybės galima pradėti gilintis į ekonomines ir socialines priežastis nulėmusias tų ryšių atsiradimus, aplinkybes, nulėmusias jų stiprėjimus ir panašiai. Galima daiktas, kad tokiu atveju Landsbergis taptų viena svarbesnių šio tinklaraščio atsiradimo priežasčių. Bet palaukit… Kas sukūrė internetą? Arba pirmuosius kompiuterius… Elektrą? Raštą? Kalbą..? Rezultate kaip pradžios tašką galime rasti arba big bangą arba žodį (cituojant gerąją knygą). Ir su kiekvienu šituo tašku gali skirtis santykis su šiuo tinklaraščiu (blogiausiu atveju, bent tik mano galvoje, jeigu niekam kitam tai neturėtų įtakos). Taip jis gali tapti tiesiog signifikantu būties, egzistavimo, visko. Arba prie visko nešti didžiulį džiaugsmą dėl žmonijos evoliucijos, tiek biologinės tiek technologinės. Arba konkrečių žmonių genialumo vertybę, arba žmogiškumą ir politinį optimizmą. Viltį ir šviesą. Laikmečio padiktuotą atsitiktinumą. Socialinį foną ir vertybes įdiegtas tėvų paskatinusias bendrauti su konkrečiais žmonėmis. Ryšį ir bendrumą. Asmeninį saviraiškos troškimą. Turėjimą ką pasakyti ir poreikį to skleidimui. Motyvaciją ir ryžtą. Daug galimų pradžios ribų ir daug galimų reikšmių. O ką jau kalbėti apie pradžias skaitytojams, kurių vieni atsitiktinai rado, kiti rado komentarus su nuoroda savo kampeliuose, tretiems už akies užkliuvo srautuose, ketvirtiems buvo konkrečiai parekomenduoti konkretūs tekstai. Vis aplinkybės su savais kontekstais ir savomis spalvomis.

Jeigu užteko kantrybės ir dar neišjungėt teksto iki šitos vietos, beveik esu įsitikinęs, kad galvoje kirba klausimas, o koks gi po velniais skirtumas pradžių ir kokie durniai tiek gali skirti svarstymams apie tai. Atsakymai – gali būti didelis ir nepažįstu tokių, kurie be gėdos balse galėtų garsiai pripažinti, kad pasineria į tokius svarstymus. Ir taip, retai išties svarbu kur konkrečiai yra daugelio dalykų pradžios ribos, o tuo labiau detali aplinkybių analizė. Dažniausiai padedame grubų tašką, be perdėto konkretumo ir sakom, kad aišku. Na, nebent reikia ieškoti kaltų ar pasiteisinimų… Būtent taip, kaip visada puolama daryti kalbant apie pabaigas! Nes procesas ir svarba iš esmės tokia pat kaip ir pradžių atveju, tačiau tik į pabaigas sutelkiame daugiau dėmesio. Nes kažkas sugriuvo, dingo, sudegė, susidėvėjo, išėjo, baigėsi. O jeigu sukirba viduje netektis – reikia rasti kaltininkus, vien tam, kad… kam?

Vėlgi, paimkime kaip pavyzdį šį tinklaraštį ir pagalvokim, kas galėtų tapti jo pabaigos riba. Viena akivaizdžiausių ribų būtų ta, kad vieną dieną ateinat čionai ir rašo, kad tuščia šioje interneto vietoje. Priežastys? Nebeliko motyvuotų ir galinčių išlaikyti šią vietą žmonių. Spektras galimų reikšmių įkristų tarpe tarp tragiškų ir tiesiog liūdnų. Šviesiausiame taške reiškiant tai, kad tiesiog, autoriams šita veikla ir šitas turinys pasidarė svetimas ir nebeaktualus, tad tiesiog nebeskirta minimalių resursų išlaikymui. Kita galima pabaigos riba – paskutinis įrašas. Tas įrašas, po kurio seka niekad nesibaigianti tyla. Reikšmės? Kažkas nebenori čia rašyti, bet dar randa priežasčių gyvybės palaikymui. Nuo įsivaizduojamų priežasčių gali stipriai skirtis santykis su šia vieta ir jos pabaiga. O galbūt kai kuriems pabaigos ženklu buvo tono pasikeitimas tekstuose prieš metus ar porą? Arba poros metų tylos tarpas kadaise? Arba persikėlimas į šį adresą iš laisvesnio ir mažiau įpareigojančio kitos platformos? Arba paskutinis kitų autorių tekstas? Arba paskutinė diena, kai dar buvo galima tų autorių tekstus čia rasti? Arba ta riba, kol kas nors apskritai atsimins šios vietos egzistavimą? O gal tiesiog draugišką ir šiltą įrašą, kuris gražiai papasakos apie pokyčius gyvenime ir atsisveikins su skaitytojais. Daug ribų, kurias priklausomai nuo perspektyvos ir to, ką jums papasakos, galima pasirinkti kaip būtent TĄ pagrindinę pabaigą. O dabar sukomplektuokim kurį nors iš šių scenarijų su prieš tai aptartomis pradžiomis. Kelių draugų iniciatyva įkurtas tinklaraštis, kuriame savais stiliais dalinosi savo tarpusavyje unikaliomis perspektyvomis, kol metams bėgant sumažėjo rašymo aktyvumas ir galiausiai vieną dieną puslapis tapo nepasiekiamas. Tiesa, bet pasakojimas iš esmės skiriasi nuo – tinklaraštis, kurį sukūrė vienas žmogus, su minimi, kad į jį rašys keli jo draugai, kuriame po kiek laiko jis paslėpė tų draugų tekstus ir liko vieninteliu autoriumi, kol galiausiai ir pats nustojo čia rašyti.

