Kalbėdami apie pilietiškumą žmonės neretai, nors iš esmės siekdami balanso šiuo klausimu žmonių galvose, perlenkia į dalinai žalingą ekstremumą, pilietiškumą paverčiant tiesiog patriotizmu. Ir nors apie tai kalbantys žmonės retai apibrėžia, kas jų suvokimu yra patriotizmas ir pilietiškumas, arba tiesiog nenurodo skirtumo tarp šių sąvokų, aš pabandysiu bent savam tekstui nubrėžti šias ribas. Apibrėžimai, deja, nelabai skirsis nuo žodynuose ar pirmuose interneto paieškos rezultatuose nurodomų. Pilietiškumas, tai iš esmės vos ne teisinis santykis su valstybe. Tai yra, valstybės įstatymų laikymasis plačiąja prasme ar aktyvus bandymas inicijuoti pokyčius, esant visuomenės gerove pagrįstam poreikiui, bei pareigų, ateinančių su įstatymais laikymasis. Tuo tarpu patriotizmas yra nebūtinai argumentų turintis garbinimas ir mylėjimas valstybės, jos kėlimas, bent jau asmeniniame lygmenyje, į pirmą vietą. Iš esmės, pilietiškumas yra racionalus santykis su valstybe, o patriotiškumas – emocinis. Nors skirtumas ir aiškus, tačiau labai dažnai šios sąvokos persipina ir pasivadina viena kitos vardu kasdieniame gyvenime. Priežasčių tam būtų galima rasti įvairiausių, tačiau man įdomiausias yra globališkumo žmonių suvokime stygius, kuris žmogaus ir valstybės santykį paverčia į žmonos ir smurtaujančio vyro santuoką, kuris nors ir muša, bet myli, o jei myli, tai nėra reikalo bėgt, o be to, ką žmonės pagalvos? Tas negalėjimas pabėgti ir paverčia pilietiškumą patriotizmu, kuomet žmogaus pareiga tampa neapykantos rodymas kitataučiams. Aišku, nereikėtų pamiršti tradicijos, tautinės kultūros ir kitų būtent su konkrečia valstybe surištų dalykų, tačiau ar išties tai turi prasmę? Pavyzdžiui neseniai teko stebėti diskusiją, kurioje viena pusė kalbėjo apie tai, kad lietuvių kalbos švietimo programoje turėtų būti gerokai daugiau užsienio rašytojų darbų bei jų analizės, o kita kritikavo tokį požiūrį, kaip savos kultūros atsisakymą ar apskritai dvasios tuštybę, jei lietuvių autorių literatūra atrodo nepakankamai iškalbinga ir prasminga. Iš esmės viena pusė nori mokytis iš pasaulio ir suprasti pasaulį, kita nori laikytis tradicijos. Tada iškyla klausimas, ar galima vien savame kieme būnant sugebėti jį sutvarkyti taip, kad tai būtų visiems priimtina ir faina? Aišku, kad galima, jei iš to kiemo nieko neišleisim ir nieko neįsileisim. Bet ar nieko neprimena tokia mintis kalbant apie valstybes? Negana to, kad tokia idėja yra žalinga ir stabdanti tobulėjimą, šiais laikais ji yra apskritai neįmanoma. Ir yra žmonių, kurie tokias mintis matys, kaip skatinimą deginti tautodailės muziejus, bei Lietuvos autorių literatūros skyrius bibliotekose, nes, matyt, jei neversi jaunimo tuo domėtis, tuomet niekam tai nebebus įdomu. Visa kultūra ir tradicija yra vertinga, jei ji priimama ir vertinama apie ją mąstant, o ne vien dėl to, kad taip yra, kad toks jau kraštas, kad čia mūsų šaknys ir kad tiesiog mokykloje mokytoje vertė skaityti Žemaitę. Taip galiausiai žmonės ir įauga savame kieme, burnodami ant tų, kurie spinduliuodami kažkuo nepažįstamu ateina iš kitur. Dėl to gryna patriotizmo idėja mano manymu yra daugiau stabdantis tautos tobulėjimą įrankis, nei ją sauganti ar puoselėjanti idėja. Na, jei gyvybės palaikymo aparato nelaikysime saugančia priemone… Tuo tarpu buvimas piliečiu turėtų reikšti, kad tu priimi ir palaikai sistemą kurioje gyveni (arba nuosekliai stengiesi ją objektyviai tobulinti visuomenės labui). Paprasta ir aišku, jei nepatinka valdžia ar sistema kurioje gyveni, šiais laikais iš daugelio valstybių gali paprasčiausiai emigruoti ten, kur jausiesi geriau. Nebent dėka tradicijos ir globalizacijos neigimo nemokėsi svetimos kalbos ir neturėsi atviro proto kitokiai kultūrai.

