Ar būtina patirti realybę pačiam, kad galėtum ją suprasti? Galbūt užtenka minimalaus kiekio patirčių ir tiesiog stebint ir mąstant apie auginti tą supratimą? Juk nebūtina tvotis veidu į žvyrą, kad suprastum, jog skauda ir apskritai, nėra malonu tai. O jeigu jau visgi teko, ar tikrai reikia tai pakartoti su betonine danga, kad suprastum skirtumą tarp veido santykių su skirtingais paviršiais? Atrodytų išmintinga pasimokyti iš tokių nutikimų, asmeninių ar matytų aplink ir tada tiesiog stengtis išvengti tų potyrių pačiam? Gi pilna išmintingų posakių apie mokymąsi iš klaidų. Paprasta ir aišku iki to taško, kuomet aktyviai pradedame vengti galimų negandų, nes žinote, žvyruota nuokalnė su plokščiapadžiais batais garantuos jeigu ne veido santykius su žeme, tai bent jau šonų, o tada jeigu nerandi tinkamesnio nusileidimo, taip ir lieki ten kažkur. Ir vis dažniau ir vis įvairesnėse aplinkybėse. Tada atsiras šamanas, kuris prieš tai pritarė minčiai, kad mokytis iš klaidų yra sveika ir natūralu, pasidalins pastebėjimu, kad toks vengimas tikrai nėra teisingas sprendimas ir kad reikia kartais pasiryžti rizikai, nes juk tavo patirtys ir pamokos yra konkretiems atvejams, o juk ne viskas yra vienoda ir gali būti tiesiogiai sulyginama, tad galbūt šiuo atveju iš tiesų net ir negresia susiknežinti nosies. Kitaip tariant, žmogus niekada tiksliai nežinai kokie rezultatai laukia tavęs priėmus sprendimą, tad visuomet reikėtų stengtis pasirinkti patirties kelią, nes juk įmanomas ir tas teigiamas rezultatas, kuris visko pradžioje ir motyvuoja svarstyti apie poelgį. Ir išties, tai yra teisinga mintis, kuria vadovaujantis atsiveria daug kelių. Tik vat man truputį pasidaro neaišku, kaip gi mokymąsi iš klaidų suderinti su rizika ir situacijų unikalumo vertinimu. Vienu atveju, jeigu matai, kad žmogus eidamas per ledą skaudžiai susidūrė su jo paviršiumi – supranti, per ledą arba neiti arba labai labai atsargiai stengtis judėti juo, kitu atveju – net jeigu pats esi turėjęs guzą ant kaktos dėl tų pačių aplinkybių, kurias minėjo pirmasis patarėjas, ateityje turėtum nevengti kitų slidžių paviršių, nes juk kiekviena situacija unikali ir skirtinga, tad tiksliai nuspėti rezultatą nėra įmanoma! Taip, žinau, šitas pavyzdys palieka vietos viduriui – galima išmokti, kad ant ledo gali būti slidu ir turint tai galvoje drąsiai juo eiti. Ir turbūt tai yra sveikiausias pasirinkimas, tik man vis tiek neaišku, o kur tuomet yra ta riba ties kuria reikėtų pasirinkti vengimą situacijos, kuri garantuoja nesėkmę arba riziką, kurios potencialūs laimėjimai atrodytų verti to, nes juk iš esmės dažnai būtent šie abu variantai eina kartu, bent situacijose, dėl kurių iškyla šitas klausimas. Intuicija ar jausmas nulemia pasirinkimą, kuria filosofija vadovautis? Tokiu atveju, ar tikrai būtinos tos filosofijos, jeigu galiausiai vis tiek renkamasi pagal tai, ko žmogus nepaaiškins? Bet juk tai balansas, prabils šamanas, supratimas apskritai yra šviesa, tad ir tos filosofijos bet kokia forma reikalingos, tačiau reikalingas ir balansas kartais renkantis vieną, o kartais kitą. Paklaustas ar balansas neturėtų reikšti stabilaus ėjimo viduriu šamanas pradės aiškinti, jog balansas yra ir balansavimas pačiu balansu. Ties šia vieta ateina mintis, kad kartais balansas kaip filosofija tėra tingus atsakomybės atsikratymas už asmeninį nenuoseklumą. Bet grįžtant prie rizikos ir vengimo, ką