tikėjimas

Man, kaip nepraktikuojančiam ateistui (suprasti, nesistengiantis visiems aplinkiniams tikintiesiems įrodyti kokie jie neteisūs), šitas žodis kartais atrodo trigdančiai nepritaikomas mano asmeninėje pasaulėžiūroje. Aišku, tikėjimas nebūna vien religija grįstas, tačiau daugelis kitų temų, kur būtų galima panaudoti šitą žodį visuomet iškelia klausima, kiek tai išties tikėjimas, o kiek žinojimas/suvokimas. Į galvą ateina muzikalaus komiko Tim Minchin mintis, apie į orbitą išskrendančius žmones dėl jų pasirinkimo netikėti gravitacija. Kol dar šakės nepagalastos ir deglai neuždegti noriu pasisakyti apie religiją ir tikinčiuosius. Mano akimis beprotiškai (pun intended) gražu atrasti save ar savo pilnatvės ingridientų bet kokioje veikloje, taip pat ir religijoje. Jeigu žmogus iš to gauna ramybės, supratimo ar tiesiog vienokių ar kitokių atsakymų, tai yra nuostabu. Tiesą sakant kartais į tokius žmones žiūriu su baltu pavydu, nes mano mąstymas sulituotas taip, kad būtini logiški paaiškinimai, taip atveriant krūvą skrynių, kuriose kapstytis galima be galo, ieškant tiesos ir atsakymų. Su žavesiu žiūriu į tokius žmones tol, kol jie nesiima agresyviai teigti, kad jų tiesa tiesiausia ir kad visi neatradę jų stabo yra paklydėliai. Bet šitoje vietoje iškyla kita dilema, kuri kartais truputį neduoda man ramybės. Palaikau sąžinės laisvę, tačiau tuo pačiu manau, kad yra objektyviai moralių dalykų (apie tai daugiau paskaityti galima Sam Harris knygoje “The Moral Landscape”). Ši mintis remiasi į visuotinės kančios kiekį, lyginant su toks pačios visuomenės laimės kiekiu. Pavyzdžiui, objektyvu būtų teigti, kad visuomenė, kurioje nemušami vaikai, yra laimingesnė ir sumoje patirianti mažiau kančios, nei visuomenė, kurioje fizinės bausmės yra norma. Ir vat šitoje vietoje pramuša disonansas, nes galima rasti eilę dalykų, kurie vienoje kultūroje priimami kaip norma, o kitoje kaip žmogaus kankinimas ir kančios skatinimas. Kai kuriais atvejais tai glaudžiai siejasi su religija, kaip pavyzdžiui šariatas. Eiliniam, prie laisvės pratusiam vakariečiui, mintis taip suvaržyti moters laisvę atrodo nemoralu, tačiau moterys gyvenančios tokioje kultūroje neretai tai savo galvose paverčia teigiamu reiškiniu, nes na, tiesiog tokia tradicija. Ir tada kalbant apie objektyvią moralę pasidaro neramu, kad galima matyti kančią, turėti logiškus argumentus prieš procesus sukeliančius tą kančią, tačiau tuo pat metu grumtis su klausimu, o kuri pusė yra teisingesnė? Kalbant apie nūdienos kontekstą akivaizdu, kad yra galybė žmonių, kurie smurtą artimoje aplinkoje sugeba pateisinti, kaip neklibinamą pasaulio veikimo principą, tačiau nepaisant tų žmonių požiūrio, juk akivaizdu, kad teiginys muša, bet myli yra savaime absurdiškas. Bet žmonės susitaiko ir gyvena su įvairiausiomis, keistomis ir žalingomis pasaulėžiūromis. Ir šioje vietoje grįžtant prie religijos pasidaro neaišku, ar išties blogai yra skleisti savo ideologiją tiems, kurie dar nėra priėmę jos į savo gyvenimus. Galbūt šie žmonės išties žino geriau. Bet tas pats galioja ir ateistams, agnostikams, budistams, veganams ir visokiems kitokiems –ams. Kažkurie iš jų galbūt yra teisūs, o gal net ir visi. Arba nei vieno. Vat čia ir pasimetu kalbėdamas apie tikėjimą, bei šio žodžio praktinį pritaikymą savo gyvenime, nes betkoks gyvenimo modelis iš esmės reikalauja tikėjimo, tam, kad stumtų į priekį ir padėtų išlaikyti ar tiesiog kurti naujas vertybes ir idealus. Bet kaip minėjau, kai kuriais atvejais galima tiesiog pasiklysti ieškant to pamatinio tikėjimo, kai galimai toks net neegzistuoja, žiūrint iš žmogaus proto perspektyvos.