Kaip ir visuose santykiuose, jeigu tai neveikia ir iš savęs nesistengi to sutaisyti, tuomet pykti ir elgtis destruktyviai yra paprasčiausiai kenkimas visiems susijusiems.

Nors taip ir neatrodo, bet mano manymu, buvimas pilietišku parodo gerokai didesnę meilę valstybei, nei buvimas patriotu. Tai sistemos ir visumos priėmimas su savais pliusais ir minusais, vedantis į nuoširdų ir nuoseklų tos visumos tobulinimą. Dėl to mane ir slegia patriotizmo ir pilietiškumo suplakimas į vieną visumą, kuomet buvimas piliečiu aiškinamas kaip besąlygiška meilė valstybei, stovėjimas už ją bet kokia kaina, pirmoje vietoje būtent tą stovėjimą ir pastatant, visumą ir sistemą paliekant kaip detales, kuriomis rūpintis galima, bet nėra būtina. Tada ir prasideda nepilietiškas elgesys, kuomet žmonės mokyti mylėti valstybę pradeda manyti, kad valstybė taip pat besąlygiškai nemyli jo. Nors iš tikrųjų, valstybė niekuomet ir neturėtų žadėti laimės (na, išskyrus politikus prieš rikimus, kurie išimtinai bando būtent tai ir žadėti). Valstybė pažada specifiškai sutvarkytą žaidimų aikštelę, kurioje turi susikurti laimę pats. O jei šioje aikštelėje trūksta asmeninei laimei būtinų čiuožyklų ir nėra prošvaisčių, kad jų atsiras daugiau, tuomet ar nebūtų racionaliausia išeiti į kitą aikštelę nepykstant, kad į pirmąją ateis žmonės iš aplinkinių kiemų, kuriems sūpynių ir čiuožyklų santykis čia yra tiesiog tobulas?

Rugsėjo pirmoji (buvo vakar ar dar anksčiau, priklausomai nuo to, kaip vėluos šito teksto užbaigimas). Diena, kurios didžiąją dalį, nori to ar nenori, užima mintys apie dvi Lietuvą kamuojančias problemas – neaišku ko siekiančią švietimo sistemą ir alkoholizmą. Apie pirmąją, aišku, šiandien kalba daugelis, tai peikdami ministeriją, tai siūlydami reformas, tai išreikšdami dar kokią nors nuomonę apie švietimą Lietuvoje. Antroji, tuo tarpu, atrodo, nesulaukia tiek dėmesio, nors net įstatymą reikėjo priimt, kad žmonės mokslo šventės metu kiek mažiau nusigertų. Abi šios problemos neretai susilaukia labai panašaus vertinimo ir panašių priemonių jų taisymui… Pavyzdžiui nuogąstaujama, kad trūksta jaunų žmonių švietimo sistemoje ir netgi pagiria tokius projektus kaip Renkuosi Mokyti, tačiau patys niekad nesudalyvaus tokiuose projektuose, nes na, gi turi kitų darbų žmonės. Taip pat ir su alkoholiu, nuogąstaujama, kad tauta prasigėrus, palaikomi draudimo įstatymai, bet iš penktadienio vakaro raciono alus vis tiek neišimamas, nepaisant to, kad retas jaunas žmogus turi gerokai per mažai pažįstamų, kurie klinikiniu apibrėžimu nebūtų bent pirmos stadijos alkoholikais. Ir tokią reakciją netgi labai suprantama, nes švietimas išties aktualus ir tiesiogiai paliečia tik pačius mokinius/studentus, tai yra tuos žmones, kurie ne tik turi mažiausiai suvokimo apie tai, kaip galėtų būti ir kas galbūt negerai esamoje sistemoje, ko pasekoje ir galios kažką keisti turi nedaug. O likusi dalis, kurių švietimas taip tiesiai nebeliečia, tiesiog neturi pakankamos motyvacijos iš širdies stengtis ir bandyti kažką pakeisti. Aišku, visur yra išimčių. Panašiai yra ir su alkoholio vartojimu. Alkoholio vartojimas atrodo kaip problema tik kuomet kalbame apie vaikus (PAGALVOKIT APIE VAIKUS!) bei realią žalą aplinkai darančius žmones (pravaikštos darbe, bei kiti visuomenės gerovės sutrukdymai inicijuoti alkoholio vartojimo). Bet ką dėl to gali padaryti paprastas žmogus, kuris pats alkoholį vartoja atsakingai? Gi neišgydys sergančiųjų ir neprižiūrės visų kasininkų, kad neparduotų tam kam nederėtų. Tuo labiau, kad jis alkoholį vartoja atsakingai, taigi nė per kur nebūtų galima jo paties susieti su problema.