reikštų ėjimas viduriu? Nuolatinį rizikavimą visuomet aiškiai suvokiant ir iš anksto susitaikant su visais įmanomais rezultatais? Situacinis svyravimas tarp rizikos ir vengimo, kaip kalbėjau anksčiau, nėra vidurys, nes juk kažkas turės nuspręsti kurion pusėn svirti, jausmų ir intuicijos atveju tas teisėjas liks nepasiaiškinęs, o protui davus plaktuką juk tai nebebus vidurys, nes iš esmės bus atsisakoma kitos pusės. Tad lieka rizikavimas susitaikant, kas, vėlgi, teoriškai labai graži filosofija, kuri sujungia abi idėjas ir duoda visuomet jeigu ir nebūtinai norimą, bet bent tenkinantį rezultatą. Apie tai kalbėjo stoikai, tik dažniausiai jie dar pridėdavo mintį, kad viso to veikimo sąlyga yra atsiribojimas nuo aplinkinių išgyvenimų. Tiksliau tai, kad norint rasti ramybę ir gyventi pilną gyvenimą, reikia išmokti nepergyventi dėl kitų žmonių išgyvenimų ir patirčių, (savaime suprantama, elgiantis taip, kad darytum tik gerą ir nekenktum) nes jos tik tuščiai apsunkina ir blaško nuo tikrojo kilnaus tikslo, tuo pačiu suprantant, kad viskas kas yra žmogaus galvoje yra tik jo galvoje, tad visą tai galima kontroliuoti (iš to ateina ir susitaikymas su galimais rezultatais). Kitaip tariant tariant, kelias tarp rizikos ir vengimo reiškia kelią link patenkinto gyvenimo, tačiau šiek tiek abejingo pasauliui, teisuolišką ir kilnų, tačiau mažiau jautrų kitiems (taip, žinau, labai grubus ir nepakankamai tikslus stoikų idėjų apibrėžimas). Kokį kelią tuomet reikėtų pasirinkti? Idiotiško rizikavimo neatsižvelgiant į to kainą, apgailėtino atsitraukimo netenkant patirčių, ar balanso, kuris atimtų dalį žmogiškumo? Pesimisto, optimisto ar filosofo? Aišku, yra ir ketvirtas variantas – tiesiog negalvoti apie tai ir nepriimti nei vieno požiūrio sau, paliekant tuos sprendimus intuicijai ir jausmams. Atmesti idėjas, kurios atrodo nepatogios ir apsunkinančios (visi mes turime natūralų talentą išburti ore argumentų, kodėl mums tai netinka, savaime suprantama, vengiant apie tuos argumentus kalbėti). Ir aišku, juk žmonės būna visokie, turintys įvairių pusių, kurios kartais netgi prieštarauja viena kitai, turbūt netgi būtų galima sakyti, kad tai yra natūraliai žmogiška. Bet man tada pasidaro neramu, kad į supratimą mes pradedame žiūrėti kaip į epizodinį televizijos serialą – pusvalandis praėjo įdomiai/linksmai, o po savaitės pamiršiu, nes per tą laiką pažiūrėsiu dar penkis epizodus kitų laidų. Bet apie tai kitą kartą, buvusį ar dar būsimą. O atsakant į klausimą, kurį variantą pasirinkti ar kurį renkuosi pats – nežinau, tad turbūt pagal nutylėjimą sustojama ties ketvirtuoju.
Pastaruoju metu daug rašau, tik vis nesiryžtu pabaigti tų tekstų ar bent antrą kartą perskaityti publikavimui. Žinau, kad kartojuosi, nes aš vis neva rašau rašau, o kaip nėra ką skaityti, taip nėra. Panašiai yra su fotografija, nes aš vis fotografuoju, kartas nuo karto vonioje chemikaluose pirštus pamirkau, bet niekas nemato, nes kažkaip pasimiršta parodyti, o gal nesinori dėl kažkokių priežasčių. Neramu, kad ateis diena, kai nustosiu visą tai daryti. Kaip kažkada nustojau piešti, kurti skaitmeninius vaizdus ar dar visą galybę veiklų, kurių priekyje atsistojo kitos, kol galiausiai dėl dėmesio stokos pirmosios sudžiūvo. Ir jais iš pradžių dalinausi, o po to nustojau, o tada pamiršau. Nors ir mieli tie džiūvėsiai, net norėtųsi kartais vėl sugrįžti, bet nedrąsu krutinti juos tokioje