Darosi aiškiau apie pradžių ir pabaigų galią? Kiek įvairiausių jų gali būti, nors dažniausiai sustojame ties vienu artimiausiu mums pasakojimu. Ir kaip iš esmės vien tokios detalės gali pakeisti visą pasakojimą. Ir tai galioja viskam. Projektams, ryšiams, darbams, santykiams, gyvenimams. Viskam. Kartais net visą proceso eigą nuspalvinti gali tai, kokias tvoreles padėsim. Ir koks skirtumas? Ogi toks, kad tai, kaip pasirinksime žiūrėti į baigtinius procesus, kokį pasakojimą sau ir aplinkiniams apie tai kartosime gali iš esmės keisti tai, kokias emocijas ir savijautą tie procesai neš. Ar bus kažkas skaudaus ir liūdno, nes pabaigą pasirinksime kiek tik išeina tamsiausią, su kaltaisiais ir skriaudikais, ar tai bus pabaiga, kuri bus natūrali, logiška, savalaikė. Ar pradžia bus klaidų ir paklydimų rezultatas ar aplinkybių, kurių negalėjome kontroliuoti ir dėl to nėra ko kaltinti? Variantų daug. Ir visi jie gali būti teisingi. Tačiau truputį pasistengus, galima pasirinkti tą, kuris duos daugiausiai ir atims mažiausiai. Kitaip tariant, visada galima rinktis, kaip pasaulis mus veiks ir kaip jis atrodys, tačiau tai nepakeis faktų. Nepakeis padarytų klaidų, mūsų ar mums, neištaisys skriaudų, mūsų ar mums, nesutaisys sugriauto, mūsų ar mums. Realybės taip tiesiog pakeisti nepavyks, bet galima pakeisti tai, kaip ji bus priimama. Truputį gaila, kad daugelis vis tiek rinksis keisti tai, kaip priimama ne sveikai įvertinant, o prisimerkiant ir nusisukant. Bet ne apie tai. Apie pradžias ir pabaigas. Taip ir šitas tekstas, galbūt taps kažkieno pradžia arba pabaiga, pozityvia arba priešingai. Viską galima pasirinkti. O jeigu ne – greičiausiai leidžiat už jus pasirinkti kitiems. (atmetus akivaizdžias išimtis – kai kurios ligos, kai kurie atsitiktinumai ir panašiai.)

Nors imk ir rėk žmogus tiesiog į void’ą. Ne iš nevilties ar sielvarto ar tai dar kokio negatyvo, o tiesiog, nes kartais nieko daugiau lyg ir nelieka. Didžiausia tragedija ieškant atsakymų galiausiai juos surasti ar dar blogiau, išmokti juos rasti. Žinot, kaip tame filme apie poną nieką, kuris savo galvoje sugebėdavo išgyventi visų įmanomų pasirinkimų pasekmes. Tai va, visai taip, bet nevisai. Stovi prieš kryžkeles be ženklų ir puikiai žinai, kurį kelią reikia pasirinkti ir kaip ten toliau reiks vingiuoti, kad pasiektum tikslą. Tiksliai, ir aiškiai. Tik va, ar nėra tai bausmė visą gyvenimą praklajojusiam, kuriam būtent ieškojimas ir buvo prasmė? Durna metafora, nes ir ne taip.

