pertrauka

Ištirpsta mitas apie teksto sau prasmę, kai išsigrynina tikroji to reikšmė žmonėms. To reikšmė man. Kaupiasi vienas po kito antroje pastraipoje nebyliai žuvę tekstai, kurių niekada neužbaigsiu. Nes juk kūrinio svarbos eilėje, jeigu ir stovi autorius, tai tik paskutinis. Didžiąją dalį prasmės pasiimdamas vien iš to, jog matė dar prieš save laukiančių. Aš šiuo metu jokioje formoje nebematau to. Fiziškai dingsta jėgos kurti, kai nebesimato tos kūrybos ryšio su žmonėmis.

Sunku, kuomet viduje vis užsimezga mintys ir idėjos, bet ten ir sustoja dėl suvokimo, jog tai nepasieks tikslo, nes tikslo beveik ir nebeliko. Dekonstruota iki atomų, kur nebeegzistuoja prasmė ar tikslai. Ir tai matant tiesiog neteisinga būtų tam priešintis. Nors rega nėra pastovus dalykas, tad galbūt pasikeis matymas. Bet kolkas net užsimerkus tai nedingsta. Nedingsta ir pasakojimas, kuriam sudėti, jaučiu, neturiu teisės. Gal kada nors.

Į pabaigą metai, įkvėpę stipriausiai, kiek save pamenu, bei po to vienu mostu perdūrę plautį, jog kiekvienas įkvėpimas pervertų skausmu. Kolkas negyja. Gal kiti metai bus kitokie. O iki tol neterminuota pertrauka saviraiškai.

pertrauka

trumpai apie kapinių žvakes

Visi šventieji, diena, kai katalikai visai dienai turi veiklos, pradedant mišiomis ir baigiant kelių šimtų kilometrų kelionėmis po Lietuvą aplankant kiek įmanoma didesnį kiekį atgulusių artimųjų. Liūdna, bet tuo pačiu graži ir diena. Prisimenam nebesančius, sutinkam gimines, kuriuos sutinkam tik šią dieną, išgirstam vieną kitą tik giminei aktualų pletką. Nuoširdžiai gražu.

Nors mano paties santykis su šia diena neišsiugdė sentimentalios akies tam grožiui. Iš dalies dėl matytų bulviakasiui prilygstančių apimčių darbo tvarkant giminių kapus, kuriuos, kažkodėl, prižiūrėti apsiima tik vienas ar du žmonės. Iš dalies dėl lietuviškų kapinių dizaino tradicijų, spinduliuojančių tuštybe, kuomet didžiuliai plotai išdekoruojami, atrodo, tik tam, kad atsakingieji už priežiūrą gautų įsivaizduojamų prestižo taškų. Iš dalies dėl to, kad tik šią dieną sutikdavau kai kuriuos gimines, kurie atrodydavo kaip išties įdomūs ir šilti žmonės, bet kažkodėl nepasitaikydavo daugiau galimybių bendravimui su jais, taip iškeliant klausimą, kiek visas šitas kapinių ritualas yra prasmingas, jeigu dauguma atvejų tik toks ryšys ir siejo po žeme ir ant jos esančius.

Iš to sekė šiuolaikiškos mintys apie tai, kad būtų daug praktiškiau ir gražiau mirusiuosius tiesiog kremuoti ir paleisti vėjais ar kažkaip kitaip apsieiti be kapinių. Tegul žmogus prisiminimų forma gyvena vietose ir savo darbuose! Idealistiškai gražu.

Šiemet su liūdesiu žiūriu į savo naivumą ir supratimo stoką. Nes vietos keičiasi, o darbai išblėsta laike. Pakeičiami suoliukai, renovuojamos krantinės, užsidaro barai. Keičiasi ir nyksta dalykai, kurie, nuo paauglystės tikėjau, turi atstoti lentelę su vardu ir bent minimaliu žemės ploteliu, kuriame paslėpta kažkas bylojusio apie žmogaus buvimą. Galima ir tame įžvelgti grožį ir prasmę, bet man šiandien tiesiog liūdna, kad neturiu kur nueiti.

trumpai apie kapinių žvakes

apie pasaulio pabaigą

Manęs šiandien paklausė ką daryčiau, jeigu artėtų pasaulio pabaiga. Kadangi pabaiga tik hipotetinė ir artimiausiu metu, atrodo, negresia staigus galas, labai lengva pasinerti į teorinius apmąstymus. Nors realioje situacijoje minčių eiga galimai būtų panašesnė į to katino su kopūsto lapu ant galvos.

Atrodo elementarus klausimas, kuris turėtų nuvesti iki artimų širdžiai veiklų. Pradžioje ir pradėjau svarstyti apie tai kaip norėtųsi praleisti paskutinį turimą laiką iki neapibrėžtos pabaigos, kas džiugina, kas smagu. Po to atėjo mintis, kad galbūt reikėtų atsiprašyti ir atlyginti už padarytas skriaudas aplinkiniams. Bet vis tiek, kažkodėl neskambėjo tai kaip tinkamas pasaulio pabaigos pasitikimas. Visa tai būtų labai derėtų laukiant diagnozuotos artėjančios individualios pabaigos, bet ne tuo atveju, kai su tavim baigiasi ir pasaulis.

Be pasaulio ir santykio su juo, mes apskritai nesame įmanomi. Natūralu, kad teoriškai galvojant apie pasaulio pabaigą, būtent santykio klausimas ir pradeda kišti koją ieškant rišlaus atsakymo, ką visgi daryčiau tokiu atveju. Pas klausimas sufleruoja, jog reikėtų pasirinkti kažką ypatingo, nes, na, o kaip kitaip? Nejau paskutinėmis dienomis prieš žemei sprogstant dirbsi viršvalandžius, nes taskai biškutuką dega. Reiktų kažko šventiško, džiuginančio, reikšmingo. Bet ar gali būti reikšminga tai, kieno pėdsakai jau kitą dieną tiesiog dings. Kaip ir smagios patirtys, kurios rytojui nepaliks įkvėpimo, jėgų ar tiesiog ramybės. Ir įspūdžiai, kuriais jau nebepasidalinsi. Taip galvojant dingsta visas smagumas tų veiklų priešais hipotetinę pasaulio pabaigą. Tas pats galioja atsiprašymams ir atlyginimams. Grąžinta skola tokiu atveju turbūt niekam neturėtų prasmės. Gal tuomet visai nereikėtų sureikšminti tos pasaulio pabaigos ir gyventi kaip gyvenus? Arba dar geriau, tiesiog vengti veiklų, kurios atima džiaugsmą. Sau ir kitiems. Kam bloginti situaciją dar labiau. Bet jeigu nesureikšminam artėjančios pasaulio pabaigos ir tiesiog stengiamės gyventi vengdami nereikalingos kančios, tai galbūt galima pabandyti taip gyventi ir kol final countdownas neprasidėjo. Žodžiu, panašiai, kaip stoikai kalbėjo.