būsenoje, o tai subyrės tie trapučiai. Taip sakau sau, kad užtenka iš šono pažiūrėti, neva matant juose buvusius gebėjimus ar bent jau džiaugsmą veiklų, taip kaip šiuolaikinio meno kritikas žiūri į išmatų skardinę. Tik šitos skardinės be etikečių, tai gal ir importinių šprotų rasti galima būtų. Importiniai šprotai, taip smagiai skamba, nors iš esmės mano kartai reikšmės realios neturi. Tik kontekstinė ir istorinė. Iš esmės tas pats, kas graikų mitologijos posakį įterpti. Bet ne apie mitologiją aš šiandien prisėdau parašyti. Svajoju kartais, kad atgaivinsiu kada tas mumijas, pavyzdžiui nupiešiu iliustraciją vienam iš tekstų, kuris prieš tris dienas parašytas, bet piešiasi tik kol svajoju, nes kai įsikvepiu ryžtą, tada suprantu, kad ne, reikia pradžiai kelis mėnesius vakarais praktikuotis, kol galėsiu sėsti prie lapo turinčio pavirsti ta iliustracija, o po tokio supratimo dažniausiai prisėdu parašyti kažką. Na bent gaunasi kažkas. Kažkas nebūtinai reiškia gerą! Turbūt jau skundžiausi čia, bet kartą gavau pastebėjimą, kad kai kurie mano tekstai atbaido dėmesį, nes mano pirmu asmeniu parašytuose tekstuose kartais pirmo asmens net ir nebūna. Dvasios nėra, žmogiškumo. Mąsčiau daug tąkart, ieškojau priežasčių tam, buvo argumentas, kad na, apskritai aš tiesiog oficialią kalbą pasirenku, nes neretai net ir su žmonėmis taip bendrauju. Geras argumentas, tik kol kas neišdrįsau susimąstyti kodėl aš net ir su žmonėmis taip bendrauju, bet ir tam ateis laikas. Bet kalbant apie rašymą, tai dabar suprantu, kad noriu rašyti visaip, tik baisoka, kad nesigaus taip kaip norėtųsi taip greit kaip norėtųsi, kad bus neįdomu, kad tiesiog blogai. Bet nepaisant to, vis dažniau pastaruoju metu pagalvoju, kad rašyti man patinka ir bent kolkas per daug nesuksiu galvos apie galimus to scenarijus tiesiog su malonumu darydamas taip, kaip gaunasi. Aišku, iki kol ir šitas užsiėmimas sudžius, bet galiausiai sudžiūsiu ir aš pats, tad nerimauti nereikėtų. Ir apskritai, supratau, kad jeigu visai nerašysiu, tai galiausiai visas mano mintis užrašys kiti, o kas tokiu atveju liks iš manęs? Kai visas mano mintis idėjas ir jausmus apsvarstys tekstuose kiti, kai kurie net taip, kaip ir aš pats tai parašyčiau ar bent norėčiau parašyti! Normalus žmogus tiesiog nusispjautų, nes koks gi skirtumas. Bet aš per daug savo galvoje gyvenu, kad tai visai nepaliestų. Kartą apie mane man sakė, kad vietoj angliško somebody termino mano atveju galbūt tinkamesnis būtų somehead. Juokauta buvo, aišku, bet mintis turi krislą tiesos. Pavydu, kai mano mintimis pasidalina kiti, net nežinodami, kad tai ir mano mintys! Ir ne dėl pavogtos šlovės tas pavydas, o dėl to, kad jeigu iš manęs tai žmonės išgirstų, galbūt pastebėtų ir tą kitą mano pusę, ne tą į akis krentančią, kuri dažniau nei man norėtųsi pasirodo nevisai, šviesiai, pavadinkim. O užrašinėti reikia, nes kuomet išsakai tas mintis, žmonės, kurie pažįstą tą matomą pusę, ją kaip sietą panaudoja toms idėjoms įvertinti ir dažniausiai tai priima ne kaip tiesiog autonomiškas idėjas, kurios patraukia ar atstumia, o kaip mintis, kurias pasakiau aš. Didžiulis skirtumas. Kartais pagalvoju, kad tikrai turėjo būti rašytojų, kurių aplinka atrado jų mintyse žavesį, tik kai bibliotekoje galėjo paskaityti tai, ką iki tol kartas nuo karto išgirdę gyvai pavadindavo kliedesiais. Kad ir kaip ten bebūtų, rašyti smagu. Tikiuosi greit to nepamiršiu.