Susireikšminimo valandėlė. Kažkada juokavau apie marškinėlių ar tai tatuiruotės dizainą (aš jau nepamenu, o pamenantys neatsakys) su mintimi ,,pabandyk keiksmažodis būti budistu ofise dirbdamas”, ar kažkaip panašiai, mintis aiški, nors pateikimas ir praskiedžia. Tai va, kažkas panašaus į tas aprašytas fantastiškas budistų būsenas atrodo dabar labai artima – ramybė, atvirumas, supratimas (arba jo iliuzija). Tik tuo pačiu truputį susimaišiusi su ofisų pasaulio skatinimu būti produktu ir produkuotoju (skaityk rimtu veidu, bandydami įsiteigti sau, kad tikrai tos žodis yra). Na, aišku, įsimaišo dar vienas kitas evoliucijos paliktas šlamštas, bet ne apie tai šįkart. Žodžiu – viskas vientisa, aišku, yra nes yra, be vertinančių konceptų, bet su pasvarstymais, o ką čia iš to padaryti būtų galima, kuriuos pakeičia ta pati ramybė. Žodžiu, banguoja bullshito vandenynas, kuriame kaip ir viskas aišku ir pilna, bet frustruoja. O kodėl frustruoja, irgi aišku. Viskas aišku. Kaip pakeisti tai – aišku. Kur eiti toliau, kad tai išsiverstų į kažką teigiamo – aišku. Visi atsakymai vietoje. Atsistoji, imies, darai. Ir tada ateina banga to paties budizmo, ir sėdi tada ant akmenėlio, šypsai ir kiurksai apšviestas bent jau gatvės žibinto su vėl supratimu ir ramybe. Ech.

Tada ir norisi į tą voidą rėkti, nes voidas nekuria iliuzijų apie grįžtamąjį ryšį ar rezultatą ar produktą. Jis tiesiog yra. Ir nėra. Tobulu grožiu. Rėkiant į voidą nieko neužgausi, nesuerzinsi, nenuvilsi, nepakenksi, nenudžiuginsi, neįkvėpsi, ne, ne, ne. O orą iš plaučių išleisti tai kartais gi reikia, dėl to ir norisi dairytis voido. Bet tada vėl ateina ta apšvietos banga ir supranti, kad galima tiesiog iškvėpti, tyliai, sau. Ir suveikia. Ir tada kyla klausimas, o kam gi reikalingas rėkimas link materijos? Ir tada atsiranda atsakymai. Primityvūs, bet į viską atsakantys.

Su materija komunikuojant visuomet iškyla bėda dėl informacijos perdavimo. Žinot, kaip šių laikų Prometėjas vis pamini – vienas didžiausių žmonių apribojimų yra tai, kaip mes perduodam ir priimam informaciją – pirštukai tapsintys per plastiką ir akutės, ar gyslos kažkur gerklėje ir ausys yra stipriai per mažai reikalingam našumui. Filtruok nefiltravęs, žmogus, informaciją galvoje prieš paleisdamas ją lauk, vis tiek kažkas nesusiconnectins. Apribojus filtravimą prasideda vėl kitos bėdos – menkiausios idėjos perdavimas reikalaus paskaitos, kad būtų įtraukta visa reikalinga informacija, kad nekiltų nesusipratimų ateityje. Laba diena, šiandienos paskaitos tema ,,Kodėl aš nenešioju laikrodžio”, paskaita truks tris valandas, tada kavos pertraukėlė ir sugrįšime antrai paskaitos daliai – ,,Kokius laikrodžius aš nešioju”. Nesąmonė? Be abejonės. Nei kam įdomu, nei kam reikia tokios informacijos. Bet kai taip pat atsakai į konkretų klausimą ir supranti, kad tai tebuvo smalltalkas, tai vėl, o kam? Keisti tie žmonės.

Et. Per dažnai pastaruoju metu prisėdus patarškėti mygtukais eigoje sugrįžta ta jau minėta būsena, kuomet ramiai ir šiltai pradedu savęs klausti, o kam gi tai? Ar tikrai TAM pasiekti tai efektyvu? Ar tikrai potencialas naudos didesnis nei žalos? Ar kitose būsenose susidūręs su pasekmėmis tvirtai jas priimsi? Ar tikrai kažką keičia atsakymai į šituos klausimus..?

Ir vėl, apima abejonės. Padėsiu vat šitą tekstą matomon materijon, ir kokia dalis teisingai priims šią informaciją? Kaip neteisingai bus įvertinta emocija ar pačios mintys. Sakys kas nors – daug pykčio, kitas sakys, visai ne – čia nevilties kupinas rašinėlis, trečias sakys – baigėsi aviečių arbata. Keistas tas trečias. Nors tiesos pas ir jį daugiausia.