Taigi, neatsakiau aš į tą man užduotą klausimą, nes nemoku kaip normalus žmogus atsakyti į tokius klausimus nereikalingai neišsiplėtodamas. O ir šiaip, kam palikinėti bucketlistui patirtis, kai šiandien penktadienis ir dar kultūros naktis?

apie pasaulio pabaigą

apie atminties trapumą

Kai skaitau tekstus ar klausau pasakojimų, kuriuose detaliai atkartojami dialogai iš praeities, beveik visad mano dėmesys nuslysta nuo paties pasakojimo, link to, kaip tai daroma, o galiausiai tiesiog telieka tylus stebėjimasis, kaip neįtikėtinai dirba kai kurių žmonių atmintis. Pamenu kažkada skaitytą Navako ese rinkinį, kuriame bemaž visas skyrius buvo dedikuotas pasakojimams apie keliones, kurių dalis, atrodo, vyko prieš gerus porą dešimtmečių. Apart vienos kitos detalės iš pačių istorijų, atmintyje labiausiai užstrigo tik tuo metu dėmesį blaškiusi nuostaba, kaip galima tiksliai atsiminti, ką kalbėjo žmonės? Aš suprantu, kad šiuo atveju kalbu apie žmogų, kurio darbo dalis ir yra būtent tai įsiminti, užsirašyti ir galiausiai pateikti skaitytojui. Bet šita nuostaba mane aplanko ir klausant pasakojimų žmonių, kurių duona nėra pastatyta ant tokių sugebėjimų turėjimo. Galbūt tai išlavinamas įgūdis? Gal tiesiog žmogui augant smegenys dėl gausos aplinkybių įgavo tokią savybę ir nelabai to išmoksi to net ir norėdamas? Toks elementarus dalykas atrodo ta atmintis. Kaip kompiuteris. Visi kasdien naudoja jį darbui, bet kaip jis veikia ir kuo skiriasi nuo kitų kompiuterių skirtumo nėra.

Mano gyvenime vis sugrįžta susidomėjimas atmintimi. Dažniausiai susitelkiant į filosofinius to klausimo aspektus, tačiau visada ieškant apčiuopiamo ir kažką galinčio duoti supratimo. Kartais iš atsitiktinės minties, nuvedančios iki atminties klausimo ir paklaidinančios toje girioje, kartais iš to paties nusistebėjimo aplinka dėl jos atminties veikimo, kartais iš reikalo rasti atsakymus, neva turinčius kažką padėti išspręsti. Vis grįžta ir grįžta, o po tik prisiminti ir telieka tuos sugrįžimus.

Taip nutinka, kad kiekvieno bet kokio klausimo nagrinėjimo epizodo metu, prieinu prie svarbių idėjų pats arba randu jų didžiuosiuose informacijos kloduose. Idėjų, kuriuos retai dėl savo kiekio koncentracijos gauna pakankamai dėmesio įsisavinimui ar net pakankamam įsigilinimui. Iki kito epizodo, kuomet atmintyje atbunda skaitytų tyrimų išvados, naujai nušviečiančios klausimą. Vėlgi, įdomi atminties savybė.

Šįkart taip ir nutiko su informacija apie turbūt tragiškiausią atminties savybę – išsikreipimą. Esminė tragedijos dalis yra ta, jog prisiminimai keičiasi ne šiaip sau smegenyse kažkur po truputį tirpdami dėl dėmesio stokos, o priešingai – kiekvieną kartą prisimenant. Kitaip tariant, su kiekvienu konkretaus patyrimo atgaminimu galvoje, atsiminimas vis labiau tolsta nuo tiesos. Kai kurios detalės prisimenant neišvengiamai turės netikslumų, kurie įsirašys kaip atnaujinta to prisiminimo versija. Kitą kartą tie pakitimai bus atgaminti kaip faktas, kurį tuoj papildys naujai atsiradę pataisymai. Šitas procesas tampa dar intensyvesnis, kai atpasakojame įvykius balsu ar tekstu. O dar žmogiškasis polinkis savo galvoje sukti prisiminimus apie svarbius įvykius ir žmones, laimėjimus ir tragedijas. Dalykus, kuriuos norime prisiminti bei kuriuos norime pamiršti. Galvojant apie tai pradeda darytis liūdna.

Dėl tokio, daugkartinės audio kasetės perrašinėjimą primenančio proceso, nuoskaudas sukėlę įvykiai laikui bėgant pavirsta dramatiškais ir pernelyg detaliais pasakojimais, apie išdavystę, pralaimėjimus, nesėkmes, su išskirtiniu dėmesiu būtent nuoskaudas sukėlusioms dalims, pamirštant viską, kas tame buvo gero.

Ir taip ne tik iškreipiant atmintį, bet jau stipriai po fakto pakeičiant santykį su susijusiomis aplinkybėmis. Džiaugsmingų dienų atsiminimai virsta pasakų scenarijais, sutirštintomis spalvomis ir užtušuotais nemalonumais. Maždaug taip, kaip kine. Rezultate pasiliekant su idealizuotais visų to filmo aktorių paveikslais.

Keista galvoti apie tai, nes kažkur viduje pradeda krebždėti paniškas nepasitikėjimas savo smegenimis. Nes kaip gali nekilti abejonės, kad galbūt blogiausia diena mano gyvenime ir geriausia iš tiesų nebuvo taip toli viena nuo kitos. Tik dabar atrodo, kad va, juoda ir balta, bet gal tiesiog vieną nublizginau iki šildančio spindesio, o kitą tiesiog pagalandau tiek, kad užtenka vos paliesti tam, kad pasirodytų kraujas? Galbūt prisimindamas džiaugsmo sukėlusius gyvenimo epizodus aš tiesiog po truputį keliu kartelę realybei. O realybė gi ne guminė, tad, o kas, jeigu ta kartelė pakils iki realybei fiziškai nebepasiekiamų aukštumų? O kaip nuoskaudos ir patirta neteisybė? Galbūt vien dėl gromuliavimo prastomis dienomis, nutikimai savyje visiškai neturėję blogų intencijų pavirto nuodais santykio su žmonėmis, veiklomis ar vietomis?

O kaip tie dalykai, kurie buvo išties svarbūs? Kurie sukasi ir sukasi galvoje dėl baimės pamiršti, nes būta kažko tikrai ypatingo. Kas juose tikra?

Bandymas prisiminti, kuris užmarština.

Kaip vaiko rankose užsmaugtas gyvūnėlis, kurį spaudė kiek galėjo, kad tik nepabėgtų šis pagautas džiaugsmas. Nevilties kibirkštin šliūkštelėjama kuro įsidegimui, kai apie tai galvojant iškyla prisiminimai apie prarastus žmones. Tuos, kurių jau nebebus galima palyginti pastačius greta turimų vaizdinių, tuos, kurie liko tik neuronuose arba fragmentais savo darbuose.