What if I am wrong? Bet tai savaime nepadaro kitų teisesniais, nei tu. Kvantinė tiesa, kuomet vienodai įmanomi ir prasmingi yra visi galimi idėjos rezultatai. Bet visi žino geriausiai ir dažniausiai natūraliai nori gero kitiems, taip bandydami jiems parodyti savo į laimę vedančią tiesą. Ir čia norisi prieiti prie vienos universalios išvados. Kad prieš pradedant pačiam gerinti pasaulį savo nugludinta pasaulėžiūra, reikia sugebėti atverti ir atrakinti protą naujoms idėjoms ir požiūriams. O tada imti skleisti savo pačią svarbiausią gyvenimo teoriją, nuolat išklausant ir priimant tai, ką sako jūsų oponentai, net jeigu ideologiniame spektre jūs esate tobulos priešingybės, taip libdant ir tobulinant savo pačių teisiausią tiesą.

tikėjimas

nušvitimai

Neabejoju, kad daugelis iš jūsų esat susidūrę su nušvitimo momentais, kuomet ilgą laiką gvildentas klausimas ar idėja, kurios kampai nevisai tiksliai iki šiol suėjo, taip paima, magiškai atsisuka ir naglu žvilgsniu taria “o dabar žiūrėk kaip čia viskas iš tikrųjų yra“. Norisi įsivaizduot, kad būtent taip ir ne kitaip jautėsi didieji mokslininkai ir atradėjai kuomet įvykdavo lūžis toliau nulėmęs mūsų gyvenimų supratimą tokį koks jis yra dabar. Ir manau, kad tai galioja net ir iš esmės daug neigiamo potencialo turintiems atradimams. Kaip pavyzdžiui atomo skaldymas ir galimai iškart po jo atradimo sekusi mintis, kad tai gali tapti visą griaunančiu ginklu. Įsivaizduoju, kad net siaubingo potencialo suvokimas nesumenkino to momento euforijos. Maždaug reikėjo to, bet nevisai to, ir gal net rezultate nuo to bus tik blogiau, bet tai veikia, ir neaiškinkit jūs man, kad čia kažkas blogo yra, man ir pačiam tai aišku.

Šitie pasvarstymai, kaip jau galėjot įtarti, atėjo paties apšviesto nušvitimo šviesoje. Į detales kol kas nežinau ar labai velsiuosi, bet problema visoje šitoje situacijoje yra ta, kad aš turiu tokį labai šachmatinį mąstymą, kurio dėka labai didelis kiekis minčių greit būna įvaromos į šachmatą (supraskit, situaciją be išeities). Dėl to nors esamu metu ir kamuoja kažkas panašaus į didį džiugesį (principai tiesiogiai džiugiai to įvardinti neleidžia), kad vat, kažkas pasidarė aiškiau ir kad dabar viskas iš esmės keičiasi, nors ir iš esmės niekas nesikeičia, nu bet, apšvietimas pasikeičia, tai dabar matosi naujos detalės, bet iš esmės niekas nesikeičia, bet dabar užtat atsirado naujas pretekstas kitam nušvitimui, nors iš esmės tai niekas esamu metu ir nepasikeičia, žodžiu, mintį pagavot.