(tiesiog, kadras padarytas prieš lygiai keturis metus, nebūtinai su asociacijomis)
* “Tarp pilkos atspalvių” būtų tiesioginis originalaus knygos pavadinimo vertimas (Between Shades of Gray), o “Pelenai Sniege” – filmo (Ashes in the Snow)
(muzikinis takelis tekstui)
Apie knygą
Trumpai pristatant – “Tarp pilkų debesų” yra grožinės literatūros kūrinys apie tremtį šešiolikmetės Linos akimis, pasakojime sutalpinantis įvykius nuo netikėto gyvenimo apsivertimo viduryje nakties įsiveržus pareigūnams iki to, kaip kraštutinai žiauriai baigdavosi kai kurių ištremtųjų gyvenimai. Atrodo paprasta ir aišku, nes mokyklos metais tikrai visi kažką panašaus skaitėme iš privalomosios literatūros sąrašų, tik, kiek pamenu, dažniausiai tai būdavo aprašyti atsiminimai, kas sukeldavo visai kitokio masto siaubą bei tikrumo įspūdį, nei galėtų sukelti grožinės literatūros kūrinys kalbantis apie tą patį (na gerai, galima ir iš fantazijos tai aprašyti įspūdingai, o dar priklausomai nuo asmeninės empatijos bei istorijos žinių tai netgi gali būti paveikiau). Tačiau reiktų pastebėti, kad ši knyga nėra grynos fantazijos vaisius – autorė susidomėjusi savo artimųjų istorija svečiavosi Lietuvoje ir bendraudama su istorikais bei žmonėmis, kurie patys išgyveno aprašomus siaubus, iš jų sėmėsi įkvėpimo pasakojimo elementams, tad, na, realybė tikrai atspindėta, tik apmaudu, kad per truputį apsinešusį veidrodį. Galvoje turiu tai, kad tie visi tekstai kalbantys apie tremties košmarą, kuriuos kūrė tai išgyvenusieji, buvo skausmingai tikri, kuomet iki smulkiausių detalių nupasakojami šiuolaikiniam žmogui sveiku protu nesuvokiami antžmogiškumo ar jo sukeltos kančios vaizdiniai, tuo tarpu šioje knygoje to pasigedau, ne vien dėl to minėto, pavadinkim, tikrumo, bet ir dėl švelnesnių (nei tuose skaitytuose tekstuose) vaizdinių. Tai nereiškia, kad knygoje aprašoma tik truputį nepatogi priverstinė ilgametė turistinė išvyka į užsienį, bet tiesiog žmogui, kuris augo kultūroje, kurioje reguliariai galima susidurti su tų įvykių siaubų pasakojimais, tai pasirodė ne taip išsamu kaip, atrodo, turėtų būti. Bet tai yra lietuvio perspektyva, o ši knyga nebuvo rašyta galvoje turint lietuvį skaitytoją, bent taip atrodo dėl būtent to pašvelninimo, bei, na, kai kurių pasakojimo elementų, kurie gali patraukti platesnį skaitytojų ratą įvairiose demografijose. Ir tai suveikė, nes knyga tapo tarptautiniu bestseleriu. Tai yra džiugu ir netgi labai svarbu, nes didžiausią dalį lempų šviesos antrojo pasaulinio karo temų scenoje jau daug metų gauna koncentracijos stovyklos ir Holokaustas, kas tikrai yra pagrįsta, tačiau tuo pačiu sėkmingai po kilimu sušluojama bent dalis sovietų sukeltos kančios, kuri savo mastais visiškai užgožia reprezentacijos kiekį, kurios susilaukia, ypač kai kalba eina apie reprezentaciją ne posovietinio bloko valstybėse. Kitaip tariant, man atrodo, kad dalis vakarų pasaulio nevisai suvokia, kiek ir kokio skausmo sukėlė šis rėžimas (populiariausiose užsienio interneto platformose galima rasti neironiškų grupių, kuriose žmonės teigiamoje šviesoje aptarinėja komunizmą, tiek teorinį, tiek praktinį, ko, manau, būtų mažiau, jei žmonės daugiau susidurtų su pasakojimais apie knygoje aprašomus įvykius). Manau, kad visa tai paverčia šią knygą ganėtinai svarbiu ir aktualiu kūriniu šiandien.