Atmintis supanašėja su magiška beždžionės letenėle (Monkey’s paw). Magiškas blogis, kuriam atsispirti neįmanoma, net ir puikiai suprantant kainą gėrybių, kurias ši magija gali suteikti. Kaip visi apgautieji ar silpnybių užvaldyti, šioje vietoje pastebiu atbundantį pyktį sau. Už pasidavimą šitam velniškam daiktui. Nes juk dėl jo, atspindžiai atmintyje to, kas prarasta, išbluks kaip akys laikui bėgant. Galiausiai liks tik išsikreipusi interpretacija subjektyvios patirtos realybės interpretacijos. Apmaudu. Kur dėsis prarastieji, kai tyriausių norų ir šilčiausių jausmų vedini išduosim jų atminimą? Gludindami, idealizuodami ir galąsdami prisiminimus. Susikurdami sau iš savos perspektyvos kažką naujo pagal įkvėpusį atvaizdą ir galiausiai pavadindami tai tuo pačiu vardu. Įdomu, ar kas nors pažintų save, gavęs šansą pažiūrėti į savo variantą, sutvertą pagal visų tų kūrinių vidurkį? Taip norisi rasti atsakymą į klausimą, kaip būtų įmanoma jų neišduoti, bet atrodo, kad tai neįmanoma. Lieka tik susitaikymas ir judėjimas pirmyn, pamirštant, net jeigu nuolat ir prisimenant, tai kas liko už nugaros. Kartais jokia filosofija negali nugalėti gyvenimo. Na, tiksliau, nelaikau validžia pergalės atneštos melo. Nors daug mieliau yra įsikibti minties, jog esi ištikimas atminimui, ypač kartojant, kad tai yra vardan objekto ir gink dieve ne išskirtinai dėl savęs. Nepalaikau melo sau, bet šiuo klausimu jo atimti iš nieko nesinori, nes be jo tik dar labiau priartėja brutali realybė ir visas jos absurdas.

Kiekvieną akimirką dabartis miršta, palikdama tik vėjo išnešiojamų trupinių kelią. Labai klydo tos gentys, kurios bijojo būti fotografuojamos, manydamos, kad taip pagrobiamos jų sielos, nes tik tiesioginė dokumentacija gali įamžinti mirštantį momentą. Bet tik autonomiškas dokumentas gali būti objektyvus ir nemeluojantis. Kiekvienas žvilgsnis į fotografiją savaime pridės savo pasakojimą. Nes juk tikra realybė, kaip tokia, iš esmės neegzistuoja. Viskas ką turime tai mūsų pačių projekcijos ir subjektyvus patirčių įsisavinimas. Bet šita atminties savybė, atrodo, prideda papildomą filtrą, kuris tik dar labiau nuo suvokimo nutolina tiesą ir tą pačią realybę. Papildomas iššūkis tvarkymuisi su savo pozicija pasaulyje bei santykio su kitais ieškojime bei puoselėjime. Nuolat perfiltruojama subjektyvumo jūra. Filtrais, kurie nesitaiko į kažką konkretaus, o tiesiog į tai, kas papuola. Atmintis tėra dar vienas klaidų turintis įrankis. Bet vis tiek. Siaubinga yra tai, kad praeitį galima arba pamiršti į ją negrįžtant arba neišvengiamai iškreipti tiesiog apie ją galvojant.

apie atminties trapumą

Pradžia ir pabaiga.

Pradžia ir pabaiga. Dvi koncepcijos, kurios nors šiek tiek ir keisdamos formą, suteikia prasmes bemaž viskam gyvenime. Kaip ribos apibrėžiančios laiko tarpą, kaip kažko įgyjimas ar netekimas, pažintys, darbai, viskas – neteiktų dalies savo esmės ir prasmės, jeigu atimtume pradžias ir pabaigas. Tik va, kalbėdami apie tuos pačius dalykus dažnai nubrėžime ribas skirtingose vietose – kitaip tariant, skirtingai vertiname prasmes ir esmes tų pačių procesų.

Pavyzdžiui paimkime šitą tinklaraštį. Pradžių galima rasti daug ir įvairių, kurių kiekviena gali skirtingai padalinti atsakomybes ar priežastis jo atsiradimo, taip galbūt pakeičiant priežastis ir ryšius pradžioms teigiamų/neigiamų/tiesiog patyrimų susijusių su šiuo tinklaraščiu. Iš autorinės ar skaitytojo pusės. Vienas paprasčiausiai įvertinamų pradžios rodiklių galėtų būti užregistravimo data – ją tiksliai galima rasti pašto dėžutėse ar kituose archyvuose. Bet registruotas šitas tinklaraštis buvo porą kartų. Pirmą kartą kažkur nemokamoje tinklaraščių talpinimo platformoje, kur tik subdomenas turėjo šį pavadinimą, ir po kiek laiko kitą – jau čionai, berods su atnaujintu dizainu ir jau va išbaigtesne forma. Labiau pradžia galbūt būtų pirmasis registravimas, bet tuo tarpu antrasis ilgesniam laikui pakeitė formą ir būtų galima tai vertinti kaip požiūrio į patį tinklaraštį pakeitimą, rimčiau, nuoširdžiau, dar kaip nors ten… Abiem atvejais galima būtų išskirti aplinką, aplinkybes ir kitas detales, bent savo galvoje jau šiek tiek pakeičiant naratyvą apie šią vietą. Taikant į vidurį, būtų galima rasti pirmojo įrašo datą ir iš esmės tai įvardinti kaip pradžia! Tokiu atveju galima žiūrint į turinį, autorių, vėlgi, laikmečio aplinkybes, susikurti dar kitokį pasakojimą apie tai, kas yra šita vieta, kuo ji svajojo būti, nuo kokio taško augo ir kas pabarstė pirmąsias sėklas. Matote? Kol kas stipriai nesiskiria ribos, ties kuriomis įvardijame dalyko pradžią, bet vien dėl kriterijaus pasirinkimo pradžios ribai gali pasikeisti labai daug bendrai istorijoje bei pasakojime, asmeniniame arba viešame. Dar viena pradžios riba galėtų būti idėjos gimimas. Ką vėlgi, būtų galima skaldyti į daugiau detalių, bet vienas iš variantų – kada ir kaip buvo sugalvotas pavadinimas? Vėlgi, daugiau ar mažiau konkreti data, konkretūs ten dalyvavę žmonės. Taigi, bendraautorystė, vienijančios aplinkybės – nauji bėgiai naratyvui. Bet kitą vertus, galbūt kažkurie konkrečiai žmonės labiausiai stūmė šitą idėją, nes patys kurį laiką jau buvo pasiryžę pradėti/(vėl) rašyti ir tiesiog atsitiktinai sukrito viskas į vieną vietą, kad asmeninius norus buvo galima realizuoti tokia forma? Daug sunkiau išmatuojamos ribos, kurių egzistavimas apskritai kelia klausimą, bet vien pasvarstymas apie tai gali pridėti naujas sroves visam šitam reikalui. O galbūt tas momentas, kai kažkas pasiryžo pirmą kartą užregistruoti tinklaraštį yra svarbus? Kokia diena buvo to žmogaus, kas jis apskritai buvo? O jeigu visgi svarbiausia dalis idėjos atsiradimas, gal tuomet svarbios ir aplinkybės, kurios visus suvedė tą popietę į vieną terasą? Gal būtent pradžia yra ryšiai! O apskritai ryšiai ar konkrečios aplinkybės sustiprinusios arba lėmusios jų sustiprėjimus? Vėlgi, datos gali skirtis dešimtmečiais. Pirmos klasės suolas ar pirmas kursas? Tada viso tinklaraščio esmė ir prasmė gali įgauti daug santykio su ryšiais, apskritai ir konkrečiais. Artėjant prie beprotybės galima pradėti gilintis į ekonomines ir socialines priežastis nulėmusias tų ryšių atsiradimus, aplinkybes, nulėmusias jų stiprėjimus ir panašiai. Galima daiktas, kad tokiu atveju Landsbergis taptų viena svarbesnių šio tinklaraščio atsiradimo priežasčių. Bet palaukit… Kas sukūrė internetą? Arba pirmuosius kompiuterius… Elektrą? Raštą? Kalbą..? Rezultate kaip pradžios tašką galime rasti arba big bangą arba žodį (cituojant gerąją knygą). Ir su kiekvienu šituo tašku gali skirtis santykis su šiuo tinklaraščiu (blogiausiu atveju, bent tik mano galvoje, jeigu niekam kitam tai neturėtų įtakos). Taip jis gali tapti tiesiog signifikantu būties, egzistavimo, visko. Arba prie visko nešti didžiulį džiaugsmą dėl žmonijos evoliucijos, tiek biologinės tiek technologinės. Arba konkrečių žmonių genialumo vertybę, arba žmogiškumą ir politinį optimizmą. Viltį ir šviesą. Laikmečio padiktuotą atsitiktinumą. Socialinį foną ir vertybes įdiegtas tėvų paskatinusias bendrauti su konkrečiais žmonėmis. Ryšį ir bendrumą. Asmeninį saviraiškos troškimą. Turėjimą ką pasakyti ir poreikį to skleidimui. Motyvaciją ir ryžtą. Daug galimų pradžios ribų ir daug galimų reikšmių. O ką jau kalbėti apie pradžias skaitytojams, kurių vieni atsitiktinai rado, kiti rado komentarus su nuoroda savo kampeliuose, tretiems už akies užkliuvo srautuose, ketvirtiems buvo konkrečiai parekomenduoti konkretūs tekstai. Vis aplinkybės su savais kontekstais ir savomis spalvomis.