Rugsėjo antrąja jau prasidėjo kalbos susijusios su alkoholio vartojimu, nes nuo šios dienos pradėjo veikti prekybininkų susitarimas iš alkoholį perkančių vartotojų būtinai prašyti asmens tapatybę ir amžių įrodančio dokumento. Nuomonių, aišku, internete buvo visokiausių. Vieni džiaugėsi, kad jų vaikai bent patys tikrai nebe nusipirks alaus prieš mokyklos šokius (ar dar vyksta tokie..?), kiti baisėjosi, kad dabar visada su savim turės nešiotis dokumentą, tretiems buvo gaila senukų, kurių jokiu būdu nesumaišytum su nepilnamečiais, bet kuriems vis tiek reikės kapstytis kišenės ieškant įrodymo, kad didžioji dalis jo gyvenimo prabėgo praėjusiame amžiuje. Draudimais ir ribojimais bandyti suvaldyti alkoholio vartojimą tikrai nėra pats geriausias būdas, tačiau paskaičius pamąstymus apie tai, kad nuo šiol reikės su savimi visada turėti asmens dokumentą labai neramina, nes taip kalba žmonės, kurie laiko save atsakingai vartojančiais, tačiau, panašu, iškvietimą etanoliui galintys gauti bet kur ir bet kada. Kaip tauta mes turim baisią problemą, kurią kaip problemą daugelis įvertina tik tuomet, kai pateikiama statistika parodanti nežmoniškus alkoholio kiekius tenkančius vienam žmogui per metus. Tačiau net ir tuomet didžioji dalis tos statistikos nurašoma provincijai ar tam tikroms kastoms. Pamirštant, kad solidusis ofiso darbuotojas, kuris tik kartais rekreacijai draugų kompanijoje šiek tiek apsisvaigina, kartą per savaitę per vakarą suvartoja po stiklinę gryno etilo alkoholio.

Mintys labai nušuoliavo per temas, dėka to, kad per kelis kartus skirtingomis aplinkybėmis lipdžiau šį tekstą. Ir nepaisant to, kaip skamba šitos mintys, nesiekiu moralizuoti. Aš už laisvą žmonių pasirinkimą gyventi taip, kaip jie tik nori, tačiau labai norėtųsi, kad tie pasirinkimai būtų priimti sąmoningai juos suvokiant. Dėl to manau, kad kai kurių problemų sumažėtų, jei žmonės suvoktų savo rolę tų problemų priežastyse ir pasirinktų savo manymu teisingą elgesį. Galų gale, juk kas yra gerai ir blogai susigalvojo patys žmonės, tai galbūt ir prasigėrusi tauta gali būti gerai… Tik būtų smagu, jei žmonės rečiau sau prieštarautų.

Nusigandusius, jog nustojau čia rašyti, noriu informuoti, kad nenustojau. Na, nustojau, bet nu, nevisai. It’s complicated. Sakyčiau, kad padariau pertrauką, bet iš tikrųjų ir tai būtų nevisai tiesa, nes per pastarąjį mėnesį be įrašų, tai į skaitmenines laikmenas, tai į oldschoolines popieriumi varomas užrašines nugulė keletas tekstų, kurie, atrodė, turėtų galiausiai atsidurti šitame bloge. O priežasčių, kodėl taip nutiko, galėčiau išvardinti daugybę, tiek tikrų tiek kątik išsigalvotų. Pavyzdžiui vienas tekstas buvo rašytas rugsėjo pirmąją apie rugsėjo pirmąją. Kuomet nepavyko jo pabaigti tą pačia dieną ir peržiūrėti sekusią po jos, kažkaip vis sunkiau darėsi rugsėjo pirmosios tekstą patalpinti rugsėjo penktąją. Arba tai, kad netekau tekstų proofreaderio, kuris pabaksnodavo pirštu į baisiausias klaidas ir pasakydavo, kad ne taip blogai parašyta, kaip aš pats galvoju. Galiausiai, dėmesys tiesiog mėtosi kažkur kitur. Sunkoka pastaruoju metu prisėsti ir rimtai peržiūrėti ką esu prirašęs arba sukurpti kažką naujo pagal to meto vidines aktualijas. Žodžiu, nelabai rimtos priežastys.