Atmetus istorinį ir kultūrinį kontekstą reikėtų nepamiršti ir to, kaip visa tai pateikiama, o apie tai kalbant pozityvumo šiek tiek mažiau. Noriu pabrėžti, kad knyga parašyta ganėtinai lengvu ir paprastu stiliumi, dėl ko skaitosi sklandžiai ir nevarginančiai, o tai ypač aktualu jaunesniajai ir mažiau skaitančiai auditorijai, tad iš vienos pusės tai yra didelis pliusas, iš kitos – kalba yra labai lengva ir paprasta, dėl ko pirmoji knygos pusė reiklesniam skaitytojui gali pradėti kelti nuobodulį (ar antra pusė yra geresnė ar tiesiog ties viduriu persilaužiau ir tiesiog ėmiau tai, kas prieš akis, atsakyti negaliu). Nors pasakojama pirmuoju asmeniu, kas padeda atskleisti personažo vidinius išgyvenimus ir mintis, to paties personažo vystymasis truputį šlubuoja – kai kurie pokyčiai tiesiog įvyksta be priežasties, kuri, atrodo tam personažui turėtų lūžį skatinančios įtakos, o kitais atvejais laužantys įvykiai personažo pastebimai nepakeičia (aišku, galimas daiktas, kad aš nesu pastabus skaitytojas ir visa tai nėra tiesa). Nenoriu pasakyti, kad personažas yra plokščias, nes būsenos aprašymai bei kartais įterpiami prisiminimai iš gyvenimo prieš tremtį prideda daug gylio, tačiau dabar bandant galvoje apibrėžti, kaip skiriasi žmogus pateikiamas knygos pradžioje nuo to, kuris vaizduojamas pabaigoje po dviejų metų apsivertusio gyvenimo – sunku rasti pakankamai stiprių pokyčių, kas kalbant apie kūrybingos ir jautrios sielos paauglę man kelia abejonių. Minėti intarpai, kuriuose aprašomi prisiminimai iš buvusio gyvenimo labai taikliai sukurdavo kontrastą su vykstančia realybe, ypač tais atvejais, kuomet netgi aprašomi vaizdai kinematografiškai ir organiškai pereidavo iš žiauraus pasakojimo laiko į lengvabūdišką paauglystę, tačiau tokių aprašymų buvo mažiau nei norėtųsi ir buvo vietų, kuomet atrodydavo, kad autorė primiršo apie šitą vaizdingą priemonę pasakojime. Knygoje ganėtinai daug personažų ir dalis jų atrodė kaip tiesiog tinkamos pasakojimui klišės, tačiau tai turbūt galima pateisinti tuo, kad knyga parašyta pirmu asmeniu paauglės – gal ji tiesiog taip mato tuos žmones, galbūt. Kai kurie svarbūs siužeto vingiai neatrodė pakankamai išvystyti, nes tiesiog kartais staiga tarsi iš niekur atsirasdavo ir supurtydavo pasakojimą, nors atrodydavo, kad tikrai buvo erdvės jų plėtojimui.
Kad ir kaip ten bebūtų, reikėtų nepamiršti, kad tai yra pirmoji autorės knyga, kuri nepaisant visų man pasirodžiusių spragų ganėtinai lengvai ir maloniai susiskaitė nepalikdama jausmo, kad laikas, kurį skyriau šiai knygai buvo praleistas veltui. Vargu ar laikui bėgant atmintyje liks daug iš jos, tačiau dėka šios knygos greičiausiai kito vizito bibliotekoje metu pasidairysiu autentiškų tremtinių tekstų, kas jau savaime, manau, gali būti teigiama. Priklausomai nuo to, kiek snobiški esate literatūros atžvilgiu, kiek esate empatiški aprašytiems vargams, kiek jus domina istorija, ši knyga turi stiprų potencialą palikti teigiamą įspūdį, tad jei pasitaikys proga – atsiverskit.
Filmas
Plačiąja prasme pasakojimas filme iš esmės lieka toks pats kaip ir knygoje, tad vengiant kartojimosi, praleisiu tą dalį apie siužetą ir kultūrinį kontekstą, kurią galima rasti aukščiau. Skirtumas tik toks, kad nepaisant to, kad knygoje jau kartais trūko aštrumo, filme viskas pateikiama dar švelniau. Nors iš esmės bandoma pavaizduoti tuos pačius įvykius, tačiau didelę dalį filmo per tai tiesiog prabėgama per greit nespėjant sukurti tos realybės jausmo arba teatrališkai ištęsiant dramą tiek, kad atrodo nutolstama nuo realybės dar labiau. Dėl to labai apmaudu, kad tokios temos filmas neišpildo jam pasakojimo savaime įpareigotos misijos. Kai kurie siužeto papildymai, ypač knygoje ypatingai neakcentuotų veikėjų išplėtojimai nuvylė, nes kuriant gylį personažams buvo perspausta ir galiausiai jie pavirto trimatėmis klišėmis, kurių istorija akivaizdi ir nuspėjama. Taip pat per prievartą išplėtota romantikos dalis prisidėjo bendro pasakojimo praskiedimo.