Jeigu užteko kantrybės ir dar neišjungėt teksto iki šitos vietos, beveik esu įsitikinęs, kad galvoje kirba klausimas, o koks gi po velniais skirtumas pradžių ir kokie durniai tiek gali skirti svarstymams apie tai. Atsakymai – gali būti didelis ir nepažįstu tokių, kurie be gėdos balse galėtų garsiai pripažinti, kad pasineria į tokius svarstymus. Ir taip, retai išties svarbu kur konkrečiai yra daugelio dalykų pradžios ribos, o tuo labiau detali aplinkybių analizė. Dažniausiai padedame grubų tašką, be perdėto konkretumo ir sakom, kad aišku. Na, nebent reikia ieškoti kaltų ar pasiteisinimų… Būtent taip, kaip visada puolama daryti kalbant apie pabaigas! Nes procesas ir svarba iš esmės tokia pat kaip ir pradžių atveju, tačiau tik į pabaigas sutelkiame daugiau dėmesio. Nes kažkas sugriuvo, dingo, sudegė, susidėvėjo, išėjo, baigėsi. O jeigu sukirba viduje netektis – reikia rasti kaltininkus, vien tam, kad… kam?

Vėlgi, paimkime kaip pavyzdį šį tinklaraštį ir pagalvokim, kas galėtų tapti jo pabaigos riba. Viena akivaizdžiausių ribų būtų ta, kad vieną dieną ateinat čionai ir rašo, kad tuščia šioje interneto vietoje. Priežastys? Nebeliko motyvuotų ir galinčių išlaikyti šią vietą žmonių. Spektras galimų reikšmių įkristų tarpe tarp tragiškų ir tiesiog liūdnų. Šviesiausiame taške reiškiant tai, kad tiesiog, autoriams šita veikla ir šitas turinys pasidarė svetimas ir nebeaktualus, tad tiesiog nebeskirta minimalių resursų išlaikymui. Kita galima pabaigos riba – paskutinis įrašas. Tas įrašas, po kurio seka niekad nesibaigianti tyla. Reikšmės? Kažkas nebenori čia rašyti, bet dar randa priežasčių gyvybės palaikymui. Nuo įsivaizduojamų priežasčių gali stipriai skirtis santykis su šia vieta ir jos pabaiga. O galbūt kai kuriems pabaigos ženklu buvo tono pasikeitimas tekstuose prieš metus ar porą? Arba poros metų tylos tarpas kadaise? Arba persikėlimas į šį adresą iš laisvesnio ir mažiau įpareigojančio kitos platformos? Arba paskutinis kitų autorių tekstas? Arba paskutinė diena, kai dar buvo galima tų autorių tekstus čia rasti? Arba ta riba, kol kas nors apskritai atsimins šios vietos egzistavimą? O gal tiesiog draugišką ir šiltą įrašą, kuris gražiai papasakos apie pokyčius gyvenime ir atsisveikins su skaitytojais. Daug ribų, kurias priklausomai nuo perspektyvos ir to, ką jums papasakos, galima pasirinkti kaip būtent TĄ pagrindinę pabaigą. O dabar sukomplektuokim kurį nors iš šių scenarijų su prieš tai aptartomis pradžiomis. Kelių draugų iniciatyva įkurtas tinklaraštis, kuriame savais stiliais dalinosi savo tarpusavyje unikaliomis perspektyvomis, kol metams bėgant sumažėjo rašymo aktyvumas ir galiausiai vieną dieną puslapis tapo nepasiekiamas. Tiesa, bet pasakojimas iš esmės skiriasi nuo – tinklaraštis, kurį sukūrė vienas žmogus, su minimi, kad į jį rašys keli jo draugai, kuriame po kiek laiko jis paslėpė tų draugų tekstus ir liko vieninteliu autoriumi, kol galiausiai ir pats nustojo čia rašyti.