Viena iš rimtesnių priežasčių, kodėl pastaruoju metu buvo sunku čia rašyti yra tai, kad kai kurios temos siekė labai asmeniškus mano paties gyvenimo aspektus. O mintys, kurias norisi išdėstyti reikalauja tų asmeniškumų kaip pavyzdžių ar bent kaip skonio pridedančių detalių. Žinau, bet kokios raiškos esmė turėtų būti asmeniškas atsiskleidimas, nes tik tada gali gautis kažkas įdomaus ir verto dėmesio (daugiau ar mažiau), bet nepaisant šito suvokimo, pastaruoju metu vėl pradėjo formuotis stiprus kiautas prisidengimui nuo pasaulio, kiautas, prie kurio vartų muitinė labai atidžiai peržvelgia idėjas ir mintis bandančias išeiti į pasaulį. Tada ir prasideda „o ar tu žinai, kas čia skaito šitą blogą? tu pagalvok apie galimas pasekmes šito. ai, iš akių suvedimo matosi, kad ne tau galvot skirta, tai tavo paties labui, žinok, šito negaliu praleist“ arba „ėėėėėė, žiūrėk, o ar tu pažįsti šitą žmogų? ne ne, pažįsti pažįsti, tie keli metai bendravimo dar nieko nereiškia, bet ar tikrai pažįsti, kad galėtum apie tai kalbėt?“, žodžiu, nesunku pamiršti koks esi nesvarbus, kai esi pakankamai nesvarbus. Tada kokybė keičiama kiekybe, o kokybe grįstos erdvės apskritai nebesulaukia dėmesio (kaip va šitas blogas), nes kiekybe pro kitą muitinę jau nebesigautų praeiti. Taip pat nepadėjo ir tai, kad pastaruoju metu šiek tiek sušlubavo pasitikėjimas artimais žmonėmis. Ir ne dėl to, kad kažkas kažką išdavę būtų ar kažkaip kitaip sulaužę pasitikėjimą. Būna, kad kaip upė pakeičia savo vagą (nežinau kaip tai tiksliai veikia, bet kažkaip gi būna), taip būna ir su žmonėmis ir su pasitikėjimu. Natūraliai kažkas pradeda keistis, ir kad ir kaip apmaudu būtų, tenka pripažinti, kad keliai nebesikerta taip, kaip kažkada kirtosi, o jeigu ir kertasi, tai nebe ta teigiama prasme. Prie kiauto formavimosi prisideda ir tai, kad kaip tik nebesikerta kaikurie keliai, teigiamom ar neigiamom prasmėm. Žodžiu, daug tuščio stimulo vidiniams mūrininkams apsišiltini žiemai.

Antra rimtesnė nerašymo čionais priežastis yra per didelis abejojimas savo mintimis. Nesu tikras ar kalbėjau čia apie „what if I’m wrong“ filosofiją, bet mintis paprasta – atidžiau stebėti savo mintis, veiksmus, vertybes, pasaulėžiūrą ir pabandyti tai peržiūrėti iš naujo, nes galbūt vis tik buvau neteisus. Tai priveda iki to, kad dažnai narpliodamas mintį papuolu į tamsią girią naktį, be gps’o, taip net radęs kažkokį atsakymą nebegaliu jo vertint kaip tiesos, nes galbūt išėjau ne toje girios pusėj ir taip aš gavau kito klausimo atsakymą, kuris iš pirmo žvilgsnio kaip ir tinka, bet kas ten žino. Žodžiu, keturiasdešimt du. Ir šitas nuolatinis dirsčiojimas per petį, velnias žino į ką, bandant apie kažką samprotauti, iš esmės nieko gero neduoda. O dar kai prasideda nerimas, kad pro tą kiauto muitinę dar reiks pranešt tai kažkaip, tai apskritai nusvyra rankos. Taip vėlgi lengviau persimesti į kasdienę kiekybę vietoj kokybės.

Bet kad ir kaip ten bebūtų, pabandysiu ateinančios savaitės bėgyje patalpinti visus, kiek įmanoma užbaigtus, pastarųjų poros mėnesių draftus.