Kalbant apie patį filmo įgyvendinimą, atrodo, nėra daug ką kalbėti – vidutiniškos šių laikų kontekste ir originalumo šiek tiek stokojančios produkcijos rezultatas. Scenarijus parašytas per daug suspaustai, tad nors ir įtraukiama didžioji dalis scenų iš knygos, dalis jų filme pasirodo kaip trumpi kadrai, tad kartais net nespėjama užfiksuoti apie ką ir kodėl buvo vaizdai, kitaip tariant, scenos turėjusios savyje svorio filme tampa tik varnelėmis sąraše vietų iš knygos, kurias reikia įtraukti, net tokios scenos prie kurių turėjo būti privesta, suteikiant reikiamo konteksto, įvyksta staiga ir netikėtai, kas žiūrovui, kuris neskaitė knygos, tampa tiesiog ekrane šmėkštelėjusiais vaizdais, kurių reikšmė ar priežastys gali likti neaiškios. Filmo vaizdas tvarkingas, profesionalus, tačiau neįsimintinas. Kinematografija ganėtinai standartinė, tad atmintyje neužstrigo nei viena vieta, kur kameros darbas būtų prisidėjęs prie pasakojimo, buvo tik kelios vietos kurios kaip tik iš pasakojimo šiek tiek atėmė, kaip pavyzdžiui dalyje kurioje žmonės vežami traukiniu kartais pasirodydavo labai standartiniai kadrai iš drono virš traukinio, kad vat supraskit, traukinys važiuoja toli ir ilgai, kas ne tik buvo nuobodu bet ir nuvylė, nes poros sekundžių kadras be pabrėžtos perspektyvos iš drono kaip kompensacija filmo trukmės taupymui siekiant pavaizduoti savaites trukusią monotonišką ir baimės kupiną priverstinę kelionę, neatrodo kaip teisingas sprendimas. Aktorių darbas vietomis taip pat kėlė klausimų, tačiau kuomet tuos klausimus kelia žinomi, puikiai atlikę kitus savo vaidmenis aktoriai, ateina mintis, kad dėl tų klausimų kalti buvo ne jie. Kadangi filmą žiūrėjau originalo kalba, noriu visiems parekomenduoti žiūrėti variantą su lietuvišku įgarsinimu, nes netikiu, kad lietuvių aktoriai įgarsino lietuvius ir rusus prasčiau, nei kaip juos kūrė anglakalbiai aktoriai. Lietuvių personažai kalbėjo angliškai su lietuvišku akcentu, nors ir taisyklinga kalba, bet visgi su skambesiu primenančių tą, iš kurio kartais šaiposi mūsų komikai kalbėdami apie emigrantus. Kuomet ateidavo laikas rusų kalbai, net man, turinčiam tik kalbos pagrindus, tai skambėjo visiškai neįtikinamai. Aišku, visa tai neklius vakarų žiūrovui, bet lietuviams, manau, rėžti ausis gali.
Žiūrint į filmą kaip į knygos adaptaciją tenka pripažinti, kad viskas kas sutampa, tai pagrinde tik bendras pasakojimas, o dalis fragmentų ir kas jais buvo sakoma knygoje, filme pakeičiama paprastesniais ir holivudui artimesniais simboliais. Taip netgi kai kurias labai svarbias scenas transformuojant taip, kad iš dviprasmiško bei emociškai gryno paversta dramatišku ir konkrečiu teiginiu. Kaip minėjau aukščiau, filme veiksmas per daug suspaustas, nes nors jau ir knygoje buvo įvykių, kurie, atrodo, galėjo tęstis ilgiau, nes tematiškai tai būtų labai tikę, filme viskas dar labiau supresuota, ką turbūt būtų buvę galima išspręsti (ar bent juntamai pagerinti) pridedant papildomą pusvalandį filmui (su sąlyga, kad tas pusvalandis nebūtų panaudotas romantinės temos plėtojimui, kuri knygoje buvo pavaizduota subtiliai ir tinkamai kontekstui). Prisiminimų dalys, o tiksliau perėjimai į jas, netgi knygoje atrodė kinematografiškesni nei filme, kas labai nustebino, filme jos labiau veikė kaip bendras priešistorės pasakojimas viena tema, nei kaip kontrasto priemonė, kaip didele dalimi jos buvo naudojamos tekste. Knygoje buvo kalbama pirmu asmeniu paauglės, kuri tremiama į sibirą, o filme, atrodo, buvo kalbama holivudo scenaristo akimis apie tai, kaip jis suprato tremtį iš tos paauglės pasakojimo.