Darosi aiškiau apie pradžių ir pabaigų galią? Kiek įvairiausių jų gali būti, nors dažniausiai sustojame ties vienu artimiausiu mums pasakojimu. Ir kaip iš esmės vien tokios detalės gali pakeisti visą pasakojimą. Ir tai galioja viskam. Projektams, ryšiams, darbams, santykiams, gyvenimams. Viskam. Kartais net visą proceso eigą nuspalvinti gali tai, kokias tvoreles padėsim. Ir koks skirtumas? Ogi toks, kad tai, kaip pasirinksime žiūrėti į baigtinius procesus, kokį pasakojimą sau ir aplinkiniams apie tai kartosime gali iš esmės keisti tai, kokias emocijas ir savijautą tie procesai neš. Ar bus kažkas skaudaus ir liūdno, nes pabaigą pasirinksime kiek tik išeina tamsiausią, su kaltaisiais ir skriaudikais, ar tai bus pabaiga, kuri bus natūrali, logiška, savalaikė. Ar pradžia bus klaidų ir paklydimų rezultatas ar aplinkybių, kurių negalėjome kontroliuoti ir dėl to nėra ko kaltinti? Variantų daug. Ir visi jie gali būti teisingi. Tačiau truputį pasistengus, galima pasirinkti tą, kuris duos daugiausiai ir atims mažiausiai. Kitaip tariant, visada galima rinktis, kaip pasaulis mus veiks ir kaip jis atrodys, tačiau tai nepakeis faktų. Nepakeis padarytų klaidų, mūsų ar mums, neištaisys skriaudų, mūsų ar mums, nesutaisys sugriauto, mūsų ar mums. Realybės taip tiesiog pakeisti nepavyks, bet galima pakeisti tai, kaip ji bus priimama. Truputį gaila, kad daugelis vis tiek rinksis keisti tai, kaip priimama ne sveikai įvertinant, o prisimerkiant ir nusisukant. Bet ne apie tai. Apie pradžias ir pabaigas. Taip ir šitas tekstas, galbūt taps kažkieno pradžia arba pabaiga, pozityvia arba priešingai. Viską galima pasirinkti. O jeigu ne – greičiausiai leidžiat už jus pasirinkti kitiems. (atmetus akivaizdžias išimtis – kai kurios ligos, kai kurie atsitiktinumai ir panašiai.)

Pradžia ir pabaiga.

void

Nors imk ir rėk žmogus tiesiog į void’ą. Ne iš nevilties ar sielvarto ar tai dar kokio negatyvo, o tiesiog, nes kartais nieko daugiau lyg ir nelieka. Didžiausia tragedija ieškant atsakymų galiausiai juos surasti ar dar blogiau, išmokti juos rasti. Žinot, kaip tame filme apie poną nieką, kuris savo galvoje sugebėdavo išgyventi visų įmanomų pasirinkimų pasekmes. Tai va, visai taip, bet nevisai. Stovi prieš kryžkeles be ženklų ir puikiai žinai, kurį kelią reikia pasirinkti ir kaip ten toliau reiks vingiuoti, kad pasiektum tikslą. Tiksliai, ir aiškiai. Tik va, ar nėra tai bausmė visą gyvenimą praklajojusiam, kuriam būtent ieškojimas ir buvo prasmė? Durna metafora, nes ir ne taip.

Susireikšminimo valandėlė. Kažkada juokavau apie marškinėlių ar tai tatuiruotės dizainą (aš jau nepamenu, o pamenantys neatsakys) su mintimi ,,pabandyk keiksmažodis būti budistu ofise dirbdamas”, ar kažkaip panašiai, mintis aiški, nors pateikimas ir praskiedžia. Tai va, kažkas panašaus į tas aprašytas fantastiškas budistų būsenas atrodo dabar labai artima – ramybė, atvirumas, supratimas (arba jo iliuzija). Tik tuo pačiu truputį susimaišiusi su ofisų pasaulio skatinimu būti produktu ir produkuotoju (skaityk rimtu veidu, bandydami įsiteigti sau, kad tikrai tos žodis yra). Na, aišku, įsimaišo dar vienas kitas evoliucijos paliktas šlamštas, bet ne apie tai šįkart. Žodžiu – viskas vientisa, aišku, yra nes yra, be vertinančių konceptų, bet su pasvarstymais, o ką čia iš to padaryti būtų galima, kuriuos pakeičia ta pati ramybė. Žodžiu, banguoja bullshito vandenynas, kuriame kaip ir viskas aišku ir pilna, bet frustruoja. O kodėl frustruoja, irgi aišku. Viskas aišku. Kaip pakeisti tai – aišku. Kur eiti toliau, kad tai išsiverstų į kažką teigiamo – aišku. Visi atsakymai vietoje. Atsistoji, imies, darai. Ir tada ateina banga to paties budizmo, ir sėdi tada ant akmenėlio, šypsai ir kiurksai apšviestas bent jau gatvės žibinto su vėl supratimu ir ramybe. Ech.

Tada ir norisi į tą voidą rėkti, nes voidas nekuria iliuzijų apie grįžtamąjį ryšį ar rezultatą ar produktą. Jis tiesiog yra. Ir nėra. Tobulu grožiu. Rėkiant į voidą nieko neužgausi, nesuerzinsi, nenuvilsi, nepakenksi, nenudžiuginsi, neįkvėpsi, ne, ne, ne. O orą iš plaučių išleisti tai kartais gi reikia, dėl to ir norisi dairytis voido. Bet tada vėl ateina ta apšvietos banga ir supranti, kad galima tiesiog iškvėpti, tyliai, sau. Ir suveikia. Ir tada kyla klausimas, o kam gi reikalingas rėkimas link materijos? Ir tada atsiranda atsakymai. Primityvūs, bet į viską atsakantys.

Su materija komunikuojant visuomet iškyla bėda dėl informacijos perdavimo. Žinot, kaip šių laikų Prometėjas vis pamini – vienas didžiausių žmonių apribojimų yra tai, kaip mes perduodam ir priimam informaciją – pirštukai tapsintys per plastiką ir akutės, ar gyslos kažkur gerklėje ir ausys yra stipriai per mažai reikalingam našumui. Filtruok nefiltravęs, žmogus, informaciją galvoje prieš paleisdamas ją lauk, vis tiek kažkas nesusiconnectins. Apribojus filtravimą prasideda vėl kitos bėdos – menkiausios idėjos perdavimas reikalaus paskaitos, kad būtų įtraukta visa reikalinga informacija, kad nekiltų nesusipratimų ateityje. Laba diena, šiandienos paskaitos tema ,,Kodėl aš nenešioju laikrodžio”, paskaita truks tris valandas, tada kavos pertraukėlė ir sugrįšime antrai paskaitos daliai – ,,Kokius laikrodžius aš nešioju”. Nesąmonė? Be abejonės. Nei kam įdomu, nei kam reikia tokios informacijos. Bet kai taip pat atsakai į konkretų klausimą ir supranti, kad tai tebuvo smalltalkas, tai vėl, o kam? Keisti tie žmonės.