Kad ir kaip ten bebūtų, natūraliai ateina pasvarstymas, kažin kokia dalis žmonių nuolat būna per žingsnį nuo asmeninių nušvitimų, kurie galėtų pasukt gyvenimą nauja (pozityvumo dėlei sakykim, kad dar ir teigiama) kryptimi, bet jau po ilgų ieškojimų yra nuleidę rankas arba tiesiog nežino, kad jų kasdienybėje dar viena lemputė nepamaišytų. Įprantam mes prie tos oranžinės senų lempučių šviesos ir net nepagalvojam, kad jaukiau galėtų būt pakeitus baltom ekonomiškom. Čia pastebiu jau truputį per dažnai pasikartojantį motyvą savo tekstuose, tai bandymas parodyt kitiems žmonėms kažką gero, ko jie dar nežino, kad jiem reikia. Vieni sako, kad kartojimas padeda įsimint, kiti, kad tai nuobodu ir neoriginalu, bet nepaisant to, šią idėją gi sėkmingai Jobsas pasauliui pardavė, ir dabar visi turi devaisus, kurių net nemanė, kad jiem gali prireikti. Tai va, grįžtant prie apšvietimo. Juk pažįstat žmonių (būkit sąžiningi, ir patys tokie galimai esat), kurie akivaizdžiai jiems aktualius klausimus paliko savo gyvenimo nuošaly, nes susikaupė per daug bagažo ir racionalu buvo atsikratyti papildomo svorio. Ar tai būtų sferos savęs realizavimui ieškojimas, ar santykiai reikalavę daugiau nei nuo metu galėjot duot ar tiesiog kažkuo visad traukusi ir žavėjusi idėja, kuriai trūko suvedimo. Bet niekur tas palikta bagažas nedingsta (na gerai, priklauso nuo konkretaus atvejo, nes kartais ir dingsta), tad galima atsigręžt ir pabandyt išspręst tą rebusą, užuot ėmusis eilinio sudoku iš šeštadieninio laikraščio, tam, kad numalšinti tvarkos ieškojimo poreikį.

nušvitimai

apie kalbas

Galbūt esat pavadinę kažką neteisingu terminu ir netyčiomis sukurdami aibe naujų reikšmių. Mane toks atradimas netyčiomis aplankė prieš pusmetį, kuomet bandydamas pripratinti savo smegenis prie džiazo, savo galvoje šią muziką prilyginau atskirai kalbai. Menkas dalykas atrodo, bet tuomet visos komunikacijos formos mano galvoje įgavo naują reikšmę. Tuomet ir atskiri muzikos žanrai, bei begalė kitų žmonėms būdingų raiškos formų atsiveria ne kaip kažkas tiesiog duota ar atsitiktinai įgauta, o kaip dalykai, kuriuos galima išmokti suprasti. Galima išmokti suprasti džiazą, klasikinę muziką, šokį, žvilgsnį, betkokią kitą neverbalinę komunikaciją. Žodžiu viską. Ir taip atsiveria visai naujas pasaulis, kuriame galima po žingsnį suprasti viską (bent jau teoriškai). Turbūt esat girdėję smegenų mankštai skirtą klausimą “jei galėtumėtė turėti betkokią nors super-galią, tai kokią galią pasirinktumėte?. Kiek pamenu savo atsakymą į šitą klausimą jis visuomet buvo “suprasti ir gebėti komunikuoti visomis esamomis kalbomis“, kalbomis tradicine prasme. Nes, na, patys pagalvokit, kaip būtų nuostabu galėti skaityti knygas iš bet kurio pasaulio kampo originalia kalba, gaunant viską, ką autorius įdėjo, o ne vertėjo interpretaciją, kuri be abejonės pasiekia skaitytoją jau be kaikurių subtilių detalių, kurios buvo išskaitomos tik originaliojoje versijoje. Galbūt dėl mano atsakymo į šitą klausimą mane taip ir sužavėjo atradimas, kad visą komunikaciją galima pavadinti kalba. Vien pagalvojus apie kasdienį gyvenimą, atrodo, kad neskaitant elementaraus tiesioginio nesusikalbėjimo, dėl polinkio vien tam tikru klausimu neišlavinta intuicija remiantis, žmonės nuolat papuola į nesusipratimus ir neteisingą vienas kito supratimą. O kai atsitrauki ir pažiūri į viską iš šalies, tai pasidaro dar aiškiau, kokio mąsto problema yra nesusikalbėjimas. Iš esmės daugelis pasaulio konfliktų egzistuoja dėl nesusikalbėjimo. Bet čia jau truputį per plati tema, kurios moralas galiausiai būtų apsiašarojęs klišinis grožio konkurso I wish for world peace.