Nepretenzingomis akimis žiūrint, filmas nėra sunkiai skaitomas, nors vietomis ir šabloniškai, bet visgi išraiškingas, tad einant į šį filmą su noru pamatyti ekranizaciją pasakojimo apie tremtį, tikrai galima patenkinti šį norą taip, kad iš filmo išeitumėte mažų mažiausiai nenusivylę ir turbūt parekomenduotumėte šį filmą kitam tokių norų turinčiam. Aktoriai nors vietomis neatrodo autentiški, tačiau tuo pačiu yra pakankamai dramatiški ir išraiškingi, kad įtrauktų į pasakojimą. Filmas neprailgsta ir baigiasi tolygiai, nenukirsdamas istorijos staigiai pabaigai. Tad jeigu ne dabar, tai bent ateinantį birželį, kuomet greičiausiai nacionalinis transliuotojas rodys šį filmą, pamatyti verta, nes juk ne tiek daug yra filmų apie tremtį, ypač naujų.
Apie šitą rubriką
Dažnai pasitaiko, kad pažiūrėtas filmas ar serialas, perskaityta knyga, o kartais net perklausytas muzikinis albumas sukelia minčių, kuriomis norėtųsi pasidalinti. Kadangi taip sutapo, kad per vieną savaitę ir perskaičiau knygą ir pamačiau jos ekranizaciją, kurią iškart buvo proga aptarti su bendraminčiais, tų minčių koncentracija pasiekė motyvacijos ribą, skatinančią galų gale bent pabandyti apie tai rašyti. Turiu prisipažinti, kad neturiu kino ar literatūros kritiko išsilavinimo, tačiau skaityti moku didžiąja savo gyvenimo dalį, o aktyviai matau turbūt gerus du trečdalius (žinote, miegą atmetus). Taip pat teko šiek tiek studijuoti tiek apie atskirų kino elementų konstravimą, tiek apie kūrybinį rašymą, tad tikrai kartais bent pats patikėsiu, kad beveik suprantu apie ką kalbu! Kad ir kaip ten bebūtų, tai tėra asmeniniai įspūdžiai ir asmeninis suvokimas, kuris gali būti netikslus, klaidingas ar tiesiog toks, kuriam turėtumėte pagrįsto pagrindo nepritarti. Greičiausiai visko ką suvartosiu neaprašinėsiu, bet tuos atvejus, kurie užstrigs galvoje sukeldami kažkokių minčių, galimai čia pažymėsiu.
Kartais akimirkai nutvieskia siaubas pagalvojus, kiek daug yra knygų kurias norisi perskaityti, filmų, kuriuos norėtųsi pamatyti, istorijų, kurias norėtųsi išgirsti, žmonių su kuriais norėtųsi susipažinti arba vėl susitikti, meno kūrinių kuriuos norėtųsi pamatyti, kūrinių, kuriuos norėtųsi sukurti pačiam, muzikos, kurią noriu išgirsti, pasaulį, kurį norisi suprasti… Dėl laiko trūkumo gyvenime visa tai tiesiog nesulauks savo eilės. O ką jau kalbėti apie visus tuos norus, kurie jau pamiršti ar dar nepažinti. Atrodo, kad tada geriausia apskritai nenorėti, atsisakyti visų svajų ir lūkesčių ir tiesiog imti viską iš eilės ir mėgautis, negalvojant apie tai, kas dar stovi eilėje ir kas nesulauks savosios prieš darbo laiko pabaigą. Ir tai yra laimė, bet su sąlyga, kad tikrai atsisakyta visų lūkesčių. Nes kokia neviltis apima, kai patiri kažką, bet kokia forma, ir po to bandydamas su kažkuo šalia pasidalinti įspūdžiais ir mintimis, susiduri su mūro siena, kuri nors ir kartu stebėjo tą tiek ilgesio bei minčių apie laiko trapumą sukėlusį saulėlydį, bet nei ilgesio, nei laiko tame nematė, o pasiliko sau tik estetinį vaizdo įspūdį, bei nuotrauką telefone, kuri įkris tarp šimtų kitų tokių tame pačiame įrenginyje, o vėliau tarp milijonų interneto tinkluose. Tada ir liūdna dėl likimo nesuprastu ir pavydu, nes tądien spalvos taip nesužavėjo, o atrodo, buvo kam žavėti tąkart. Po kiek laiko būna atvirkščiai – saulėlydis užvaldo protą žavesio dėl formų ir spalvų šokio, kuris daugiau niekada nepasikartos, kurį stabteli ir užfiksuoji kaip pavyzdį įkvėpimui ateityje iššaukti, o mūro siena šalimais paniekinamai nužvelgia kol fotografuoji tą vaizdą, nes juk gadini momentą ir akimirkos įspūdį jį užšaldydamas. Ir vėl, liūdesys ir lengvas pavydas. Bet iš tikrųjų, nei