Et. Per dažnai pastaruoju metu prisėdus patarškėti mygtukais eigoje sugrįžta ta jau minėta būsena, kuomet ramiai ir šiltai pradedu savęs klausti, o kam gi tai? Ar tikrai TAM pasiekti tai efektyvu? Ar tikrai potencialas naudos didesnis nei žalos? Ar kitose būsenose susidūręs su pasekmėmis tvirtai jas priimsi? Ar tikrai kažką keičia atsakymai į šituos klausimus..?

Ir vėl, apima abejonės. Padėsiu vat šitą tekstą matomon materijon, ir kokia dalis teisingai priims šią informaciją? Kaip neteisingai bus įvertinta emocija ar pačios mintys. Sakys kas nors – daug pykčio, kitas sakys, visai ne – čia nevilties kupinas rašinėlis, trečias sakys – baigėsi aviečių arbata. Keistas tas trečias. Nors tiesos pas ir jį daugiausia.

void

Biurokratija ir idealai

Kada paskutinį kartą visiškai improvizuotai susiorganizavote susitikimą su nereguliariai matomu bičiuliu? Galvoje turiu atvejus, kuomet būnant kažkur netoliese paskambintumėte ir už 10 minučių jau lauktumėte kol užvirs vanduo arbatai. Galbūt kažkas atsakys, kad visai neseniai taip buvo, bet, bijau, kad daugumai teks pripažinti, jog nelabai pamena arba paminės kelių mėnesių senumo nutikimą.
Kurį laiką vis dažniau pastebiu perdėtą biurokratizmą žmonių bendravime, kuomet net improvizuotus susitikimus tenka planuoti, o ką jau kalbėti apie tai, kad visiškai normalu yra už savaitės ar dviejų pasiskirti susitikimą tiesiog pašnekesiui prie kavos puodelio. Biurokratizacija, šiuo atveju, yra gerokai perspaustas terminas, kai iš esmės tai tėra atsakingas laiko planavimas, bei apskritai, tiesiog kai kuriems santykiams būdinga forma. Normalu tai teigiama prasme, nes kaip laikrodžiai ar kalendorius – tai padeda žmonėms efektyviau naudoti savo ir ypač aplinkinių laiką. Raktinis žodis efektyviau. Kaip aparatas, mašina. Sraigtelis. Ar pamenate dar tą kažkada jumyse gyvavusį paauglį, kuris suvokęs šitą pasaulio tendenciją paversti visus sraigteliais, daugiau ar mažiau kentėjo ir beprasmiu maištu bent trumpam ir bent minimaliai bandė būti kitokiu? Tą, kuris, priklausomai nuo savo aplinkos, klausė punk’o/repo/alternatyvaus roko, kurio tekstai buvo kupini būtent tokios pat frustracijos? Aišku, kad pamenate. Tik gal labai tyliai, sau, kad niekas neišgirstų, kad sirgot idealizmu. Bet dabar pasveikot, bent taip sakot, nes aplink daugelis atrodo jau persirgę, nors dar kartais išberia kurią nors kūno dalį. Tada puolat trinti ją cinizmu, kad praeitų karščiavimas. Ir vėl, link efektyvumo, sėkmės ir gero įvaizdžio. Ar nepasiilgstat to paauglio? Greičiausiai ne, nes išties, naudos iš jo nedaug, o juk reikia pabaigti projektą iki penktadienio, papildyti portfolio ir dar savaitgalį į užmiestį pas draugus vakarienės, kas iš esmės visą dieną potencialiai produktyvaus laiko atims, tad nėra kada svaigti apie idealus, reikia gyventi. Ir siekti. Puikiai veikia toks kelias, kol aplink visi taip gyvena. O kitaip gyventi pajėgūs tik vienetai, į kuriuos žiūrint visuomet apima stiprios emocijos, ar tai svaigus baltas pavydas, nes žmogus gyvena laisvai, ar tai panieka, neprisitaikėliui anarchistui, kuris nesupranta kaip veikia pasaulis. Ir įprantame planuoti. Įpranta ir kiti, tada natūralu, kad kalendorius prisipildo savaitėms į priekį, o tada, nori to ar nenori, impulsyvumui vietos nebelieka. Nors iš tikrųjų, tai net ir nenorime. Sistema ir apibrėžtumas tuose langeliuose slypi. Komfortas. O kalendorių pažeidimai visada iššauks detalius ir šaltus pasiaiškinimus, po kurių eis atsiprašymo žodis, dažniausiai raštu, įprastoje formoje. Nebėra teisės neturėti noro ar nuotaikos susitikimo dieną, nes suplanuota juk prieš šešias dienas! Geriau niekam tikęs laikas, nei skubus sutarties pažeidimas. Betrūksta kad poliklinikoje pradėtų išrašinėti laikino nesocialumo lapelius. Tyliai, ta biurokratija įlenda ir į mūsų pačių asmeninį laiką. Varginančios dienos viduryje paskiriame susitikimą su ekranais priešais sofą, nes, atrodo, tuo metu būtent bukas atsijungimas atneštų palaimą. Ir net pasitaisius dienai ir poreikiams, ištesėsime šitą sutartį. Nes šįvakar ilsimasi! Koks eime pasivaikščioti!? Taip vat, po truputį, ir savas laisvas laikas virsta biurokratiniu procesu, kuris, kartojame, neša efektyvumą. Vėlgi, planavimas ir apibrėžtumas išties gali būti gerai. Galima rasti ne vieną tyrimą, kuris bylos tai, jog užimtumas ir atkaklumas gali stipriai gerinti psichikos sveikatą. Aišku, greta eina tyrimai apie perdegimą ir kaip tokie pat procesai veda prie rimtų psichikos problemų. Kiekvienam savo. Tačiau ar tikrai mes pasirenkame savą, o ne tiesiog griebiame tą, naujausią ir populiariausią modelį, kurį turi visi kieti vaikai kieme?