Kada paskutinį kartą visiškai improvizuotai susiorganizavote susitikimą su nereguliariai matomu bičiuliu? Galvoje turiu atvejus, kuomet būnant kažkur netoliese paskambintumėte ir už 10 minučių jau lauktumėte kol užvirs vanduo arbatai. Galbūt kažkas atsakys, kad visai neseniai taip buvo, bet, bijau, kad daugumai teks pripažinti, jog nelabai pamena arba paminės kelių mėnesių senumo nutikimą.
Kurį laiką vis dažniau pastebiu perdėtą biurokratizmą žmonių bendravime, kuomet net improvizuotus susitikimus tenka planuoti, o ką jau kalbėti apie tai, kad visiškai normalu yra už savaitės ar dviejų pasiskirti susitikimą tiesiog pašnekesiui prie kavos puodelio. Biurokratizacija, šiuo atveju, yra gerokai perspaustas terminas, kai iš esmės tai tėra atsakingas laiko planavimas, bei apskritai, tiesiog kai kuriems santykiams būdinga forma. Normalu tai teigiama prasme, nes kaip laikrodžiai ar kalendorius – tai padeda žmonėms efektyviau naudoti savo ir ypač aplinkinių laiką. Raktinis žodis efektyviau. Kaip aparatas, mašina. Sraigtelis. Ar pamenate dar tą kažkada jumyse gyvavusį paauglį, kuris suvokęs šitą pasaulio tendenciją paversti visus sraigteliais, daugiau ar mažiau kentėjo ir beprasmiu maištu bent trumpam ir bent minimaliai bandė būti kitokiu? Tą, kuris, priklausomai nuo savo aplinkos, klausė punk’o/repo/alternatyvaus roko, kurio tekstai buvo kupini būtent tokios pat frustracijos? Aišku, kad pamenate. Tik gal labai tyliai, sau, kad niekas neišgirstų, kad sirgot idealizmu. Bet dabar pasveikot, bent taip sakot, nes aplink daugelis atrodo jau persirgę, nors dar kartais išberia kurią nors kūno dalį. Tada puolat trinti ją cinizmu, kad praeitų karščiavimas. Ir vėl, link efektyvumo, sėkmės ir gero įvaizdžio. Ar nepasiilgstat to paauglio? Greičiausiai ne, nes išties, naudos iš jo nedaug, o juk reikia pabaigti projektą iki penktadienio, papildyti portfolio ir dar savaitgalį į užmiestį pas draugus vakarienės, kas iš esmės visą dieną potencialiai produktyvaus laiko atims, tad nėra kada svaigti apie idealus, reikia gyventi. Ir siekti. Puikiai veikia toks kelias, kol aplink visi taip gyvena. O kitaip gyventi pajėgūs tik vienetai, į kuriuos žiūrint visuomet apima stiprios emocijos, ar tai svaigus baltas pavydas, nes žmogus gyvena laisvai, ar tai panieka, neprisitaikėliui anarchistui, kuris nesupranta kaip veikia pasaulis. Ir įprantame planuoti. Įpranta ir kiti, tada natūralu, kad kalendorius prisipildo savaitėms į priekį, o tada, nori to ar nenori, impulsyvumui vietos nebelieka. Nors iš tikrųjų, tai net ir nenorime. Sistema ir apibrėžtumas tuose langeliuose slypi. Komfortas. O kalendorių pažeidimai visada iššauks detalius ir šaltus pasiaiškinimus, po kurių eis atsiprašymo žodis, dažniausiai raštu, įprastoje formoje. Nebėra teisės neturėti noro ar nuotaikos susitikimo dieną, nes suplanuota juk prieš šešias dienas! Geriau niekam tikęs laikas, nei skubus sutarties pažeidimas. Betrūksta kad poliklinikoje pradėtų išrašinėti laikino nesocialumo lapelius. Tyliai, ta biurokratija įlenda ir į mūsų pačių asmeninį laiką. Varginančios dienos viduryje paskiriame susitikimą su ekranais priešais sofą, nes, atrodo, tuo metu būtent bukas atsijungimas atneštų palaimą. Ir net pasitaisius dienai ir poreikiams, ištesėsime šitą sutartį. Nes šįvakar ilsimasi! Koks eime pasivaikščioti!? Taip vat, po truputį, ir savas laisvas laikas virsta biurokratiniu procesu, kuris, kartojame, neša efektyvumą. Vėlgi, planavimas ir apibrėžtumas išties gali būti gerai. Galima rasti ne vieną tyrimą, kuris bylos tai, jog užimtumas ir atkaklumas gali stipriai gerinti psichikos sveikatą. Aišku, greta eina tyrimai apie perdegimą ir kaip tokie pat procesai veda prie rimtų psichikos problemų. Kiekvienam savo. Tačiau ar tikrai mes pasirenkame savą, o ne tiesiog griebiame tą, naujausią ir populiariausią modelį, kurį turi visi kieti vaikai kieme?