Žodžiu, nesusikalbėjimas yra blogai. Bet dar blogiau yra nesusivokimas, kad vyksta aktyvus nesusikalbėjimas arba suvokiant tai pastangų nedėjimas tam išspręsti. Nors pažįstu žmonių kurie labai ginčytųsi su manimi dėl to, bet visgi manau, kad nevisuomet yra žmogiškai įmanoma pasiekti tarpusavio supratimą. Teoriškai, tai visuomet įmanoma, tačiau praktiškai nuolat pasitaiko situacijų, kuriose didžiuliai asmeninio konteksto skirtumai nudriekia kelią per mordorą iki susikalbėjimo kalnelio. Tik stipriausi ir atkakliausi (bei su patikimiausiais palydovais, shout out to you, Sam!) tokiomis aplinkybėmis gali pasiekti susišnekėjimą. Bet nežinau ar tai yra visapusiškai blogai. Yra pusė, sakanti, kad normalu žmonėms būti skirtingais, kad gal net visas pasaulis sukasi dėl to, ir nepaisant vidinio apmaudo koks kiekis žmonių turi įsimūriję savo galvose abejotinos vertės nuostatas ir idėjas, gal taip ir geriau. Kam tai yra geriau, tiksliai pasakyti negaliu, bet juk yra ten kažkokios visatos teorijos apie balansą, jin-jan ir panašiai.

apie kalbas

apie racionalumą

Dar praėjusiais metais (kaip skambiai atrodo, kuomet dar tik pradžia naujųjų), buvau nusiteikęs reguliariai ir aktyviai čionais rašyti, tačiau vat paėmė ir nutiko kažkas, galbūt gyvenimas, kad taip ėmiau ir nustojau. Paskutinis šiam blogui skirtas draftas buvo pradėtas rašyti naujųjų metų naktį, kuomet ligotas trumpam pakilau iš lovos pasidalint mintimis, kai tuo tarpu kitame kambaryje vyko naujųjų metų sutiktuvių šventė. Kad neskambėtų taip liūdnai, pranešu, kad galiausiai sukaupiau visas jėgas ir pakilau bent simboliškai pašvęsti šventės su fanfarom. Tas draftas buvo standartinis biškį passive-aggressive pakalbėjimas apie nereikšmingą simboliką tiek skaičių tiek ritualų forma. Bet tuo ir pasibaigė viskas. Vėliau peržvelgęs tekstą jau be temperatūros nusprendžiau, kad gal visgi tą tekstą reikia padėti prie kitų į gal kadanors sąrašą. O tas sąrašas nerimą keliančiai auga, nes temų, kuriomis pradėta rašyti, bet galiausiai nustota, atsirado daugiau nei norėčiau. Populiariausia tema “kalbos”, šitos jau kokie keturi draftai guli. Gal someday.