Biurokratija ir idealai

Šventės

Ir vėl šventės.
Norisi kažką parašyti šia proga, bet pradedu jau trečią teksto variantą, nes vis kažkas ne taip. Per daug nueinama į negatyvą, kurio tokiu laikotarpiu turbūt niekas nenori, nes visiems užtenka ir savojo, prieš kurį tiesiog prisimerkiama.
Kad ir kaip ten bebūtų, šventės yra gražus laikas. Visi stengiasi, daro gerą. Susitinka seniai nesimatę, atliekami tik per šventes įmanomi ritualai, visi puošiasi, gražu.
Aišku, ateina į galvą klausimai, ką išties mums patiems reiškia tos tradicijos, ką reiškia tie ritualai, kiek iš tikrųjų džiaugsmo sumoje sugeneruojama, bet gal tiek to? Nepaisant viso to liūdesio kuris užeina šiuo laikotarpiu. Liūdna labiausiai ne dėl savęs, o dėl kitų. Nes kažkas kažką neseniai prarado, kažkas kažko apskritai neturi, o šiuo laikotarpiu būtent visi ir džiaugiasi turėjimais. Liūdna. Bet praeina šventės ir liūdesio sumažėja.
Gal kada nors plačiau apie tuos liūdesius, tradicijas, neturėjimus.
Tam kartui tiesiog pabūkim nuoširdžiai. Džiaukimės, priimkim, atleiskim, atsisakykim bent tam kartui pagiežos ir pykčio, smerkimo ir kaukių. Pasistenkim dėl laimės, kuri ilgam pasiliktų.
Skaitantieji šitą blogą turbūt žino, koks mano santykis su tikėjimu. Nežinantiems – aukštesnės jėgos ar religija ir aš einame visiškai skirtingais keliais. Skirtingi keliai nebūtinai reiškia priešiškumą, nes kiekvienas kelias gali būti geras, kol jis neatiminėja laimės iš kitų. Galvojant apie šias šventes, tai atrodo ypač svarbu, nes juk viena pagrindinių priežasčių, dėl ko visi švenčia, tai poros tūkstančių metų amžiaus keistuolio gimtadienis. Daug diskusijų yra tuo klausimu, bet atrodo, kad visgi buvo toks žmogus istorijoje. Ir net atmetus stebuklus aprašomus gerojoje knygoje, tai vis tiek lieka pasakojimas apie nuoširdžiai gero norintį žmogų, besiaukojantį ir atiduodantį viską dėl tų, kurie neturėjo. Net būnant visišku skeptiku ir atmetant viską iš tos gerosios knygos, tai vis tiek lieka įkvepiantis pasakojimas apie gerą žmogų, net jeigu ir išsigalvotą. Dabar per šventes rodomas pasakojimas apie berniuką burtininką juk taip pat veikė kaip įkvėpimas ir viltis vaikams. Tad jeigu bent šiek tiek stumteli tai link laimės, gal to ir užtenka? Kol neatima laimės. Versti artimuosius eiti į bažnyčią, nes taip reikia – gali atimti laimės. Pašiepti artimuosius, einančius į bažnyčią per šventes – gali atimti laimės. Nuryti nusivylimą dėl švenčių trukumų – gali atimti laimės. Dalintis tuo nusivylimu, negalvojant ką tai duos tau ar aplinkiniams – gali atimti laimės… Iš esmės, susitelkti į save, savo esybę, kaip ją įsivaizduojame – gali atimti laimės. Tad gal pabandykime neatiminėti laimės, nei iš savęs, nei iš kitų. Nuoširdžiai ir atvira širdimi, kaip moko daug Kalėdinių personažų, bent šį laikotarpį pabandykim padaryti kiek išeina geresniu. Tai tikrai nepavyks pilnai, bet geriau negu nieko.
Gražių ir nuoširdžių visiems švenčių.

Šventės

Baimės, pokyčiai ir monetos

Sakoma, kad susidūrus su sunkiu pasirinkimu tarp dviejų variantų reikia mesti monetą, nes tik jai pakilus į orą turėtų pasidaryti aišku, ko iš tiesų nori. Aiškumas pasireiškiantis viltimi, kad iškris būtent kažkuri konkreti pusė. Aišku, daugiau kartų teko girdėti šią mintį, nei girdėti realius pasakojimus apie jos veikimą, bet teorija atrodo įtikinanti ir bent šio to verta. Bet ką daryti, kuomet ta moneta jau sukasi ore, tačiau to jausmo ar minties, kad būtent skaičiaus norisi, nėra? Na, reikėtų patikslinti, kad ta moneta dabar sukasi ne dėl siekio išsiaiškinti norus, o kaip netikėtas rezultatas galimų pokyčių gyvenime, laukiant sėkmės. Siekiant ko iš tiesų norėta, staiga atėjo suvokimas, ko netekčiau sėkmės atveju. Rezultate, arba keičiasi viskas, arba nesikeičia niekas. Na taip, perdedu sakydamas, kad viskas, bet ganėtinai arti to. Pastaruosius metus siekiant susitaikymo, galiausiai net ir esamo tamsios pusės neatrodo taip blogai. Bet galbūt tiesiog elementari pokyčių baimė verčia svarstyti, o kuris variantas visgi yra geresnis, nors ir akivaizdu, kad tas viską keičiantis.
Dvejonė, abejonė ir baimė dažniausiai įgauna svarią formą, tik jas maitinant. Kuo daugiau galvojama apie galimas negandas ar netektis, tuo realesnės jos darosi, kol galiausiai dar prieš faktą išgyvenama netgi didesnė kančia už tą, kurią tektų patirti netikėtai susidūrus su tuo pačiu likimu, dėl kurio nuogąstaujama. Dažniausiai net neturime galimybės palyginti, ta kančia prilygtų ar ne, nes jeigu ne pilnai atsitraukiam, tai bent stengiamės apeiti tas negandas. Nepatirdami ir nepamatydami, kokia tuščia baimė mus stabdė. Bet baimė tai ne bala ant šaligatvio, kurią tiesiog apeiti galima. Ir ne drąsos reikia, kad ją įveikti būtų galima, o supratimo (nors turbūt drąsa ir vadiname supratimą, tik galbūt ne visai tokį, kurį galima paaiškinti). Supratimą, kad įsivaizduojamos pasekmės nėra tokios baisios, kad maža tikimybė joms arba tiesiog, kad gal net blogiausios įmanomos pasekmės yra geriau už alternatyvą. Tik bėda, kad to supratimo taip lengvai iš nieko nesutversi. Tarsi žaisti stalo tenisą vienam, kad ir kokį argumentą sau pateiksi tuoj pat žinosi kokiu kampu jį atmušti. Bėda, kai daug praktikuojamasi mušinėjantis su savimi. Kol ginčijasi baimė ir motyvacija, visad laimi baimė, nes užuot pasirinkus, nedaroma nieko. Galima sakyti, kad tai irgi yra pasirinkimas, tik pasyvus. Kaip tramvajaus dilemos atveju. Tad kas belieka?
Priklausomai, nuo to, kokį savo idealą įsivaizduojame, įmanomi visi variantai. Nors dažniausiai visi sakytų, kad jų siekiamybė yra aktyvus apsisprendimas, geriausiai tas, kuris rodytų (ypač sau) tvirtumą. Tiesa ta, kad visus variantus dažnai pateisiname, kaip būtent tą drąsųjį pasirinkimą. Pasirinkau bijoti, nes juk tvirtai asmenybei neturėtų būti gėda pripažinti savo baimes, o ar pripažinimas jau nėra pergalė!? Pasirinkau nieko nedaryti, nes iš tikrųjų man nebuvo taip svarbu, tad užuot kankinęs save prisiversti pasirinkti, aš nusprendžiau tiesiog priimti tai, kaip bus! Ir patikim, kad teisingai elgiamės, nors ir kirba giliai viduje jausmas, kad ne tiesa tai. Bet kas belieka? Pripažinti savo klaidas, kad tektų mokytis ir, neduok dieve, atrasti, kad ta pati klaida padaryta nebesuskaičiuojamą kiekį kartų per mūsų teisuoliškuosius gyvenimus? Ne ne, čia mano charakteris toks. Aplinkybių arba dievo sutvertas. Aš čia ne prie ko.
O tuo tarpu raminančiai ore zvimbia moneta. Ir nesvarbu, kuria puse nukris šįkart, žinau, kad galiausiai pasieksiu daugiausiai keičiantį variantą. Nes ar gali keistis gyvenimas, jeigu pats jo nekeisiu? Ir viliuosi, kad meluos tas, kuris sakys, jog jis norėtų nugyventi likusį gyvenimą būtent tokį, koks yra šią akimirką, be kaitos, be naujovių, be iššūkių.