tas liūdesys būna iš esmės dėl to nesupratimo, nei pavydas, dėl kažko, ką tau nepastebimo mato šalimai esantis, o liūdna dėl to kaip sunku užmegzti ryšį žmonėms, bei pavydu tiems, kurie tyloje stebėdami tą vaizdą daugiausiai pasikeis “gražu” “aha…” ir tiek, ir ryšio ten daugiau bet kokia kalba galėtų sukurti. Ir viskas dėl lūkesčio. Kapitalizmas įaugęs į sielą, kuris kiekvieną interakciją paverčia transakcija arba algoritmais jeigu… – tada… , nes juk taip veikia pasaulis, nes juk taip veikia fizika. Veiksmas ir atoveiksmis. Tada pagalvoju, kad laimingesni žmonės buvo, kol nežinojo kas yra ta fizika ar kas tie algoritmai. Buvo, aišku, visa tai ir be žmonių žinios, visa tai buvo kažkas nepaaiškinamo, magiško, stebuklingo, arba tiesiog, nesigilinant kas tai yra, tai tiesiog buvo, be apsinuodijimo bandant suprasti. Bet juk be viso to supratimo, domėjimosi ir svarstymo nebūtų nei tų knygų, kurias norisi perskaityti, nei apskritai daugelio norų kažką patirti. Ir išties, bet kokia beždžione būti geriau – nesuprantančia ir ta, kurią veda instinktai, kurios pasitenkinimas būtimi gerokai mažesnės amplitudės, tačiau pasiekiantis aukštumas, ar beždžione turinčia didžiulį kiekį supratimo apie pasaulį, bei nesuvokiamą kiekį kartų didesnius mastus informacijos kuri dar nepažinta, bet esant norui prieinama, beždžione, kuri valdoma nesuskaičiuojamo kiekio priklausomybių bei su pasitenkinimo amplitude, kurios aukštumos fiktyviai iškeltos tiek, kad lieka tik tas pasitenkinimas, kuris yra, nepaisant kiek virš galvos įsivaizduojamo potencialo dar matosi? Naivūs ir banalūs pasvarstymai, kurių kitomis formomis, įtariu, galima rasti tiek revoliuciniuose manifestuose tiek šiuolaikinių ludistų forumuose, bet tiesa ta, kad antra beždžionė, statistiškai, yra gerokai laimingesnė už pirmąją. Nors greičiausiai tuo pačiu ir nelaimingesnė. Bet jei kas duotų pasirinkti, justi tik du vidutinio intensyvumo skonius, nepaisant to, kokį maistą valgant, vieną malonų, o kitą priešingą, arba pasirinkti justi visus, įvairiausius, nuo šlykščių ir pykinančių iki, atrodo, euforiją sukeliančių skonių? Visi pasirinktume tą variantą, po kuriuo visada mažomis raidėmis būtų pridėta transakcijų ir algoritmų ir sąlyga. Prometėjui turėtų širdis plyšti matant, kad jo atneštas supratimas nuvedė žmones prie savanoriško savų kepenų kapojimo, vien tam, kad jų širdys neplyštų, o galbūt graikai tiesiog apdairiai pačiame Prometėjuje įkūnijo žmonijos likimą?
Bet nieko tame juk blogo nėra, nes juk kaip idiotiškai mazochistiška būtų priimti realybę, kaip kažką savaime blogo. Tuo labiau, kad paimant bet kokį atskaitos tašką, kurie objektyviai randami tik praeityje – viskas tik gerėja. Ilgėtis nesamų idealų? Arba mažų nepatirtos praeities fragmentų užtušuojant nepatogią tos pačios praeities aplinką? Mazochismas garantuojantis tik dar blogesnę asmeninę ateitį, nes ar dažnai atbulomis žmonės nueina ten kur tikrai nori? Nors ne ką geriau yra priimti dabartį, kaip gėrio aukštumas, žiūrint į priekį kaip į neišvengiamą dar didesnį gerovės augimą, nes juk visa kas buvo privedė iki šio gėrio, tad nepaisant visko, šis esamas ar įsivaizduotinas gėris nuves prie dar didesnio! Manau, Prometėjui dėl tokio supratimo taško ir būtų liūdniausia, nes savu kailiu patirta, kur tai nuvesti gali. Realybė turėtų būti balansas, taškas iš kurio matosi aukštumos ir žemumos, praeities, dabarties ir ateities, taškas, iš kurio galima bandyti eiti bet kokia norima kryptimi link bet kokios norimos ateities, tiek sau, tiek aplinkiniams, tiek pasauliui. nenusisukant link saulės, kai ateina tamsūs debesys, bei nesielvartaujant, kai tie patys debesys kuriam laikui paslėpia saulę.