Taigi, kur aš čia baigiau. Kad nustojau rašyti. Turbūt daugelis pažįsta jausmą, kuomet atrodo, kad geriau būtų patylėti, nes dėl vienokių ar kitokių priežasčių atrodo neverta garsiai artikuliuoti savo minčių. Ar tai būtų šventinis stalas su giminių ratu, kuomet prasideda diskusija apie tai, kad mokyklose vaikus reikėtų mušti, ar tai būtų draugų kompanija, kuri aptarinėja rasių skirtumus (garbės žodis, šitie scenarijai beveik išsigalvoti ir beveik neturi nieko bendro su realybe). Žodžiu, situacijos, kuriose būti išgirstam yra gerokai sunkiau, nei naktiniame klube prie stovint netoli garso kolonėlių bandyti su atsitiktiniu žmogumi aptarinėti šio laikmečio Lietuvos rašytojus. Kėbloka. Aišku, suprantu, kad esama neracionalumo tokiuose pasvarstymuose, nes šiais laikais klubuose aptarinėti reiktų užsienio rašytojus, o ne vietinius. Bet pastaruoju metu racionalumo sąvoka man pačiam pradeda kelti daug klausimų. Keisčiausias atradimas buvo tai, kad mintis gali būti visiškai logiška, tačiau neracionali (Dikleimeris, aš čia dabar kalbėsiu apie žodžių interpretavimą visiškai nepažiūrėjęs į žodynus ar dar kur, tai gali būti, kad riebiai nusišnekėsiu. Įspėjau). Čia vėlgi prasideda sąvokų aiškinimo klausimas. Nes galimas daiktas, kad skirtumo tarp šių sąvokų kai kurie žmonės gali ir nematyti, nes, na, jos beveik kaip sinonimai. Tuo tarpu mano pasaulėžiūroje pastaruoju metu racionalumas įgavo pasaulyje realiai vykstantys procesai ir ryšys su jais prasmę. Pavyzdžiui, logiška yra galvoti, kad šalį turi valdyti išsilavinę ir savo sritį suprantantys specialistai, esantys kuo mažiau šališki ir pagrindiniu savo tikslu laikantys visuotinio gėrio šalyje ugdymą. Tai yra logiška. Tačiau neracionalu, nes populizmas ir gelbėtojai ir žadėtojai visuomet sulauks daugiau dėmesio ir balsų, o žadėtojai retai papuola į mano aprašytą logišką variantą. Šiuo atveju racionalu yra tikėtis kiek įmanoma mažesnio blogio ir kiek įmanoma stipresnės opozicijos, kuri sugebės reikšti savo nuomonę ir nors kiek pašturmanauti akis užsirišusiam šalies vairuotojui, kurio instinktai vis skatina sukti vairą bedugnės pusėn. Trumpai tariant, racionalumas yra sugebėjimas susitaikyti ir prisitaikyti prie realybės, o logika, tiesiog mąstymo mechanizmas, kuris nuosekliai ir be klaidų prieina savo tikslo. Tai nebūtinai eina kartu. Aišku, logika gali tarnauti racionalumui, tačiau tokiu atveju reikia labai detaliai aprašyti tikslą, kad į jį įeitų visi su racionaliąja realybe susiję kintamieji, nes kitu atveju, vėlgi, būsim tik naivūs svajokliai.

Kaip man dažnai būna padarius tokį atradimą, pirmiausia ateina gili abejonė, ar tai tikrai toks jau dideli atradimas? Man, aišku, taip, tačiau kaip yra kitiems žmonėms. Galbūt tai viena iš tų idėjų, kuri daugeliui atėjo dar darželyje, kuomet spalvinimo knygelėje praslydus rankai mikė pukuotukas gavo trečią ausį, ir pasaulis pasirodė visu gražumu, kad lūkesčiai ir realybė visgi gali prasilenkti. Ir tada iškyla klausimas, ar mano realybė ir mano atradimai turi vertės? Natūraliai ateina mintis, kad gali turėti, jeigu tie atradimai toliau racionaliai panaudojami kažkokio realybės fragmento gerinimui, kažką kuriant arba griaunant. Pakalbėjau apie spalvinimo knygutes ir visai užsimaniau vienos iš tų suaugusiems skirtų, kur ten tipo gėlės ir paukštukai pavaizduoti, su tikslu neišeit už krašto.

apie racionalumą