Baimės, pokyčiai ir monetos

Ouroboros


Šitas simbolis stipriai žavi mane nuo paauglystės. Jau nepamenu, kokią konkrečiai pradžioje prasmę jis nešė mano galvoje, tačiau žinau, kad laikui bėgant tos prasmės tikrai keitėsi. Vienu metu artumą jame rasdavau cikliškume, kurį savo gyvenime matydavau savo santykyje su žmonėmis arba sezoniškuose depresijos epizoduose. Abiem atvejais dalykuose, kurie palikdavo žymę. Kitu metu žavėjo visuotinio cikliškumo idėja, kaip iš esmės, atrodė, viskas vis sukasi ratu, kartais gal vos vos pakeisdamas detales. Vėliau atsirado amžinos savidestrukcijos bei amžino savęs kūrimo, vien iš esamo aš, idėja, užstringant savo galvoje, marinavimasis, savęs ryjimas ir iš esmės tokio pat savęs tolesnis auginimas. Visais laikais, atrodo, tos reikšmės visuomet buvo apie nevaldomą laiką, patogiai atmetant dalį savos atsakomybės, nutikus nedžiuginantiems dalykams, bei apie susitelkimą į save, vėlgi, teisinantis dėl savo paties rigidiškumo priimti išorinio pasaulio priešpriešas į savo būtį ir esmę (tačiau ne filosofiją, kuri augo būtent iš pasaulio stebėjimo, bet tai turbūt šiek tiek kitas stalčius). Didingas simbolis savo ydų ir pateisinimas nuolankumo chaosui. Pastaraisiais metais mano galvoje visos paminėtos prasmės tapo jo esme, tačiau pasikeitė mano paties santykis su šiuo simboliu. Vietoje simbolio artimo ir cikliškai atspindinčio mane patį, jis tapo priminimu būto. Aišku, neišgyjama greit iš viso to, ką nešė šis roplys, tad dalis to dar vis pasirodo, tačiau greta to atsidaro aiškus siekis ir tikslas išsivaduoti iš to rato. Atgauti kontrolę. Ir kol kas tai gerai sekasi. Ir neabejoju, kad tai nesikeis. Bet apie tai plačiau, galbūt, kitą kartą.
Šiandien ouroboros prisiminiau, nes pagavau save lengvai įsisukantį į praėjusių pokalbių galvoje redagavimą. Kartojimą, kas buvo, papildant tuo, ką, atrodo, reikėjo pridėti, pakeičiant žodžius, kurie, atrodo, buvo netinkamai parinkti. Ir viskas tik galvoje, iš dalies netgi automatiškai. Susitelkimas į save ir cikliškumas. Aišku, pastebėjus, kad tai vyksta, tas sukimasis sulėtėja ir galiausiai visai dingsta, akcentavus sau, kad kalbi su savimi įsivaizduodamas praėjusį dialogą, įsivaizduodamas alternatyvų rezultatą. Jokios naudos, o darant tai nesąmoningai, netgi stipriai žalinga, nes taip labai nesunkiai sau įsikalbama, kad vos ne kiekvienas žengiamas žingsnis, jeigu ne visai neteisingas, tai bent jau kažkiek tikrai nepataiko į teisingą kelią (o kai tai sukasi be kontrolės galvoje, niekas nebežino, ką gi reiškia teisinga ar ne, aišku darosi tik viena – praėję poelgiai greičiausiai tokiais nebuvo). Bet svarbu pabrėžti, kad aš kalbu ne introspekciją – sąmoningą ir nuoseklų analizavimą savo elgesio ar minčių. Tai gali būti reikalinga ir naudinga, tačiau reikia suprasti ir apčiuopti tą ribą. Viena yra įvertinti praėjusį pokalbį ir suprasti, kad kalbėdamas konkrečia tema praleidau porą svarbių faktų, kuriuos galbūt pamiršau arba dėl įtampos sąmoningai palikau, nes norėjau pakeisti temą. Tada galvoje tiesiog pergalvoti pamirštus dalykus, vėl išgryninti tas mintis arba pasistengti įsidėmėti, kad įtampa gali sukelti tokią reakciją ir kad kitą kartą galėčiau tai suvaldyti, suprasdamas savo elgesio tendencijas. Visai kas kita yra kartoti tą pokalbį savo galvoje, papildant, pataisant, perfrazuojant, kiekvieną kartą vis sau primenant, kad padarytos klaidos. Vienu atveju stengiuosi suprasti savo klaidas (o klaidos tokiais atvejais, iš esmės tėra tai, ką pats pavadinu klaidomis) ir jų kilmę, ieškodamas kelių kaip to išvengti ateityje, o kitu atveju aš tiesiog kankinu save galvodamas scenarijus, kurie, atrodo, galėjo būti ir kurie, suprask, būtų pakeitę dabartį ar ateitį (dažniausiai ateitį).
Šis šiandienos savo minčių nevaldymo pastebėjimas priminė, kiek daug laiko ir energijos iššvaistyta tuščiai pergalvojant, tai, kas buvo arba galėjo būti. Iš kitos pusės, kad ne ką mažiau švaistymo dėl galvojimo apie tai, kas galėtų būti arba net negalėtų, bet tiesiog laikinai tampa patrauklia ateities fantazija. Ir kiek mažai energijos skiriama to, kas yra dabar patyrimu ir priėmimui. Nėra tai kažkoks naujas atradimas, bet turbūt šiek tiek geriau suprastas, tolstantis nuo tiesiog teorinės filosofijos ir vedantis link realaus gyvenimo kelio. Ir žinau, kad šis negyvenimas dabartyje nėra kažkokia unikali ir tik man būdinga patologija, bet kažkas, su kuo gyvena daug žmonių, suprasdami tai arba ne. Ir taip pat žinau, kaip sunku tai keisti (pakeisti skamba kaip utopinis siekis, tad gal apsistokim ties keisti), bet įmanoma, mažais žingsniais. Pastebint save, kad tai vyksta, suprantant, kaip tai nieko neduoda ir svarbiausia dėl to savęs nesmerkiant. Atrodo, kad protas kartais veikia kaip tie kinietiški pirštų spąstai – kuo labiau priešiniesi, tuo tvirčiau surakina, ir tik ramiai, atsipalaidavus priimant esamą būseną iš jos išsilaisvinama.

Ouroboros